Pasikinkius „Pegasą“

Elektroninės sekimo priemonės: mitai ir tikrovė

Pegasas – graikų antikinės mitologijos gyvūnas, skraidinęs vieną garsiausių kovotojų su pabaisomis Beleforontą į dvikovą, kurioje buvo nudobta Chimera. Tačiau keičiasi laikai, keičiasi ir mitai. Šiandien „Pegasas“ („Pegasus“) yra elektroninio įsiskverbimo į mobiliuosius telefonus įrankis, nukreiptas į valstybės saugumo užtikrinimą, nusikalstamų susivienijimų, veikiančių ne vienoje šalyje, išardymą ir užkertantis kelią sunkiausiems nusikaltimams, keliantiems grėsmę žmogaus gyvybei: terorizmui, prekybai žmonėmis ir pan.

Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.

„Pegaso“ programinė įranga yra sukurta privačios Izraelio įmonės „NSO Group“, vienos pasaulinių šios srities lyderių. Dėl savo pobūdžio „Pegasas“ parduodamas tik teisėsaugos bei žvalgybos institucijoms ir tik su Izraelio gynybos ministerijos leidimu.

Apie „Pegasą“ viešai sužinota 2015 m., „WikiLeaks“ nutekinus daugiau nei milijoną Italijos įmonės „Hacking Team“ elektroninio pašto žinučių. Tačiau būsimo informacinio skandalo liepsna pradėjo rusenti 2016 m., kai Jungtinių Arabų Emyratų žmogaus teisių aktyvistas Ahmedas Mansooras gavo keisto pobūdžio SMS pranešimą su nuoroda apie asmenų padėtį laisvės atėmimo vietose. Šią neįprastą žinutę disidentas nusprendė parodyti kanadiečių „Citizen Lab“ ekspertams. Jie apie tokio pobūdžio pranešimus, gaunamus Meksikoje, žinojo jau nuo 2015 m., tačiau tai buvo pirmoji jiems į rankas patekusi dar „neaktyvinta“ žinutė, todėl ją buvo galima tirti.

Atskleistas technologinis pėdsakas 2018 m. jau leido išaiškinti galimą sistemos geografinį paplitimą. Tačiau nutekinus „Pegaso“ „taikinių“ telefono numerių sąrašą (ar jo dalį), 2021-ųjų vasarą žurnalistinis „Forbidden Stories Consortium“ tyrimas sukėlė tikrą šios sekimo programos skandalą, bet jis Lietuvoje, kad ir kaip būtų keista, nebuvo plačiau aptariamas. Todėl būtų tikslinga pažvelgti į tokios programos veikimą technologiniu ir teisiniu aspektais.

Apie „Pegaso“ veikimą

Ne paslaptis, kad teisėsaugos institucijos gali klausytis telefoninių pokalbių, o juo labiau gauti vadinamuosius srauto duomenis, kuriuos telekomunikacijų bendrovės tvarko neva apskaitos tikslais. Formaliai tam reikia teismo sankcijos – ją gauti Lietuvoje nesudėtinga. (Lietuvoje teismo sankcijos slapto sekimo veiksmams suteikiamos apie 99,5 proc. kreipimosi dėl sankcijos atvejų. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime Iordachi ir kiti prieš Moldovą (Nr. 25198/02) pabrėžė, jog dar 2007 m. Moldovoje nustatytas faktinis 99,24 proc. telefoninių pokalbių klausymosi procentas laikytinas „neįprastai dideliu skaičiumi“. Deja, tokia sankcionavimo „sėkmės“ statistika Lietuvoje oficialiai niekur neskelbiama. Tinkama to iliustracija galėtų būti, pavyzdžiui, Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos metinės veiklos ataskaitos.) Įsivaizduodamas, kad galima išvengti telefoninių pokalbių klausymo, turbūt ne retas išmaniajame telefone yra įdiegęs tokias programėles kaip „Skype“, „Viber“, „Telegram“, „Signal“ ar panašias, kurios, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikos, gali būti vertinamos kaip naudojamos „bendrauti konspiracijos tikslais“, nes šių programėlių „negali kontroliuoti teisėsaugos pareigūnai“. (Pavyzdžiui, LAT 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018 (30 punktas), 2021 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-648/2021 (108 punktas).) Viena vertus, tokia LAT praktika, vertinanti asmenų bendravimą ne per telefoninius pokalbius, o „nekontroliuojamomis programomis“, galėtų būti kritikuotina, visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad duomenų kodavimas (šifravimas) yra laikomas žodžio laisvės dalimi, be to, jokiu nacionaliniu įstatymu šių programų naudoti nedraudžiama. Nesant tokio įstatyminio draudimo netenkinamas pirmasis iš trijų žingsnių testo, nustatyto Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 2015 m. gegužės 22 d., – kodavimo ribojimas. (Kitais dviem šio testo žingsniais reikia nustatyti, ar apribojimai yra teisėtu pagrindu pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 3 dalį, taip pat ar yra būtini ir proporcingi.) Dar daugiau, nėra paprasta suvokti, kodėl masiškai naudojamos ir viešai prieinamos programos apskritai gali būti vertinamos kaip „konspiracinės priemonės“. Pavyzdys, kaip atrodo tikrai konspiracinės priemonės ir kokių pastangų reikia siekiant surinkti įrodymus, galėtų būti Rosso Ulbrichto, JAV nuteisto iki gyvos galvos, byla.

Antra, tai, kad teisėsaugos pareigūnai šiomis programomis vykdomų pokalbių, ką ir kalbėti apie susirašinėjimus, turinio kontroliuoti negali, tėra iliuzija, šių dienų mitologija. Tai galima suprasti iš „Pegaso“ galimybių. Vis dėlto pabrėžtina, kad apie tokio lygio programinės įrangos galimą veikimą įmanoma kalbėti tik abstrakčiai, nes jis nėra aiškiai suprantamas net IT specialistams. Todėl sąvoka „galimas veikimas“ pavartota neatsitiktinai. Be to, neabejotina, kad „Pegasas“ tėra vienas iš daugybės programinės įrangos produktų, gaminamų privačių bendrovių. (Dar žinomos įsiskverbti (tik) į telefonus gebančios RSC X bei „Candiru“.) Nors ekspertai „Pegasą“ prilygina „beveik karinės paskirties programinei įrangai“, kartu ji vertinama tik kaip viso labo ekonomiškas sprendimas valstybėms, negalinčioms sau leisti turėti tokių institucijų, kaip JAV veikianti Nacionalinė saugumo agentūra. Ji, anot „Reuters“, apskritai turi „backdoor“ priėjimą prie visos kodavimą taikančios programinės įrangos. Tai, kad valstybių naudojama specialioji programinė įranga pasiekė sunkiai paprastam vartotojui įsivaizduojamą lygį, patvirtina dar 2013 m. papildytas Vasenaro susitarimas dėl įprastinių ginklų ir dvejopo naudojimo prekių bei technologijų eksporto kontrolės – į jį įtraukta nuostata dėl „įsibrovimo programinės įrangos“.

Ankstesnės (trečios kartos) „Pegasas“ veikė konkrečiam asmeniui siunčiamų individualizuotų žinučių principu, tokių kaip atsiųstoji A. Mansoorui, prašydama vartotoją paspausti atsiųstą nuorodą. Žinutės buvo individualizuotos kiekvienam adresatui ir, pavyzdžiui, kvietė paspaudus nuorodą sužinoti apie sutuoktinio (partnerio) neištikimybę arba pasižiūrėti prie gavėjo namų užfiksuotus įtartinus ginkluotus asmenis, kuriuos pavyko nufotografuoti ir pan. Paspaudus nuorodą, tam tikras programinis kodas perduodamas į mobilųjį telefoną, ir šis tampa, anot ekspertų, kontroliuojamas kur kas labiau negu paties vartotojo. O „Pegaso“ galimybės yra beveik neribotos: gali būti aktyvinta telefono vaizdo kamera, mikrofonas, padėties nustatymas per GPS, atsisiųsti visi kontaktai, kiti duomenys, taip pat nuotraukos bei vaizdo įrašai, visa naršymo istorija, visų susirašinėjimo programų (ir „konspiracinių“) tekstai ir visa kita, kas tik gali būti jūsų išmaniajame telefone. Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų telefonai su iOS, „Blackberry“, „Symbian“ ar „Android“ sistemomis. Taigi tam tikrų bendrovių, pavyzdžiui, „Apple“, gaminių saugumas prieš tokius įrankius – taip pat tik mitas. Visai neseniai (2021 m. rudenį) išleistas „Apple iOS“ naujinys tėra priešnuodis prieš ketvirtos kartos „Pegaso“ versiją, žinomą nuo 2018 m. rudens. Vis dėlto neabejojama, kad šiuo metu „Pegaso“ veikimas yra paremtas dar naujesniais zero-day (gamintojui nežinomos telefonų ir jų programinės įrangos spragos) ir zero-click (programos įdiegimas vartotojui nedalyvaujant) metodais. Sekimo įrangos programinis kodas yra toks agresyvus, kad net atkūrus telefono gamyklinius parametrus ir visiškai išvalius telefono programinę įrangą nepanaikinama išorinės kontrolės galimybė. Vienintelė išeitis yra pakeisti tiek telefono aparatą, tiek telefono numerį (taigi ir SIM kortelę). Kaip teigia ekspertai, pavieniam asmeniui tapus šios programos taikiniu, apsisaugoti galimybių yra tiek pat, kiek ir būnant branduolinio ginklo taikiniu.

Skaitytojui gali kilti bent keletas klausimų. Pirmiausia, ar galima telefone aptikti „Pegasą“? „Amnesty International“ ekspertai paskelbė metodologiją, kaip galima mėginti nustatyti šios įrangos buvimo faktą (Forensic Methodology Report: How to Catch NSO Group’s Pegasus), tačiau net ir ją pasitelkiant patvirtinti, ar konkretus telefonas yra paveiktas „Pegaso“ programos, nėra lengva užduotis. Pavyzdžiui, atsakymą dėl „Pegaso“ įrangos Belgijos žurnalisto Peterio Verlinderio telefone Belgijos saugumo tarnyba (ADIV) pateikė tik po 5 dienų.

Natūraliai kyla ir klausimas, ar „Pegaso“ programinė įranga yra Lietuvoje. Tokios įrangos įsigijimas ir naudojimas, manytina, neabejotinai yra valstybės paslaptis. Nedarant jokių išvadų, paminėtini tik viešai prieinamos informacijos faktai, pradedant nuo to, kad „Pegaso“ pėdsakai ES teritorijoje yra aptinkami Lenkijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje. Tik 2021 m. rugsėjį paaiškėjo, kad ir Vokietijos kriminalinės policijos biuras dar 2019 m. yra įsigijęs „Pegaso“ programą. Antra, „Citizen Lab“ duomenimis, „Pegaso“ veikimo pėdsakai rasti Latvijoje, tad labai arti Lietuvos. Pagal „Amnesty International“ vienas „Pegaso“ infrastruktūros serverių buvo aptiktas mūsų šalyje. Galiausiai „Pegaso“ įsigijimas siejamas ir su tam tikrais diplomatiniais įvykiais valstybėje. Toks įvykis Lietuvoje buvo 2018 m.

Suprantama, savaime „Pegaso“ programinė įranga nėra neleistina ar neteisėta. Neabejotina, kad tokia įranga yra būtina nacionalinį saugumą siekiančioms užtikrinti tarnyboms, taip pat teisėsaugai, kovojančiai su sunkiausiais nusikaltimais. (Pačios „NSO Group“ skelbiamais duomenimis apie „Pegaso“ pritaikomumą, ši įranga kariškių buvo naudojama 11 proc. atvejų, nacionalinio saugumo institucijų – 51 proc. atvejų, o teisėsaugos tyrimuose – 38 proc. atvejų.) Vis dėlto klausimų kyla dėl galimo piktnaudžiavimo, kai šios įrangos pėdsakai randami žmogaus teisių gynėjų, žurnalistų, advokatų (pavyzdžiui, brito R. Dixono ar prancūzo J. Brehamo atvejai) ar politikų įrenginiuose. ES dėmesio centre yra Vengrija, kurioje tiek Budapešto prokuratūra, tiek Duomenų apsaugos ir informacijos laisvės institucija (NAIH) pradėjo tyrimus dėl galimo „Pegaso“ panaudojimo prieš žurnalistus ir viešus asmenis atvejų. Be to, praeityje tokia įranga galėjo naudotis tik keletas galingiausių valstybių, bet technologijų pažanga lemia tokio sekimo paplitimą šią įrangą įsigyjant visų pirma nedemokratiniams režimams. Dar daugiau – panašios įrangos naudotojais galėtų tapti ir privatūs subjektai, o tai jau iš esmės keičia visą „privatumo žemėlapį“. Galbūt būtent dėl šių aplinkybių 2021 m. lapkričio pradžioje JAV Komercijos departamentas įtraukė „NSO Group“ į įmonių juodąjį sąrašą. Tai reiškia, kad JAV įmonės, norėdamos prekiauti įrangos komponentais arba programine įranga su „NSO Group“, turės gauti išankstinį leidimą.

Jungtinių Tautų vyriausioji žmogaus teisių komisarė Michelle Bachelet, 2021 m. rugsėjo 14 d. kalbėdama Europos Taryboje apie „Pegasą“ (tai yra akivaizdus susirūpinimo šia įranga ženklas), pabrėžė, kad tokios programinės įrangos segmentas nėra net minimaliai reglamentuojamas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Be to, slapto stebėjimo technologijos yra toli nuo teisminės peržiūros ir visuomenės kontrolės tiek autoritarinėse, tiek demokratinės šalyse. „Vyraujantis neskaidrumas ir reguliavimo stoka sudarė puikias sąlygas plataus masto saugumo reikalavimus paversti naujomis represinėmis priemonėmis“, – teigė vyriausioji žmogaus teisių komisarė. Atsižvelgiant į paminėtą reguliavimo stoką, tokios programos galimas veikimas trumpai aptartinas ir teisiniu požiūriu.

Teisinis aspektas

„Pegaso“ lygmens programos vertintinos kaip pats reikšmingiausias „skaitmeninis smurtas“ prieš asmenį, todėl jų panaudojimo reglamentavimo lygis žmogaus teisių apsaugos požiūriu, be kita ko, atsižvelgiant ir į minėtą Vasenaro susitarimą, iš esmės turėtų atitikti reglamentavimą kaip šaunamojo ginklo panaudojimo atvejais, kad ir kaip keistai toks siūlymas iš pirmo žvilgsnio galėtų skambėti.

Specialus ir tikslus įstatyminis reglamentavimas yra būtinas, nes, pirmiausia, atsižvelgiant į poveikį asmens privačiam gyvenimui, įstatymo lygmeniu būtų apskritai leidžiama naudoti tokias programas, taip pat nustatytos pagrindinės tokio panaudojimo sąlygos. Suprantama, gali būti bandoma prisidengti paslapties, technologinio ir taktinio pranašumo mitais, tačiau neginčytina, kad tokių specialiųjų programų naudojimas įstatymu nėra reglamentuotas visų pirma žmogaus teisių garantijų aspektu. O kaip to padarinys nepagrįstai sudaromos sąlygos plačiai teisėsaugos tarnybų diskrecijai, todėl ir galimai piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, teigiama, kad Vokietijoje, atsižvelgiant į šalies Konstitucinio teismo pagrindinių teisių apsaugos jurisprudenciją, kai kurios „Pegaso“ funkcijos yra technologiškai išjungtos. O kaip būtų Lietuvoje?

Skirtingai nei telefoninių pokalbių kontrolė, kai yra siunčiamos komandos pradėti ar nutraukti klausymąsi, „Pegaso“ atveju, tikėtina, tokių signalų siųsti apskritai nereikia. Taip yra dėl to, kad vykdoma nebe perduodamos informacijos, o paties įrenginio tiesioginė kontrolė, todėl tai vyksta ne per elektroninių paslaugų teikėjų infrastruktūrą. Be to, neaišku, ar bus (ir jeigu taip, tai kaip) saugoma informacija apie tokios programinės įrangos įjungimą ir išjungimą, įdiegimą ir pašalinimą? Ar bus sudarytos galimybės Generalinei prokuratūrai prieiti prie tokių duomenų ir kontroliuoti būtent tokios įrangos naudojimą? Nes šiuo metu tokios įstatyminės nuostatos, vertintina, nėra. Atsižvelgiant į tai, reikšmingai susiaurėja ir institucinės kontrolės galimybės, dėl kurių atsiranda progų teisėsaugos institucijoms galbūt piktnaudžiauti. Įdiegus tokią programinę įrangą, imperatyviai turi būti numatyta galimybė ją negrįžtamai pašalinti, kitu atveju programa liktų „miegoti“ ir vėl gali būti bet kada aktyvinta. Todėl, siekiant apsaugoti žmogaus teises, būtina nustatyti tinkamus ir pakankamus saugiklius. Be institucinių saugiklių, būtina peržiūrėti ir dabartines žmogaus teisių teismines garantijas.

Taigi, pirmas klausimas, kaip tokios programinės įrangos panaudojimas būtų sankcionuojamas teismo (reikėtų preziumuoti, kad tokiai įrangai naudoti neišvengiamai būtina teismo sankcija)? Minėta būtinybė reglamentuoti įstatymu kyla ir iš šios programinės įrangos veikimo, iš esmės apimančio visus galimus asmens slaptojo sekimo veiksmus. Pabrėžtina, kad nuostatų dėl „klasikinio“ pokalbių klausymosi taikymas pagal analogiją nėra tinkamas, nes tiek Baudžiamojo proceso kodekso, tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatos numato, kad klausantis pokalbių vykdoma „elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė“. Todėl sankcionuoti pokalbių turinio kontrolę, kuri nukreipta į ateitį, nėra tinkama, nes „Pegasas“ suteikia prieigą ne tik prie informacijos, perduodamos elektroninių ryšių tinklais, bet ir prie visų kitų (praeities) duomenų, kurie galėtų būti paimami tik per kratą arba poėmį, t. y. asmeniui žinant apie atliekamus procesinius veiksmus. Manytina, kad, nesant specialių įstatyminių nuostatų, tokios programos gali būti taikomos pasinaudojant Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostata (11 straipsnio 1 dalis) dėl „slaptos daiktų apžiūros“. Tačiau toks teisinis pagrindas yra daugiau negu abejotinas, atsižvelgiant į tai, kad „Pegasą“ būtų galima panaudoti ir remiantis dar 1992 m. Operatyvinės veiklos įstatymo nuostata dėl slaptų „specialiųjų priemonių panaudojimo“ (10 straipsnio 1 dalis). Dar daugiau – galimybė aktyvinti telefono mikrofono ir (arba) vaizdo kamerą, manytina, yra specialioji techninė priemonė, kurios panaudojimo vieta nėra fiksuota, t. y. gali būti aktyvinama iš esmės bet kurioje erdvėje, kurioje yra mobiliojo ryšio telefonas, tad teisėsaugos institucijos neribotai gali sužinoti ir itin konfidencialią informaciją: paciento sveikatos paslaptį, išpažinties paslaptį, žurnalisto informacijos šaltinio paslaptį, teismo pasitarimo ar advokato kliento paslaptį. Galiausiai telefonas rodo tikslią asmens buvimo vietą realiuoju laiku. Be visų šių jau paminėtų aplinkybių, taip pat reikėtų atsižvelgti į galimybę surinkti visų su sekimo objektu kontaktuojančių asmenų duomenis. Kyla pagrįstas klausimas, kaip panaudojant „Pegasą“ būtų vertinama išduota teismo sankcija teritoriniu aspektu – ar būtų tinkami saugikliai, neleidžiantys Lietuvos institucijoms asmens sekti jam būnant ne Lietuvos jurisdikcijoje, suprantama, išskyrus veiksmus, atliekamus pagal teisinės pagalbos prašymus?

Antra, atsižvelgiant į tokių elektroninio įsiskverbimo įrankių „ypatingą agresyvumą“, vertintina, kad tokios priemonės panaudojimo teisminį sankcionavimą turėtų vykdyti ne atskiras teisėjas, o trijų teisėjų kolegija. Svarstytina, ar neturėtų būti ir išimtinio teismingumo, nes tokios programos technologinės galimybės nusveria bet kokius konspiracijos tikslus, tad ir galimybę kreiptis į bet kurį pasirinktą apygardos teismą, taip siekiant padidinti „sėkmės“ šansus. Todėl prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai žmogaus teisių ir teisėsaugos institucijų tikslų pusiausvyrai vertinti, o ne prokurorų teikimams patvirtinti. Panaudojant tokias programas, neturėtų būti taikoma „neatidėliotino atvejo“ sąlyga, kai kriminalinės žvalgybos veiksmai atliekami prokuroro nutarimu, vėliau siekiant patvirtinti veiksmų teisėtumą teismo nutartimi. Dar daugiau – manytina, turėtų būti nustatytas trumpesnis tiek maksimalus pirminis kontroliavimo laikotarpis, tiek maksimalaus pratęsimo laikotarpis.

Trečia, neaišku, ar Lietuvos teismų praktikoje sankcionuojant slaptojo sekimo veiksmus yra suformuota speciali teisminė doktrina, kas turi būti vertinama teismo sankcionuojant slaptąjį sekimą prieš asmenį. Preziumuotina, kad ne. Todėl manytina, kad dabartinį vertinimą, neparemtą aiškiais kriterijais, turėtų pakeisti suformuotas specialus įstatyminis „testas“ poreikio tokias priemones taikyti pagrįstumui vertinti. Pavyzdžiui, Vokietijos Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad konkretus pavojus vertinamas pagal tris kriterijus: 1) atvejo individualumas; 2) neišvengiamumas, kad rizika pavirs realia žala; 3) konkretaus asmens įtaka šiai žalai kilti.

Ketvirta, dėl to paties „ypatingo agresyvumo“ manytina, kad turi būti nustatytas kur kas siauresnis veikų ratas, kai tokios priemonės apskritai galėtų būti taikytinos. Svarstytina, kad jos būtų galimos, pavyzdžiui, tik kovai su nusikaltimais žmogaus gyvybei, žmogaus laisvei, nusikalstamais susivienijimais ar pan. Priešingu atveju, tokia reikšminga intervencija būtų galima visais atvejais, kai galima taikyti kriminalinę žvalgybą – tuomet „Pegasui“ panaudoti pakaktų, kad „turima informacijos“, pavyzdžiui, dėl neteisėto teisių į daiktą registravimo (BK 2281 str.) ar manipuliavimo sporto varžybomis (BK 1821 str.). Akivaizdu, kad tai būtų visiškai neproporcinga, nes saugomas gėris turi būti proporcingas panaudojamoms priemonėms kraštutinei intervencijai į privatų gyvenimą.

Penkta, dėl ypatingo įsibrovimo į asmens privatų gyvenimą tokio įrankio „taikiniu“ galėtų būti tik tiesiogiai pats asmuo, prieš kurį nukreipti slaptieji veiksmai, o ne tiesiogiai su galima nusikalstama veikla nesusiję asmenys, pavyzdžiui, sutuoktinis ar artimieji, kuriuos kontroliuojant, teisėsaugos institucijų vertinimu, galėtų būti surenkama tam tikra informacija apie tiesiogiai juos dominantį asmenį.

Galiausiai asmuo, baigus jį sekti, turi būti informuotas apie jo atžvilgiu taikytas slapto sekimo priemones, nors tai Lietuvos teisėsaugos institucijoms kategoriškai nėra priimtina, todėl tai, kad Lietuvoje tinkamai užtikrinamos žmogaus teisės atliekant slaptus veiksmus, tėra dar vienas šių dienų mitas. Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba 2019 m. gegužės 28 d. pabrėžė, kad tikslinio sekimo technologijos „yra susijusios su ypatinga piktnaudžiavimo rizika“, todėl visos leidimo naudoti tokią įrangą procedūros turi būti tikslios, o panaudojimas – dokumentuotas. Be to, kaip teigia Žmogaus teisių taryba, asmenys, kurie buvo sekami, turi būti informuojami apie priimtą sprendimą juos sekti iš karto, kai išnyksta rizika tyrimui. Tokia šios Jungtinių Tautų institucijos pozicija grindžiama tuo, jog 1) asmuo kitaip nesužinos, kad buvo slapto sekimo auka, ir 2) demokratinė priežiūra neleis teisėsaugos institucijoms „tapti įstatymų leidėjais“.

Paulius Griciūnas yra Lietuvos advokatūros sekretorius

Šis straipsnis publikuotas žurnale „Advokatas“ (Nr. 3, 2021 m.), kuris leidžiamas bendradarbiaujant Lietuvos Advokatūrai ir IQ redakcijai.