Nors polifoninėmis melodijomis pypsintis senutėlis „Nokia“ ir iš titano nukaldintas „iPhone 15 Pro“ skiriasi kaip diena ir naktis, jie abu neapsieina be tos paties elemento – SIM kortelės. Tačiau šis ne vieną dešimtmetį gyvuojantis komponentas nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti – tai visas kompiuteris su nuosavu procesoriumi ir operacine sistema.
Nors polifoninėmis melodijomis pypsintis senutėlis „Nokia“ ir iš titano nukaldintas „iPhone 15 Pro“ skiriasi kaip diena ir naktis, jie abu neapsieina be tos paties elemento – SIM kortelės. Tačiau šis ne vieną dešimtmetį gyvuojantis komponentas nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti – tai visas kompiuteris su nuosavu procesoriumi ir operacine sistema. Šį lapkritį minimo 32-ojo SIM kortelės gimtadienio proga „Telia“ siūlo giliau pažvelgti į jos istoriją ir tai, kas telpa jos viduje.
SIM. „Adobe Stock“ nuotr.
„SIM kortelė daugeliui gali atrodyti kaip plastmasės gabalėlis, bet iš tiesų jos skaičiavimo pajėgumas netgi lenkia į Mėnulį žmogų nuskraidinusio „Apollo 11“ erdvėlaivio valdymo kompiuterį. Nepaisant to, kad kortelės forma ir dalis komponentų keitėsi bėgant metams, dar 1991 m. patvirtintai SIM koncepcijai alternatyvos neatsirado beveik trečdalį amžiaus. Šiomis dienomis jau matome, kad per ateinančius metus fizines SIM korteles pakeis skaitmeninės, tačiau ši mobiliojo ryšio technologija į istorija įeis kaip vienas universaliausių ir sėkmingiausių pasaulinės rinkos standartų“, – teigia „Telia“ technologijų vadovas Andrius Šemeškevičius.
Nuo banko kortelės iki monetos
Pasak A. Šemeškevičiaus, kol pasaulyje veikė tik laidinis telefono ryšys, operatoriai žinojo, kur gyvena kiekvienas jų klientas ir kaip iki jo atvesta telefono linija. Kadangi ji bet kada galėjo būti nukerpama, įmonėms buvo nesunku kontroliuoti atsiskaitymus už paslaugas. Deja, ryšiui pradėjus keliauti radijo bangomis, iškilo iššūkis, kaip identifikuoti abonentus ir juos apmokestinti.
Supratus, kad telefono aparato pakeitimo atveju kliento atpažinti nebepavyktų ir dėl to tektų kiekvienąkart atlikti nepatogią registravimo procedūrą, identifikavimo vien tik pagal įrenginį koncepcija buvo atmesta ir gimė „Subscriber Identification Module“ (liet. abonento identifikavimo modulio) idėja.
„Pirmosios SIM kortelės abonentams buvo išduotos Suomijoje ir savo dydžiu prilygo bankinėms kortelėms. Tai nebuvo didelė problema, nes jos buvo kišamos į sunkiai kišenėje telpančius mobiliuosius telefonus ir prabangiuose to meto automobiliuose įrengtus telefono aparatus. Visgi tikrasis SIM bumas prasidėjo pradėjus veikti antrajai mobiliojo ryšio kartai, kai telefonai atpigo ir sumažėjo iki delno dydžio. Kartu su jais sumenko ir SIM kortelės mikroschemą juosiančio plastiko kiekis, padėjęs sukurti daugelio „originaliuoju“ pakrikštytą „mini-SIM“ standartą“, – SIM istoriją prisimena A. Šemeškevičius.
Išmaniųjų telefonų korpusams toliau „traukiantis“, rinkoje prigijo atitinkamai dviejų ir vieno euro centų monetoms dydžiu prilygstančios dabartinės „micro-SIM“ ir „nano-SIM“ kortelės.
Kompiuteris kompiuteryje
Šiuolaikiniams išmaniesiems telefonams atliekant šimtus kasdienių užduočių, SIM kortelėje taip pat verda savotiškas atskiras gyvenimas. Visų jai priklausančių funkcijų atlikimui reikalinga stebėtinai daug komponentų. SIM kortelė, lyg atskiras kompiuteris, turi RAM ir ROM atmintines, operacinę sistemą, mobiliojo parašo įrangą ir net nuosavą mikroprocesorių.
Iš pradžių buvo planuojama, kad SIM kortelės atliks dvi pagrindines užduotis – saugos vartotojo kontaktus ir SMS žinutes bei identifikuos abonentą operatoriaus tinkluose. Deja, iki 250 kontaktų talpinanti SIM atmintinė ilgainiui tapo per maža, todėl šiandien SIM kortelė yra išskirtinai vartotojo atpažinimo įrenginys.
„Į telefoną įstačius nuosavą SIM kortelę, joje saugoma Tarptautinė mobiliojo ryšio abonento tapatybė (IMSI) ir unikalus atpažinimo raktas yra nusiunčiami operatoriui. Jie informuoja apie tai, kokiose šalyse ir kokių operatorių tinkluose gali būti naudojama konkreti SIM kortelė ir padeda susieti išmanųjį su konkrečiu abonentu. Jei šio proceso metu neaptinkama kliūčių, tokių kaip nesumokėtos sąskaitos už mobilųjį ryšį, ryšio įrenginiui leidžiama naudotis operatoriaus tinklu“, – abonento atpažinimo procesą detalizuoja ekspertas.
„Telia“ technologijų vadovas prideda, kad naudojant PIN ir PUK užraktą SIM kortelė yra ir pakankamai saugus informacijos saugojimo šaltinis, nes teisingai nesuvedus apsaugos kodo nėra galimybių į kortelę įrašyti duomenų ar nuskaityti informaciją. Modernios SIM kortelės taip pat savyje turi papildomą mobiliojo parašo įrangą, nes pagrindinis kortelės mikroprocesorius pasirašymo funkcijai yra pernelyg lėtas. Suvedus nuosavus mobiliojo parašo PIN kodus, ji sugeneruoja unikalią PKI seką, kuri padeda paslaugos teikėjui identifikuoti vartotoją bei leidžia pasirašyti dokumentus.
Su fizinėmis kortelėmis dar negalime galutinai atsisveikinti
Nors įprastos SIM kortelės rinkoje sugebėjo išsilaikyti ilgiau nei tris dešimtmečius, fizinių SIM kortelių ateitis darosi miglota, nes išmaniųjų gamintojai vis plačiau taiko eSIM technologiją. Ji suteikia galimybę pačiame prietaise pasirinkti mobiliojo ryšio operatorių ir aktyvuoti jo teikiamas mobiliojo ryšio paslaugas, leisdama apsieiti be fizinės SIM kortelės keitimo. eSIM įranga įrenginio korpuse taip pat užima mažiau vietos, todėl ją galima montuoti išmaniuosiuose laikrodžiuose, miniatiūriniuose jutikliuose, skaitikliuose ir kituose daiktų interneto įrenginiuose.
„Nepaisant daugybės eSIM privalumų, fizinių SIM negalime visiškai atsisakyti. Su eSIM kol kas nesuderinama mobiliojo parašo paslauga, skaitmeninių SIM nėra galimybės aktyvuoti ten, kur neveikia interneto ryšys. Taip pat vis dar nėra patogaus ir universalaus sprendimo, norint eSIM tiesiogiai perkelti iš „iPhone“ į „Android“ telefoną bei atvirkščiai. Tad visais šiais atvejais fizinės SIM naudojimas kol kas yra geriausias sprendimas“, – paaiškina A. Šemeškevičius.
