Verslo spaudoje skambiai aprašyta naujoji „WiMax“ interneto technologija neturėtų sukelti prognozuojamo perversmo duomenų perdavimo rinkoje. Ši technologija iš tiesų yra puiki. Tačiau rinkoje, kaip žinia, veikia ir kiti veiksniai, ne tik technologiniai. Kas turėtų nutikti, kad vartotojai paknopstomis stotų į eilę tapti „WiMax“ interneto ryšio klientais ir nutrauktų sutartis su dabartiniais ryšio tiekėjais? 
Verslo spaudoje skambiai aprašyta naujoji „WiMax“ interneto technologija neturėtų sukelti prognozuojamo perversmo duomenų perdavimo rinkoje. Ši technologija iš tiesų yra puiki. Tačiau rinkoje, kaip žinia, veikia ir kiti veiksniai, ne tik technologiniai.
Kadangi „WiMax“ tema artimiausią dešimtmetį neišnyks iš spaudos ir portalų puslapių, noriu aptarti kelis aspektus, kurie į šią naujovę verčia žvelgti realistiškai.
Kas turėtų nutikti, kad vartotojai paknopstomis stotų į eilę tapti „WiMax“ interneto ryšio klientais ir nutrauktų sutartis su dabartiniais ryšio tiekėjais? Pagal tautišką „pigiai, greitai ir kokybiškai“ logiką, pakaktų bent vieno iš šių trijų parametrų: didesnis greitis, mažesnė kaina arba geresnė kokybė. Argi nenorėtumėte už tą pačią kainą gauti dvigubai spartesnio interneto arba tos pačios kokybės interneto ryšį gauti dvigubai pigiau? Deja, daryti stebuklus rinkoje yra sunkiau nei laboratorijoje.
Rinkoje perversmu pakviptų, jei Lietuva imtų keistis demografiškai – tarkime, verslas liautųsi koncentravęsis didmiesčių centruose ir pasuktų į priemiesčius. Tokių tendencijų stygius verčia realiai vertinti verslo vartotojų lūkesčius, susijusius su naujos – „greitos ir mobilios“ – „WiMax“ technologijos startu.
Ar tikrai didesnė sparta?
Biurus paprastai įkuriame verslo centruose arba miesto centre esančiuose pastatuose. Čia klesti patikimiausia interneto technologija – optinis ryšys: įmonės negali leisti biurui likti be interneto ryšio nė vienos minutės. Biure internetas negali „laikinai sulėtėti“, „dingti tik trumpam“ arba „neveikti dėl blogų oro sąlygų“.
Be to, naudojant optiką garantuojama ryšio sparta kiekvienam klientui (biurui) gali siekti 100 Mbps. DSL ryšio tinklai, kurie paprastai gerai išplėtoti miesto centre, gali garantuoti kiekvienam vartotojui iki 4 Mbps. Palyginkime šiuos rodiklius su „WiMax“.
„WiMax“ iš tiesų teoriškai gali perdavinėti duomenis 70 Mbps sparta, tačiau ji yra pasiekiama ne kliento pusėje, bet bazinėje stotyje. Tai reiškia, kad vienu metu internetu naudojantis, tarkime, 30 verslo vartotojų keliolikos kilometrų teritorijoje, jie visi dalinsis bazinės stoties pralaidumą. Jau aišku, kad RRT dažnių skirstymo planai beveik perpus nupjaus teorinį „WiMax“ bazinės stoties pralaidumą, kas reiškia, kad minėti 30 aktyvių vartotojų gaus daugiausiai po 2 Mbps (esant arti bazinės stoties ir susiklosčius idealioms oro sąlygoms).
Tokiu principu kolektyviniuose soduose veikia centralizuota laistymo sistema: kuo daugiau kaimynų vienu metu laisto daržus, tuo silpniau bėga srovė. Kolektyviniai sodai, kaip ir „WiMax“, negali garantuoti kanalo perdengimo, t. y. srovės stiprumo nepriklausomai nuo laistančiųjų skaičiaus. Laidinė infrastruktūra gali tai užtikrinti (tiesa, ne burokų, bet duomenų perdavimo darže).
Taigi 2 Mbps spartą kiekvienam vartotojui šiandien gali garantuoti net kabelinės televizijos, keliais sluoksniais apraizgiusios miestų miegamuosius rajonus. Be to, tai 50 kartų mažiau, nei jau šiandien gali pasiūlyti optiniu tinklu internetą biurams teikiantys operatoriai.
Ar tikrai pigiau?
Reikėtų pažymėti, kad kainų karą miestų centruose „WiMax“ pralaimėtų triuškinamai, nes optinius kabelius pasitiesusios telekomunikacijų įmonės jau gyvena iš investicijų grąžos, tuo tarpu pastatyti bazines antenas „WiMax“ operatoriams kainuos nemažai. Jei tektų nusirenginėti, senbuviai kurį laiką galėtų padirbėti ir vienomis kelnaitėmis, tuo tarpu naujieji „WiMax“ operatoriai geriausiu atveju nusiimtų tik kepurę. Tai žinodami rinkos perversmo pranašai apie verslo biurų segmentą nekalba.
Tuo tarpu privačių vartotojų rinkoje, „WiMax“ turės konkuruoti uždarame rate: daug vartotojų lems mažą interneto ryšio spartą, o mažai vartotojų reikš mažas pajamas. Abejoju, kad „WiMax“ operatoriai Lietuvoje norės užsiimti labdara, todėl dilema bus sprendžiama ne vartotojų lūkesčių naudai. Tačiau kodėl gi nepabandžius?
Ar tikrai kokybiškiau?
Esame išlepę vartotojai. Jei sodyboje neveikia mobilusis ryšys, mes prakeikiame operatorių. Vartotojas retai sutinka aukoti savo komfortą vien vardan gražios technologinės idėjos. Kam reikalingas F-1 bolidas, jei su juo negali išvažiuoti už trasos ribų?
Priemiesčiuose ir kaimiškose vietovėse „WiMax“ konkuruos tik su mobiliuoju 3G internetu, nes optikos ir DSL infrastruktūros voratinklis čia labai retas. Tačiau po metų, kai, prognozuojama, „WiMax“ startuos, 3G internetas jau bus gerokai pabėgęs į priekį: spartus interneto ryšys bus garantuojamas didelėje Lietuvos teritorijoje, vartotojai bus įsigiję naujos kartos mobiliuosius telefonus, kuriais galima ir plepėti, ir naudotis internetu. Taip, „WiMax“ vartotojai galės skambinti naudodami „Skype“ ir kitas IP telefonijos priemones, tačiau tam jie turės įsigyti naujus įrenginius. Tačiau svarbiausia, kad naujasis ryšys vienu metu neveiks visoje Lietuvoje: ar daug atsiras savanorių, kurie atsisakys galimybės kalbėti mobiliuoju ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Kelmėje, Rietave ir Ignalinoje.
Be to, tose teritorijose, kuriose neveikia 3G, visada veiks atsarginis, nors ir gerokai lėtesnis, GPRS ryšys. Tuo tarpu „WiMax“ neturi atsarginio parašiuto: interneto ryšys arba yra, arba jo nėra jokio apskritai. Alternatyva, kuriai nesiryžtų nė vienas po Lietuvą su nešiojamuoju kompiuteriu keliaujantis vadybininkas.
Lūkesčiai ir realybė
Teigti, kad „WiMax“ technologija yra neperspektyvi, būtų naivu. Ji tikrai turės savo klientus, ir tai, ko gero, bus retai apgyvendintų teritorijų gyventojai, ne verslo įmonės. Ypač laimė nusišypsos tiems, kurie per savo namo langą matys naująją anteną (panašiai sekasi sodininkams, įsikūrusiems šalia vandens bokšto: jų daržai žaliuoja net sausros metu).
Verslas, biurai tikrai liks prisirišę prie laidų – už juos nieko patikimesnio kol kas nesugalvota. Tad žadamo perversmo mastai priklausys nuo to, kiek už internetą pasirengę mokėti priemiesčių ir kaimų gyventojai bei 500 Lietuvoje registruotų kaimo turizmo sodybų.
