Prisiminkime Naujųjų metų išvakares prieš keletą metų, kai norėdami paskambinti arba išsiųsti žinutę artimiesiems tiesiog negalėdavome to padaryti, nes „užlūždavo“ ryšys. Ką daryti, kad ryšys „neužlūžtų“ specialiosioms tarnyboms, jeigu įvyktų labai rimta kritinė situacija, turint omenyje, kad šalia – Astravo atominė elektrinė, Rusija bei Baltarusija?
Prisiminkime Naujųjų metų išvakares prieš keletą metų, kai norėdami paskambinti arba išsiųsti žinutę artimiesiems tiesiog negalėdavome to padaryti, nes „užlūždavo“ ryšys. Ką daryti, kad ryšys „neužlūžtų“ specialiosioms tarnyboms, jeigu įvyktų labai rimta kritinė situacija, turint omenyje, kad šalia – Astravo atominė elektrinė, Rusija bei Baltarusija? Apie tai – pokalbis su asociacijos „Infobalt“ direktoriumi Mindaugu Ubartu ir Telecentro veiklos vystymo departamento direktoriumi Arnu Zuikiu.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
– Kas yra valstybės kritinis ryšys ir kodėl jis būtinas?
A. Zuikis: Kritinis ryšys yra viešojo saugumo, pagalbos tarnybų, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, policijos, kitų tarnybų, Krašto apsaugos ministerijos, muitinės operatyvinėms reikmėms skirtas radijo ryšio tinklas.
– Mes jį turime, bet kodėl dabar kažką reikia keisti? Kas blogai su tuo ryšiu?
A. Zuikis: Esminiai yra du dalykai. Vienas dalykas, kaip aš kartais išsireiškiu, yra organizacinis vientisumas. Lietuvoje yra ne vienas kritinis ryšys, jų daug – suskaičiuojama per 15 skirtingų tinklų ir jie nėra sujungti. Taigi vienas iš tikslų – naujo kritinio ryšio sukūrimas, tų tinklų apjungimas bei apjungimas visų institucijų, kurios dalyvauja ekstremalių ir kitų įprastinių kasdieninių situacijų valdyme. Kitas dalykas yra techninės problemos, kalbant apie dabartinį egzistuojantį 2G ryšį ar kitus netgi radijo ryšius, kurie mums, kaip įprastiems vartotojams, tiesiog yra nesuvokiami, nes tai yra tiktai balsas – galiu tik balsu susisiekti, bet negaliu išsiųsti jokių video, nuotraukų, negaliu prieiti prie duomenų bazių. Tam reikalingas kritinis ryšys.
– Jūs siūlote paimti tam tikrus dažnius, kurie šiaip yra rinkoje ir į kuriuos turbūt pretenduoja komerciniai ryšio operatoriai, ir sustiprinti, pagerinti tą ryšį?
A.Zuikis: Taip, dirbo darbo grupė, kuri analizavo įvairius sprendimus, kaip tai galėtų būti sprendžiama. Buvo prieita prie vieno modelio, panaudojant dažnius. Dažniai yra valstybės turtas ir valstybė sau rezervavo dažnių tam, kad tą tinklą galėtų įgyvendinti.
– Taip, ir tai kritikuoja komercinio ryšio operatoriai. Mindaugai, jūs viešai kalbate apie tai, kad valstybinis kritinio ryšio tinklas yra 40 proc. brangesnis valstybei ir ryšio vartotojams. Kodėl jūs kritiškas Telecentro tikslams, kuriuos minėjo Arnas?
M. Ubartas: 40 proc. nėra mūsų išmislas. 2014-aisiais Europos Sąjungoje daryti tyrimai ir pasakyta, šis tinklas kainuos 40 proc. daugiau, negu kad darant mišrų modelį, naudojantis jau esama infrastruktūra. Tyrimai yra viešai prieinami ir nereikia iš musės daryti dramblio. Mes tikrai nesame ta valstybė, kuri galėtų švaistytis tokiomis lėšomis. Aš sutinku, kad dažniai yra valstybės turtas ir valstybė už juos gauna pajamas. Nėra taip, kad mes, kaip bendrapiliečiai, turime kažkokį daiktą, jį kažkur už dyką padedame ir nėra jokių karštų. Yra alternatyvūs kaštai, kur būtų galima tuos pinigus nukreipti. Šitas dėmuo visiškai nėra imamas.
Kai kalbame apie tai, kas yra padaryta Telecentro planuose, tai imame visų dažnių juostą ir jos komercinėje dalyje turi sutilpti trys milijonai vartotojų, o lygiai tokioje pačioje kritinio tinklo dalyje turi sutilpti vienuolika tūkstančių vartotojų. Tai yra neproporcingai didelė našta valstybei ir mes sakome, kad tai nėra efektyvus būdas ir to nereikia daryti. Tą klausimą, kurį sprendžiame, galima išspręsti paprasčiau.
A. Zuikis: Jeigu kalbėsime apie kainą, tai jūs parodykite tą kitą kainą. Tas tyrimas... Mes ir kitokių tyrimų matėme, mes ir 30 proc. Matėme, ir kitus skaičius matėme. Bet reikia „dėti ant stalo“ ir lyginti tuos kelis modelius, kurie yra brangesni ir pigesni. Iš kitos pusės – ar mes sprendžiame sverdami kainą prieš žmonių gyvybes ir valstybės saugumą? Ar mes norime tokiu būdu pasverti, kad mums kažkokia suma yra brangiau už gyvybę? Tai yra nepalyginami dalykai. Būtent hibridinis tinklo modelis, kurį siūlo darbo grupė, yra partnerystė tarp valstybės ir privačių operatorių. Tai mes ir sakome, kad kritinio ryšio sistema turi remtis privataus operatoriaus infrastruktūra ir valstybės infrastruktūra.
Jūs, pone Ubartai, taip pat palaikėte šitą modelį. Dabar jau jūs kažkodėl apsisukate ir sakote, kad „ne, nenaudokime hibridinio tinklo modelio ir darykime greitai ir pigiai, eikime į privačius operatorius“. Jūs sakote, kad valstybė gauna pajamas. Taip valstybė gauna pajamas. Jūs minėjote kelias dešimtis milijonų eurų už buvusį konkursą. Bet jūs norite pasakyti, kad privatūs operatoriai, investuodami ir sumokėdami už dažnius valstybei daugiau arba dešimtis, ar kiek jūs ten milijonų mokėtumėte, jūs įsivaizduojate, kad ir tada jūs nedengsite tų dažnių klausimų? Ta prasme, jūs, investavę, natūraliai, kaip ir kiekvienas verslas, tuos pinigus, be abejo, norėsite atgauti. Ir ne tik atgauti, bet ir užsidirbti. Akivaizdu, kad Lietuvoje telekomunikacijų įmonės yra labai pelningos.
CITATA:Pirmas dalykas – niekas nekelia pinigų ir gyvybių klausimo. Nėra tokio klausimo. Yra sakoma, kad tuos pačius tikslus galima pasiekti investuojant 40 proc. mažiau.
M. Ubartas: Pirmas dalykas – niekas nekelia pinigų ir gyvybių klausimo. Nėra tokio klausimo. Yra sakoma, kad tuos pačius tikslus galima pasiekti investuojant 40 proc. mažiau. Viskas. Čia nėra diskusijos. Nėra, kad darysime kažką blogesnio. Tuos pačius reikalavimus, tą patį patikimumą, ar netgi didesnį, galima pasiekti išleidžiant mažiau.
Pastaraisiais metais tarp operatorių buvo ginčas, ar operatoriai turi teisę teikti paslaugas į minusą. Ta pati policija ir priešgaisrinė gelbėjimo tarnybos apsauga naudojasi paslaugomis visiškai už jas nemokėdamos. Tokia yra konkurencijos, kuri šiuo metu vyksta rinkoje, išdava. Ji ir toliau gali vykti arba galima nurėžti dažnių juostą ir sumažinti konkurenciją, nes vartotojai nebetilps į tuos pajėgumus, kuriuos turime. Taigi šitie argumentai neturi nieko bendro su tuo, apie ką mes kalbame. Atsakant į piniginį klausimą – taip, operatoriai yra pelningi. Taip, mes turime didelę konkurenciją. Kitos šalys, kurios yra Arno vardijamos, pavyzdžiui, Švedija, tokie operatoriai kaip Telecentras dalyvauja dažnių aukcione ir arba juos nusiperka, arba nenusiperka. Ir tada galime suskaičiuoti, kiek kainuoja tinklo statyba vienuolikai tūkst. vartotojų.
A. Zuikis: Jeigu operatorius Švedijoje nusiperka tuos dažnius, sakykime, už 40 milijonų, tai faktas, jie įskaičiuoja tuos 40 milijonų, kuriuos po to biudžetas turės sumokėti už tas visas institucijas. Tai čia iš vienos rankos į kitą. Ar dabar bus mokama, ar vėliau mokama – čia labai skirtingas dalykas. Jūs sakote, kad policija ir dabar naudojasi – taip, naudojasi masine paslauga, tai yra masinis ir įprastas mobilus ryšys. Bet mes kalbame apie operatyvinėms reikmėms skirtą tinklą, kas yra visiškai kas kita, o privačių operatorių tinklai nėra pasiruošę ir negali būti pasiruošę tokio tinklo techninėms sąlygoms, nes tai yra visiškai kiti elektros reikalavimai, visiškai kiti saugumo reikalavimai.
M. Ubartas: Sakymas, kad kažkoks vienas tinklas yra pranašesnis už kitą tinklą, neturi nieko bendra su realybe. Čia yra vienas dalykas. Jeigu mes kalbame taip apie tinklą, kurį naudoja policija ir sienos apsauga, šiuo metu ten yra 11 tūkst. vartotojų, kurie yra visiškai kituose dažniuose. Dažniuose, apie kuriuos mes ginčijamės, nėra nei vieno vartotojo. Nėra to tinklo, apie kurį šnekama. Netgi nėra reikalavimų tam tinklui, apie kurį norima pasakyti, kad operatoriai neatitinka reikalavimų. Visi operatoriai atitinka reikalavimus, turi aukščiausius saugumo standartus ir čia nėra tas argumentas, kurį reikėtų dėti ant stalo ir sakyti „ne, mes padarysime kažką“. Taip, galima padaryti už labai didelius pinigus. Tai, ką mes ir sakome – nereikia to daryti.
A. Zuikis: Jūs, sakyčiau, labai klystate. Visos šalys, kurios daro tinklus, nedaro masinei publikai skirtų tinklų. Jie yra visiškai kitokie ir labai specifiniai.
M. Ubartas: Suomija ir Jungtinė Karalystė pasirinko daryti tą tinklą ant masinių komercinių paslaugų. Kitos šalys irgi lygiai taip pat pasirinko.
A. Zuikis: Aš jums galiu pavardinti tas, kurios nepasirinko.
M. Ubartas: Tai tada ir sakykime, kad yra keli keliai, o nėra taip kad visi pasirinko tiktai vieną kelią.
A. Zuikis: Tiktai čia yra vienas momentas, kai jūs paminite suomių modelius. Suomiai pasirinko Suomijos operatorių, švedai pasirinko Švedijos operatorių, Jungtinė Karalystė pasirenka Jungtinės Karalystės operatorių, o koks Lietuvos operatorius labiausiai atliepia valstybės interesus ir saugumą? Kurį mes operatorių galime pasirinkti – „Telia“, „Bitė“ ar „Tele2“? Kuris labiausiai atitinka valstybei keliamus saugumo ir apskritai tam tinklui keliamus aukščiausius kokybės reikalavimus?
M. Ubartas: Pasakykit, kas yra aukščiausi kokybės reikalavimai. Jūs minit tokius dalykus, kurie neatitinka teisybės. Jūs sakote, kad „Telia“ yra Švedijos operatorius. Švedijos operatorius nėra „Telia“. Ten, jeigu aš dabar gerai atsimenu, yra 61 proc. privačių investuotojų. Suomija neturi savo valstybinio operatoriaus. Suomijos valstybinis operatorius bankrutavo, kai 3G dažniai buvo parduoti už per dideles kainas. „Telia“ irgi nėra Švedijos operatorius. Nėra Jungtinės Karalystės operatoriaus. Nėra Amerikos operatoriaus. Nėra valstybinių operatorių.
– Mindaugai, kodėl jums netinka partnerystės modifikacija, apie kurią Arnas kalbėjo? Partnerystės modelis tarp nepriklausomų operatorių ir valstybės, kuri užtikrina, garantuoja, kad policija, gaisrininkai turėtų patikimą, gerą ir gerai veikiantį ryšį. Kodėl tai jums netinka?
M. Ubartas: Viskas tinka, tas ir buvo siūlyta. Tiktai pasislepiant po šituo mišriu tinklu dabar yra nueita visiškai kita linkme. Mes turime keletą neatitikimų. Yra dvi dažnių juostos, apie kurias mes kalbame: 700 ir 3500. Jie abu tinka 5G ryšiui. 3500 dažniai yra reikalingi ten, kur yra masinis vartotojų susibūrimas. Kai mes kalbame apie 11 tūkst. vartotojų tinklą, masinis susibūrimas yra neįmanomas. Jiems užtenka Europoje priskirtų 700-ųjų dažnių, kurie yra numatyti Lietuvos dažnių plane. Apie juos niekas net nediskutavo. Problema yra tame, kad valstybė 2 metus sakė, kad „mes skelbsime aukcioną ir išdalinsime 5G dažnius, kad Lietuva neatsiliktų nuo telekomunikacijų vystymosi“.
Mes visada buvome priekyje, turėjome greičiausią fiksuotą ir mobilų internetą, turime geriausias kainas Europoje. Sakė „jau tuoj tuoj bus aukcionai, bus galima tuos dažnius paimti“. Ir tada praėjusiais metais Vyriausybė, baiginėjantis kadencijai, priėmė sprendimą, kad dažnių nebeaukcionuos taip, kaip buvo suplanuota, bet nupjaus 25 proc. dažnių ir padės juos kažkur tai kažkam tai dėl kažko tai. Dėl to mes turime situaciją, kad čia yra neapibrėžta investicinė aplinka.
– Kokią dabar matote išeitį iš šitos situacijos? Nes vis tiek turbūt išlieka bendras tikslas, kad mūsų spec. tarnybos galėtų bet kada, net ir kritinėje situacijoje, komunikuoti ir tai būtų patikima. Kokie konstruktyvūs žingsniai galėtų būti žengti?
A. Zuikis: Konstruktyvūs žingsniai buvo žengti jau praeitais metais, kuomet buvo sudarytas priemonių planas, kurį turime vykdyti. Tačiau operatoriai stabdo ryšių reguliavimo aukcioną dėl to, kad valstybė rezervavo dažnius ir dėl to šitas projektas negali pajudėti iš tokio taško, kad jau galėtų pradėti būti įgyvendinamas. O laikas nėra mūsų sąjungininkas. Per metus išleidžiama virš 11 mln. eurų kitiems tinklams palaikyti. Mes turime kuo greičiau imtis sprendimų, liautis stumdytis dėl tų dažnių ir pasilikti ties tuo, kas buvo nuspręsta. Reikia palikti valstybei teisę pasirinkti, kaip ateityje spręsti problemas.
– Kaip įvardintumėte esminę komercinių operatorių pasipriešinimo priežastį?
A. Zuikis: Iš argumentų gausos, tai greičiausiai, kad dažnai tai yra labiausiai dominantis dalykas. Kaip ir minėjau, tai yra valstybės turtas ir valstybė turi pasilikti sau teisę ateityje spręsti, kaip ji nori organizuoti ir spręsti ekstremalias situacijas.
– Mindaugai, kokią jūs matote išeitį šitoje situacijoje?
M. Ubartas: Išeitis yra labai paprasta. Valstybė turi išsispręsti šitą klausimą ir jį išspręsti yra labai paprasta. Mes turime tą tinklą, jis priklauso VRM (Vidaus reikalų ministerijai). VRM yra pasakiusi, kad dabar nieko artimiausiu metu nenori keisti, ir kad tuos sprendimus, kurie buvo padaryti, reikia peržiūrėti. Kaip greičiausiai tą galima išspręsti – tinklo branduolys (dalis, kuri daro sujungimus) turėtų priklausyti VRM, kurie ir yra šitos paslaugos vartotojai ir patys sau tiekėjai. Dabar komercinių tinklų praktiškai neįmanoma pastatyti. Yra vidinis roaming‘as ir žmonės, kurie dalyvauja ekstrinėse situacijose, jau dabar gali jį naudoti. Nereikia kurti jokio naujo operatoriaus. Visa tai, kas čia vyksta, yra LRTC išgyvenimo klausimas.
A. Zuikis: Ne, tai nėra išgyvenimo klausimas. LRTC atsisakė mažmeninės veiklos, pardavė „Mezon“ ir savo strategiją sufokusavo, kaip ir visi operatoriai prieš tai žinojo, į valstybės strateginius projektus. Tai, manau, mes tai turime toliau ir tęsti.
