Europos energetikos sistema pasiekė kryžkelę. Siekiant suvaldyti klimato kaitos iššūkį teks rinktis vieną iš dviejų galimų scenarijų. Vienam kol kas stinga ambicijų, kitam – efektyvumo. Tačiau viena aišku – keičiant iškastinį kurą atsinaujinančiais energijos šaltiniais, vėjo energetika atliks svarbiausią vaidmenį.
Tautvydo Levinsko nuotr.
Kova su klimato kaita
Kasmet mokslininkų ir specialistų perspėjimai dėl gresiančių klimato kaitos padarinių griežtėja. Nerimą kelia ne tik šylantis klimatas, bet ir tirpstantys ledynai, kylantis vandens lygis bei rekordines aukštumas siekiančios anglies dvideginio emisijos atmosferoje. O pastebėti vis intensyvesnes liūtis, stipresnius potvynius, dažnesnes karščio bangas nė nereikia mokslinio laipsnio, visa tai matome savo akimis.
Daugiau diskusijų pasigirsta ir politiniame lygmenyje, tačiau dažnai joms pristinga ambicijos ir ryžto siekti greitesnio rezultato. Pavyzdžiui, šiuo metu Europa svarsto strategiją, kuria tikimasi užtikrinti, kad iki 2050 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis būtų lygus nuliui. Norint pasiekti tokį rezultatą teks pasitelkti kuo ambicingesnį planą elektrifikacijai spartinti ir tinkamoms sąlygoms atsinaujinančios energetikos vystymui sukurti.
Šiuo metu Europos rankose tik dvi išeitys – nepriekaištingai įgyvendinti jau esamas priemones ir tikėtis geriausio rezultato. Arba užsibrėžti ambicingą scenarijų ir imtis ryžtingų veiksmų stabdant klimato kaitą bei skatinant atsinaujinančios energetikos plėtrą visos ES mastu.
Du scenarijai
Abu scenarijus savo leidinyje apie vėjo energetiką ir Europos energetikos sistemos elektrifikaciją apibrėžė vėjo energetikos organizacijas vienijanti asociacija „Wind Europe“. Pirmąjį kelią ji vadina spartesnės elektrifikacijos scenarijumi, nes nepriekaištingai įgyvendinant jau esamas politikos priemones būtų siekiama paspartinti jų kuriamą efektą ir užtikrinti greitesnį perėjimą nuo iškastinio kuro prie elektros energijos. Vadovaudamasi šiuo scenarijumi ir iki 2030 m. siekdama nepriekaištingai įgyvendinti dabartinę politiką, Europa iki 2050 m. galėtų sumažinti su energija susijusias emisijas tik 74 proc. Kas užtikrintų geresnį rezultatą?
Antrasis – ambicingesnis scenarijus. Juo būtų siekiama įgyvendinti Paryžiaus klimato kaitos susitarimo tikslus ir užtikrinti, kad pasaulio temperatūros kilimas būtų mažesnis nei 2 laipsniai. Antrasis scenarijus padėtų iki 2050 m. su energijos vartojimu susijusias emisijas sumažinti net 90 proc. Tačiau kaip jis atsilieptų Europos finansams?
Tai atskleidžia „Wind Europe“ leidinys, kuriame teigiama, kad šiuo atveju išlaidos energijai siektų 2,7 proc. metinio Europos bendrojo vidaus produkto (BVP), tačiau tai tik puse procentinio punkto daugiau nei renkantis spartesnės elektrifikacijos scenarijų. Be to, ambicingasis scenarijus leistų sumažinti išlaidas, skirtas klimato kaitos švelninimui. Šios išlaidos sudarytų 0,86 proc. metinio Europos BVP. Jo neįgyvendinus jos sudarytų maždaug 1,2 proc. BVP. Todėl finansinis skirtumas tarp šių scenarijų dar labiau susitrauktų ir siektų vos 0,16 proc.
Gera naujiena ta, kad ir kuriuo iš šių dviejų kelių Europa nuspręstų eiti, įgyvendinamos priemonės prisidėtų prie jos ekonomikos augimo ir taip pat lemtų išskiriamo anglies dioksido kiekio mažėjimą. Jie abu padėtų kovoti su automobilių, pramonės ir šilumos ūkio išmetamais pavojingų teršalų kiekiais, pagerintų energijos efektyvumą ir sumažintų jos poreikį.
Be to, abu scenarijai sumažintų iškastinio kuro importą iš kitų šalių, todėl sustiprintų energetinį saugumą. Taip pat, paspartintų skaitmenizacijos procesus, kurie leistų vartotojams efektyviau kontroliuoti jų sąskaitas už energiją.
Esminis vaidmuo – vėjo energetikai
Dėl konkurencingų kainų ir galimybių energiją gaminti dideliais mastais, vėjo energetika turės išskirtinį potencialą pereinant nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energetikos ir ateityje atliks esminį vaidmenį Europos energetikos sistemoje. Nusprendus įgyvendinti ambicingąjį, Paryžiaus susitarimo tikslus įgyvendinantį scenarijų, 2030-2050 m. instaliuojamų naujų vėjo jėgainių galia galėtų siekti 20 GW per metus. Tuomet iki 2050 m. vėjo jėgainės pagamintų 2 223 TWh elektros energijos, o tai prilygtų daugiau nei trečdaliui visos Europoje pagaminamos energijos.
Tokie vėjo energijos gamybos mastai padidintų atsinaujinančios energetikos dalį ir visa švari energija sudarytų apie du trečdalius galutinio Europos energijos poreikio. Tai būtų vienas iš lemiančių veiksnių, dėl kurių anglies dvideginio emisijos sumažėtų 90 proc. Be to, skaičiuojama, kad investicijos į vėjo energetiką sausumoje iki 2050 m. vidutiniškai siektų 1,1 mln. eurų/MW, o tai yra 30 proc. mažiau nei šiandien. Investicijos į vėjo energetikos vystymą jūroje – 2,2 mln. eurų/MW arba 23 proc. mažiau nei šiuo metu.
Abu scenarijai aiškūs, tačiau klimato kaitos akivaizdoje Europa vis dar lūkuriuoja apsisprendimo kryžkelėje. Vis tik norisi tikėti, kad Europos politikai nepristigs politinės valios rinktis ambicingesnį scenarijų, kuris turėtų didesnę persvarą kovoje su vienu didžiausių šių laikų iššūkių – klimato kaita.
Komentaro autorius – Aistis Radavičius, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius.