Jaunimas „prikepęs“ prie išmaniųjų: nerimą kelia ne tik žalingas turinys

Tėvai nerimauja dėl galimai žalingo turinio, kurį jų vaikai atranda naudodamiesi išmaniaisiais, tačiau šiais laikais darosi aktuali dar viena problema – naudojimosi įrenginiais trukmė. Apie tai, kas gali grėsti pernelyg daug laiko praleidžiant „telefone“ ir kokie kompromisai galimi, „The Guardian“ portale, rašo amerikiečių psichologė, straipsnių ir knygų autorė Jean Twenge.

Visiems gerai pažįstami vaizdai: prie savo išmaniųjų „prikepę“ paaugliai, akių nepakeliantys net tada, kai kalbasi su tėvais; oro uostuose į planšetes „panirę“ vaikai; restoranuose ir kavinėse už stalo sėdintys jaunuoliai, spoksantys į savo telefonų ekranus, užuot žiūrėję vieni kitiems į akis.

Tyrimų rezultatai verčia sunerimti

Vaikams ir paaugliams vis daugiau laiko praleidžiant prie ekranų, tėvai pradeda nerimauti, ar tokiems dalykams skirti šitiek laiko yra saugu. Vieno JAV atlikto tyrimo duomenimis, šios amžiaus grupės atstovai elektroniniams įrenginiams per dieną skiria daugiau kaip šešias valandas.

Daugėja įrodymų, kad tai nėra saugu. Paaugliai, per dieną prie elektroninių įrenginių praleidžiantys penkias ar daugiau valandų, 71 proc. labiau rizikuoja būti priskirti prie polinkį į savižudybę turinčių asmenų rizikos grupės. Be to, tiek laiko nuo ekranų neatsitraukiantys jaunuoliai 52 proc. dažniau miega mažiau negu septynias valandas pernakt, o tai gali turėti reikšmingų padarinių tiek fizinei, tiek psichinei jų sveikatai. Kuo daugiau laiko jaunuoliai praleidžia socialiniuose tinkluose, tuo labiau jie rizikuoja pasinerti į depresiją ir vienatvę.

Žinoma, rašo J. Twenge, koreliacija neįrodo priežastingumo – galbūt nelaimingi žmonės labiau linkę naudotis socialiniais tinklais. Vis dėlto, remiantis keleto eksperimentų ir ilgalaikių tyrimų duomenimis, dažnas naudojimasis socialiniais tinklais žmogų verčia jaustis nelaimingu, tačiau jautimasis nelaimingu neskatina naudotis socialiniais tinklais.

Technologijų kūrėjų vaikai nuo technologijų saugomi

Kaip J. Twenge rašo savo knygoje „iKarta“ (angl. „iGen“), kurioje aptariama po 1995-ųjų gimusi karta, yra tam tikrų nerimą keliančių paauglių psichinės sveikatos tendencijų. 2011–2015 m. laikotarpiu labai smarkiai išaugo amerikiečių paauglių gilios depresijos, sąmoningo savęs žalojimo (pavyzdžiui, pjaustymo) ir savižudybių rodikliai.

Vienas didžiausių pokyčių, įvykusių jų gyvenime tarp 2011 ir 2016 metų, – išmaniųjų telefonų išpopuliarėjimas. Pažymėtina, kad per šį laikotarpį daugiau kaip dvigubai amerikiečių tapo išmaniųjų telefonų turėtojais. iKartos paaugliams, pirmiesiems visą savo paauglystę praleidusiems su išmaniaisiais, gresia didžiausia per dešimtmečius psichinės sveikatos krizė.

Šuo pakastas štai kur: elektroninių įrenginių ir jiems skirtų programėlių kūrėjai labai gerai žino, ką daro; žino jie ir tai, kad pernelyg dažnai jais naudotis – nesaugu, ypač vaikams. Sykį kalbindamas bendrovės „Apple“ bendrasteigėją ir tuometį vadovą Steve`ą Jobsą, „The New York Times“ reporteris Nickas Biltonas paklausė pašnekovo, ar jo vaikams patinka „iPad“. „Jie nėra juo naudojęsi, – atsakė S. Jobsas. – Galimybės naudotis technologijomis mūsų namuose vaikams yra ribojamos.“

Pasak J. Twenge, reporteris tąkart buvo priblokštas, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad vaikų prie ekranų praleidžiamą laiką griežtai kontroliuoja ir kiti technologijų pasaulio žmonės – nuo „Twitter“ bendrasteigėjo iki buvusio žurnalo „Wired“ redaktoriaus. Kaip savo knygoje „Atsispirti neįmanoma“ (angl. „Irresistible“) rašo amerikiečių autorius Adamas Alteris, „Susidaro įspūdis tarytum technologijų produktų gamintojai laikytųsi pagrindinės narkotikų platintojų taisyklės: niekada nesisvaiginti savo pačių parduodama preke.“

Vienas iš „Facebook“ įkūrėjų Seanas Parkeris neseniai užsiminė, kad priklausomybę sukeliančios šio tinklo ypatybės taikosi į „lengvai pažeidžiamas žmogaus psichologijos vietas“. „Vienas Dievas težino, kaip tai veikia mūsų vaikų smegenis“, – sakė jis. O štai vieno pagrindinių „Apple“ dizainerių Jony Ive`o teigimu, jei „iPhone“ naudojamasi ištisai, vadinasi, juo naudojamasi neteisingai. Luke Porter/Unsplash nuotr.

Siūlo namuose nusistatyti taisykles

Iki šiol pagrindinis tėvų uždavinys būdavo kontroliuoti tai, ką, naudodamiesi elektroniniais įrenginiais, ekranuose mato jų vaikai, siekiant apsaugoti juos nuo prieigos prie turinio, propaguojančio pornografiją, smurtą, necenzūrinę kalbą ir pan. Tačiau turinys, pasak J. Twenge, tėra tik dalis problemos. Kur kas daugiau nerimo turėtų kelti tai, kad paaugliai su telefonais rankose praleidžia beveik visą laisvalaikį.

Žinant, kokių pasekmių tai gali sukelti, apibrėžti naudojimosi telefonu trukmės ribas yra ne mažiau svarbu, negu kontroliuoti prieigą prie turinio. Pavyzdžiui, tėvai galėtų nustatyti, kiek laiko vaikams yra leidžiama naudotis tam tikromis programėlėmis, apriboti bendrą naudojimosi telefonu trukmę ar įvesti taisyklę, kad, atėjus laikui eiti į lovą (o dar geriau – likus valandai iki to), telefonas būtų išjungiamas.

Tai padaryti galėtų padėti trečiųjų šalių siūlomos specialios programėlės, tačiau bėda ta, kad jos nėra integruotos į telefonus. Būtent dėl šios priežasties du didžiausi „Apple“ investuotojai praėjusią savaitę laišku kreipėsi į bendrovę, prašydami jos gaminamuose įrenginiuose įdiegti patikimesnes tėvų kontrolės priemones. J. Twenge prisipažįsta padėjusi parengti kreipimosi tekstą: jame ji nurodo aptarusi poveikį, kurį naudojimasis išmaniaisiais įrenginiais galimai daro psichinei sveikatai.

Konflikto bijoma be reikalo

Atrodytų, galimybių naudotis išmaniaisiais apribojimas tarp paauglių ir jų tėvų turėtų įžiebti nemenkų nesutarimų, tačiau viskas nėra taip jau blogai, ramina psichologė. Ji teigia rašydama „iKartą“ nemažai kalbėjusi su paaugliais ir buvusi gerokai nustebinta, kiek daug jie išmano apie neigiamus šio įpročio padarinius. Maža to, kai kurie iš jų nurodė negalintys pakęsti (visai kaip suaugusieji), kai jų draugai ar tėvai, su jais kalbėdamiesi, žiūri ne į juos, o į telefoną.

Vėliau J. Twenge teigia kalbėjusi ir su keliais mokytojais, kuriems yra tekę, įgyvendinant įvairius projektus tiek klasėje, tiek už jos ribų, prašyti paauglių valandai ar porai valandų padėti telefonus į šalį. Visų kalbintų mokytojų teigimu, paauglių reakcija į tokį prašymą buvusi labiau džiugi negu priešiška. Paaugliai dažnai jaučia nuolatinį spaudimą į žinutes ir įrašus socialiniuose tinkluose reaguoti nedelsiant, todėl visai mielai sutinka padaryti pertraukėlę.

O gal reikėtų nesismulkinti ir paprasčiausiai atimti telefonus iš paauglių? Tyrimai rodo, kad verčiau taip nesielgti. Tie paaugliai, kurie apskritai nesinaudoja nei išmaniaisiais telefonais, nei socialiniais tinklais, negeba taip gerai prisitaikyti prie aplinkos kaip tie, kurie minėtais dalykais bent šiek tiek naudojasi. Galbūt tai paaiškinti galima tuo, kad paauglių socialinis gyvenimas šiais laikais vyksta ir socialiniuose tinkluose.

Psichologės teigimu, jei per dieną išmaniesiems įrenginiams skiriama viena valanda, psichinei sveikatai joks pavojus negresia. Tačiau jei jais naudojamasi dvi, tris ar keturias valandas, reikalai gali suprastėti. J. Twenge sako, kad jos pačios vaikai, kuriems dabar 5, 8 ir 11 metų, išmaniųjų kol kas neturi. Tačiau kai ateis laikas jiems juos nupirkti, ji teigia ribosianti naudojimosi jais laiką iki 90 minučių per dieną, o 9 val. vakaro telefonai jau turės būti išjungti. Vaikams augant, pasak jos, ribos galės būti koreguojamos.

Kadangi dėmesio šiam reikalui skiriama vis daugiau, J. Twenge teigia turinti vilties, kad tėvai, politikos formuotojai ir technologijų kūrėjai per ateinančius kelerius metus sugebės bendromis jėgomis rasti tinkamą sprendimą. O kol kas visų amžiaus grupių išmaniųjų telefonų turėtojams ji rekomenduoja stengtis patiems suprasti, kaip reikėtų naudotis išmaniaisiais nedarant žalos sau. Telefonas turi būti jūsų įrankis, o ne jūs – telefono.