1945 m. rugpjūčio 4 d., Maskva. Baigėsi Antrasis pasaulinis karas, JAV ir tuometinė SSRS mąstė apie tarpusavio santykius ateityje. Amerikos ambasadoje grupelė pionierių įteikė didelį, rankomis iš medžio išdrožtą Amerikos herbą JAV ambasadoriui Averelliui Harrimanui. Vėliau jį ėmė vadinti Tuo daiktu.
1945 m. rugpjūčio 4 d., Maskva. Baigėsi Antrasis pasaulinis karas, JAV ir tuometinė SSRS mąstė apie tarpusavio santykius ateityje.
Amerikos ambasadoje grupelė pionierių įteikė didelį, rankomis iš medžio išdrožtą Amerikos herbą JAV ambasadoriui Averelliui Harrimanui. Vėliau jį ėmė vadinti Tuo daiktu.
Savaime suprantama, specialistai patikrino ir nerado sunkiame mediniame drožinyje nei pasiklausymo blakių, nei pan. dalykų, taigi herbą paliko.
A. Harrimanas pakabino Tą daiktą garbingoje vietoje – ant sienos kabinete. Iš čia ateinančius septynerius metus buvo išdavikiškai transliuojami jo privatūs pokalbiai.
Jis negalėjo žinoti, kad prietaisą pagamino pagal XX a. vidurio technologiją, kurią sukūrė Leonas Tereminas. Šis išgarsėjo, sukūręs elektroninės muzikos instrumentą (pavadintą tereminu), kuriuo grojama jo neliečiant.
Tas daiktas © „Wikimedia Commons“
Jaunas mokslininkas bei rusų šnipas gyveno Amerikoje su žmona Lavinia Williams. 1938 m. jis staiga paliko žmoną ir grįžo į tėvynę. Vėliau žmona teigė, kad jį pagrobė. Šiaip ar taip, pataisos stovykloje jam paliepė nedelsiant imtis darbo. Ten jis sukūrė daug prietaisų, taip pat ir pasiklausymo prietaisą – Tą daiktą.
Galiausiai amerikiečių radijo operatoriai pastebėjo, kad Amerikos ambasadoriaus pokalbiai transliuojami oro bangomis. Transliacijos buvo neprognozuojamos – atliekant patikrą, jokių radijo bangų ar blakių nefiksuodavo. Prireikė nemažai laiko įminti šią mįslę.
Pasiklausymo prietaisas buvo To daikto viduje – gana paprastas daiktas, kiek didesnis už anteną, pritaisytas ertmėje su sidabrine membrana, atliekančia mikrofono funkciją. Nebuvo nei baterijų, nei kitokių energijos šaltinių – Tam daiktui jų nereikėjo.
Jį aktyvuodavo radijo bangos, kurias sovietai skleisdavo į JAV ambasadą. Jis naudodavo įeinančio signalo energiją ir tada transliuodavo atgal. Kai signalas būdavo išjungtas, Tas daiktas neveikdavo.
Iš pirmo žvilgsnio Tas daiktas atrodo tarsi technikos stebuklas, kita vertus, atsklindančių radijo bangų įkraunamo prietaiso, kuris reaguoja ir siunčia atgal informaciją, idėja – ne naujiena šiuolaikiniame pasaulyje.
Šiuolaikiniame pasaulyje radijo dažnų identifikavimas (angl. RFID) – dažnas reiškinys. Mano pasas yra su šia technologija, taip pat ir kreditinė kortelė, todėl galiu ja sumokėti, tiesiog priglausdamas prie RFID skaitytuvo.
Knygos bibliotekose dažnai turi RFID žymą. Šią technologiją vis dažniau naudoja aviabendrovės bagažui stebėti, prekiautojai – saugodamiesi nuo vagišių parduotuvėse. Dalis prietaisų turi įkrovimo šaltinį, bet daugumą (kaip L. Teremino Tą daiktą) įkrauna ateinantis signalas, todėl prietaisai yra pigūs.
Antrojo pasaulinio karo metais panašią technologiją naudojo sąjungininkų lėktuvai – radaras apšveisdavo lėktuvus, specialus atsakiklis sureaguodavo į radarą ir išspinduliuodavo signalą, reiškiantį „nešaudykite, mes – jūsų pusėje“.
Technologijoms tobulėjant, imta gaminti mažesnius prietaisus, kuriuos galima įtaisyti į kur kas mažesnius daiktus nei lėktuvai. Kaip ir brūkšniniai kodai, RFID technologija greitai identifikuoja objektą.
Bet, priešingai nei brūkšniniai kodai, ši technologija skenuoja automatiškai, tam nereikia matomo ženklo. Kai kurios technologijos skenuoja partijomis, kai kurias galima išjungti nuotoliniu būdu ir pan.
RFID sukaupia kur kas daugiau duomenų nei kuklus brūkšninis kodas, todėl identifikuojami ne šiaip džinsai – galima nustatyti, kokioje vietoje ir kokiu laiku buvo pagaminta konkreti džinsų pora.
Praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį RFID technologijomis žymėjo traukinių vagonus ir karves.
2000-ųjų pradžioje didelės organizacijos, kompanijos, kaip antai, „Tesco“, „Walmart“, JAV Gynybos departamentas, ėmė reikalauti, kad tiekėjai pažymėtų RFID tiekiamų produktų paletes. Regis, RFID žymų galiausiai atsirado visur.
Buvo ir tokių entuziastų, kurie įsidėjo RFID žymą į save, kad galėtų atsirakinti duris ar pažymėti metro bilietą vienu rankos mostelėjimu.
1999 m. kompanijos „Procter and Gamble“ darbuotojas Kevinas Ashtonas sugalvojo taiklų apibūdinimą: „RFID [technologija] gali išsivystyti į daiktų internetą (angl. Internet of Things – IoT).
Bet atsiradus išmaniesiems telefonams, išmaniesiems laikrodžiams, išmaniosioms ausinėms ir net išmaniesiems automobiliams, RFID technologija prarado populiarumą.
Visi išvardinti prietaisai – įmantrūs, įkraunami energija, tiesa, jie nepigūs ir jiems reikia energijos šaltinio. Dabar kalbėdami apie IoT, turime omenyje ne RFID, o sudėtingų skaitmeninių prietaisų pasaulį, kuriame jūsų skrudintuvas kalbasi su šaldytuvu, o nuotoliniu būdu valdomi sekso žaislai gali suteikti informacijos apie daugelio gana intymiais traktuojamus įpročius.
Gal nereikėtų stebėtis – amžiuje, kurį sociologe Shoshana Zuboff, vadina sekimo kapitalizmu, privatumo pažeidimas – populiarus verslo modelis.
Na bet RFID toliau tyliai dirba savo darbą. Lažinuosi – jos šlovė valanda dar išmuš.
Žmonės turi malonesnių užduočių, nei fiksuoti visus įmanomus duomenis, taigi reikalingi objektai, kurie automatiškai teiktų informaciją kompiuteriams ir padarytų fizinį pasaulį suprantamą, kalbant skaitmeninių technologijų terminais.
Daugelis žmonių turi išmaniuosius telefonus, bet fiziniai objektai jų neturi, RFID tebėra nebrangūs būdas juos stebėti. Kompiuteriai reaguoja į RFID – tokiu būdu identifikuoja fizinį pasaulį.
Žymos gali atrakinti duris, fiksuoti įrankius, komponentus, net vaistus, automatizuoti gamybos procesą, greitai atlikti nedidelius mokėjimus.
RFID technologija neturi išmaniojo laikrodžio ar išmaniojo telefono lankstumo, tačiau ši žyma yra pigi ir tokio mažumo, kad ją galima įdiegti į šimtus milijardus daiktų. Ir tam nereikia baterijų. Kam tai atrodo nereikšminga, vertėtų prisiminti išradėjo L. Teremino pavardę.
