Buvusio ministrų kabineto sprendimas rezervuoti 5G dažnių juosta Lietuvos radijo ir televizijos centro reikmėms – dar vienas nediskutuotas ir nepagrįstas veiksmas, keliantis grėsmę Lietuvos lyderystei ryšių srityje, rašo Mindaugas Ubartas, asociacijos „Infobalt“ direktorius.
Ankstesnė Vyriausybė paskutiniais darbo mėnesiais pasižymėjo veiklumu ten, kur nereikia, ir neveiklumu ten, kur reikia. Pandemijos valdymas buvo paliktas savieigai, o tuo tarpu „postaliniai“ nediskutuoti ir neturintys pagrindimo sprendimai buvo stumiami pirmyn. Susisiekimo ministras Marius Skuodis dar ir dabar ravi savo pirmtako paskutinės minutės paskirtas valdybas bei direktorius.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Buvusio ministrų kabineto sprendimas rezervuoti 5G dažnių juosta Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC) reikmėms – dar vienas nediskutuotas ir nepagrįstas veiksmas, keliantis grėsmę Lietuvos lyderystei ryšių srityje.
Lietuva ES dokumentuose minima tarp šalių, kurios turi vieną geriausiai išvystytų ryšių infrastruktūrų Europoje. Dar daugiau – sugebėjome tai padaryti teikdami internetą klientams už vieną mažiausių kainų Europoje. Puikūs pasiekimai, kuriuos reiktų dar stiprinti: paskelbti aukcioną 5G dažniams ir pasivyti tas šalis, kurios sugebėjo mus aplenkti – Singapūrą, Pietų Korėją, toli paliekant Senojo Žemyno šalis.
LRTC turi kitų planų. Dvejus metus laukiami dažnių aukciono planai nukelti, nes LRTC parūpo perimti iš VRM kritinio tinklo diegimą ir palaikymą. Vyriausybėje paskubomis priimtas nutarimas rezervuoti bemaž trečdalį visų dažnių resursų kritiniam tinklui, sustabdyti aukciono skelbimą, sujaukti investicinę aplinką.
Tikslai kilnūs ir suprantami: ugniagesiai, policijos ir kitų tarnybų pareigūnai galės naudotis saugiu ir moderniu ryšiu. Niekas ir nesiginčija, kad žmonių, kurie mus saugo ir gelbėja, aprūpinimui privalome skirti visus reikalingus resursus.
Velnias, kaip visada, slypi detalėse.
Pareigūnams reikalingą tinklą galima sukurti greitai ir pigiai: pakanka sekti, kitų šalių arba Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, kur saugaus tinklo paslaugas teikia šalyje veikiantys ryšio operatoriai.
Lietuvoje lengva padaryti tą patį. Šalyje veikia net trys mobiliojo ryšio tinklai, visi jie dengia daugiau nei 99 proc. teritorijos. Nereikia jokių papildomų investicijų į žemės nuomą, bokštų statybą ir kitus ilgai trunkančius darbus – tik imk ir naudokis.
Tačiau mūsų politikai ir tinklą kurti svajojanti LRTC žvelgia ne į Britaniją, o į Albaniją. Ten nuspręsta atsisakyti esamos infrastruktūros ir naują ryšio tinklą statyti nuo nulio.
Jei šis sprendimas bus priimtas Lietuvoje, visi už jį sumokėsime labai brangiai. Ir ne vieną kartą – o mažiausiai keturis.
Pirma, tinklo statyba plyname lauke kainuoja labai brangiai ir trunka ilgai. Taip, tai gera žinia tinklo statytojams – mokesčių mokėtojų išlaikomiems tarnautojams, kurių darbo vietos bus saugios ilgus metus. O štai medikai ar mokytojai džiaugsis mažiau – valstybė, nesukrapštanti pinigų jų algoms, lengva ranka išleis mažiausiai 43 milijonus eurų papildomo tinklo statybai.
Antra, joks tinklas neveiks be radijo ryšio dažnių. Šiandien operatoriai laukia, kol bus paskirstyti 5G ryšiui reikalingi eterio resursai – ir ketina brangiai už juos sumokėti. Prieš keletą metų vykusiame aukcione ryšio bendrovės papildė biudžetą daugiau nei 30-čia milijonų eurų – o VKRT kūrėjai ketina net trečdalį dažnių spektro atsiriekti nemokamai.
Natūralu, kad valstybė už likusią dalį gaus mažiau pinigų. Žinau, kad biurokratų akyse tai – menka bėda: jei pritrūks, pasiskolinsime, o grąžins mūsų vaikai ir anūkai. Tik štai mums visiems, valstybės piliečiams, tai bus dar viena karti piliulė.
Beje, Švedijoje kritinio ryšio tinklo operatorius lygiomis teisėmis dalyvavo aukcione ir už teisę naudotis dažniais sumokėjo 40 mln. EUR į Švedijos biudžetą. Tada, įvertinus visus kaštus, matosi tikroji sprendimo kaina ir galima atlikti sąžiningą kaštų bei naudos analizę.
Trečia – praradę trečdalį dažnių operatoriai tiesiog nepajėgs teikti ryšio kokybės, prie kurios esame įpratę. Šiandien didžiuojamės vienu sparčiausių interneto ryšiu pasaulyje – tai padeda mums konkuruoti, pritraukti investicijas ir kurti naujas darbo vietas. Tačiau neturėdami pakankamo radijo dažnių spektro operatoriai tiesiog fiziškai negalės užtikrinti tokios kokybės ateityje. Taip, ryšys bus – bet prastas ir lėtas lyginant su kitomis šalimis. Kaip šeima, priversta iš trijų kambarių buto persikelti į du kambarius: operatoriai išgyvens – bet paslaugų kokybė kris, ir vėl su pavydu žiūrėsime į mus lenkiančią bei investuotojus pritraukiančią Estiją, o dabar galimai ir Latviją, mat ten 5G jau veikia.
Galiausiai ketvirta – mes visi tiesiog gausime didesnes sąskaitas už mobilųjį ryšį. Operatoriai, turėdami mažiau radijo dažnių, turės statyti tankesnį 5G tinklą, daugiau išleis įrangai ir sklypų nuomai. Stebuklų nebūna: augant kaštams, visada kyla ir kainos. Lietuva, Europos Komisijos dokumentuose įvardinta kaip šalis su pigiausiu mobiliuoju ryšiu Europoje, praras ir šį pasiekimą.
Prastesnė ryšio kokybė ir didesnės sąskaitos žmonėms? Taip, būtent tokia „LRTC“ stumiamo Kritinio ryšio tinklo statybos kaina. Lietuvoje stumiamas kritinio ryšio diegimo kelias Europos Sąjungos studijose įvardintas kaip 40 procentų brangesnis nei Didžiosios Britanijos pasirinktas kritinio tinklo įgyvendinimo planas.
Keisčiausia, kad pagrindinis tokio tinklo klientas – Vidaus Reikalų ministerija – pasitarimuose ir diskusijose atvirai sako, kad jiems nereikia tokios „pagalbos“, bet politinių sprendimų buldozeris važiuoja toliau.
Žinoma, visada yra ir kitas kelias. Galima nešvaistyti lėšų naujo tinklo statyboms, nestatyti šimtų papildomų bokštų ir nepirkti brangios ryšio įrangos – o tiesiog išnaudoti jau esamą mobiliojo ryšio infrastruktūrą. Tokių pavyzdžių pasaulyje apstu ir net daug turtingesnės šalys nei Lietuva renkasi tokį sprendimą.
Dabar pareigūnų automobiliai važinėja tais pačiais keliais, o kai reikia gauna prioritetą įsijungdami švyturėlius. Tą patį galima padaryti ir su ryšiu – tokiu atveju 11 tūkstančių pareigūnų esant kritinei situacijai gautų visus reikiamus resursus ryšio magistralėse. Kad ir kaip norėtųsi kelininkams – mes juk nestatom Lietuvoje atskiros autostrados Vilnius – Klaipėda , kad ja galėtu važinėti tik spec. tarnybos? Suprantame, kad tai neefektyvu – bet lygiai taip pat neefektyvu statyti atskirą ryšio tinklą.
Išnaudojant esamą infrastruktūrą pareigūnai reikiamą ryšį gali turėti dabar, o ne po 5 metų. Lietuva taupytų milijonus, kuriuos galėtų nukreipti į aktualias sritis ir ramiau žiūrėtų į akis mokytojams bei medikams. Visi mes gautume pasaulinio lygio paslaugas – ir nejaustume nerimo laukdami sąskaitų.
Priešingu atveju trečią kartą liptume ant to paties LRTC grėblio – kurtume naują tinklą, švaistytume valstybės lėšas ir krautume vartotojams ant kupros papildomas sąnaudas.
Tikiuosi, kad dešinių partijų koalicija laikysis deklaruojamų vertybių, o sprendimus priiminės remdamiesi kaštų ir naudos analize (kur kaštuose sumuos visas eilutes, o ne tik pinigines išlaidas) bei neleis Lietuvos progreso stabdyti praėjusios vyriausybės propaguotai „Valstybinio kapitalizmo“ dvasiai.
Mindaugas Ubartas, asociacijos „Infobalt“ direktorius
