Pagrindinė mobiliųjų telefonų programėlių funkcija – padėti žmogui, tačiau daugiausia laiko naudodami telefoną žmonės skiria socialinių tinklų programėlėms ir žaidimams. Kokias gudrybes taiko kūrėjai ir kaip jų galima išvengti, pasakoja VGTU Elektroninių sistemų katedros lektorė Dovilė Kurpytė.
Pagrindinė mobiliųjų telefonų programėlių funkcija – padėti žmogui, tačiau daugiausia laiko naudodami telefoną žmonės skiria socialinių tinklų programėlėms ir žaidimams. Kokias gudrybes taiko kūrėjai ir kaip jų galima išvengti, pasakoja VGTU Elektroninių sistemų katedros lektorė Dovilė Kurpytė.
„Skirtingos žmonių grupės turi savų priežasčių, kodėl pradeda intensyviai naudotis mobiliųjų telefonų programėlėmis. Pavyzdžiui, vaikai ir paaugliai pradeda žaisti norėdami pasiekti kokių nors tikslų su nedidelėmis pastangomis. Socialinių sunkumų kamuojami žmonės, kuriems sunku bendrauti realybėje, įsilieti į socialinę grupę, internete dažnai gali būti komandos dalimi be papildomo bendravimo ir pastangų. Kiti naudodami mobiliuosius telefonus ir jiems skirtas programėles, siekia palaikyti ryšius su aplinkiniais, būti mėgstamais arba taip praleisti laisvalaikį. Tačiau per didelis įsitraukimas į skaitmeninį turinį – vis dažniau pasitaikanti problema“, – teigia VGTU Elektroninių sistemų katedros lektorė Dovilė Kurpytė.
© DELFI / Domantas Pipas
Ji sako, kad vienas iš paprasčiausių ir efektyvių būdų, kaip žaidimų kūrėjai išlaiko vartotojus aplikacijoje – prašymas patvirtinti išėjimą arba programėlės išjungimo nebuvimas. Kitaip tariant, jeigu vartotojas nusprendžia, kad užtenka žaisti telefonu ir laikas imtis kitų darbų – jo paklausiama „ar tikrai norite išeiti?“, rašoma pranešime spaudai.
„Tyrimai rodo, kad net 30 proc. žmonių suabejoja ir toliau pasilieka programėlėje. Dar viena gudrybė – kai negalima įprastai išjungti programėlės, o gavus pranešimą ant ekrano iššoka ką tik žinutę atsiuntusio žmogaus nuotrauka. Matydami mums artimo žmogaus nuotrauką – kur kas sunkiau atsispiriame norui patikrinti žinutę ir atrašyti – juk nenorime ignoruoti artimųjų“, – sako D. Kurpytė.
Žaidimų kūrėjai savo auditoriją prisivilioja siekdami sukelti teigiamas emocijas, kurios gamina laimės hormoną – dopaminą. Būtent remiantis šio hormono sukeliamu poveikiu sukurta žaidimuose esanti lygių sistema. Bent kelis kartus žaidimus žaidę asmenys žino, kad beveik visuose žaidimuose pirmieji lygiai pasiekiami ypač greitai – užtenka vos kelių paspaudimų. Taip vartotojas įtraukiamas, nes jam nuolat sekasi, ant ekrano iššoka sveikinančios žinutės, fanfaros.
„Mobiliesiems telefonams skirtų programėlių gamintojai labai daug dėmesio skiria lengvam naudojimuisi programėle. Patogumas sukuria vertę vartotojams, tačiau jis atneša naudą ir programos kūrėjams. Jie siekia viską pritaikyti taip, kad norimą veiksmą būtų galima atlikti vos keliais paspaudimais ar brūkštelėjimais per ekraną. Būtent tai sudaro vartotojui įspūdį, kad nepaisant to, jog dabar esu susitikime – vos pajudinsiu pirštą ir pamatysiu kas parašė arba pakilsiu į naują lygį žaidime“, – teigia VGTU lektorė.
Ji paaiškina, kad kai veiksmus atlikti ypač paprasta – sudaromas įspūdis, kad tai truko vos kelias akimirkas, nors į skaitmeninį turinį paneriama kur kas ilgesniam laikui. „Tai net gali kelti grėsmę gyvybei jei daroma ne laiku ir ne vietoje, pavyzdžiui, einant per gatvę ar vairuojant transporto priemonę“, – pastebi D. Kurpytė.
Reikėtų planuoti ir kontroliuoti
Programėlių kūrėjų gudrybių ir per didelio įsitraukimo į mobilųjį telefoną išvengti nėra lengva, tačiau yra keletas būdų, kaip galima apeiti skaitmeninės erdvės spąstus, kad jie netrukdytų atlikti darbų.
„Jeigu norite įgyvendinti projektą, atlikti darbą, tačiau vis nuklystate į šalį, vienas iš būdų – kontroliuoti savo laiką naudojant „Pomodoro“ techniką. Jos esmė – intensyviai ir nesiblaškant dirbti 25 min., o po jų daryti 5 min. pertrauką. Po keturių darbo intervalų daroma papildoma 15–20 minučių pertrauka. Svarbu, kad per darbui skirtą laiką nebūtų blaškomasi ir nuklystama į socialinius tinklus ar žaidimus. Tačiau jeigu dirbant reikia bendrauti su žmonėmis, reikėtų naudoti kitą techniką ir susiplanuoti, kurie darbai prioritetiniai, kada jie bus atliekami, o kurie iš jų gali ir palaukti. Dedant prioritetus, reikėtų tinkamą vieną numatyti ir komunikacijai – ar atrašymas į gautą žinutę ar laišką yra svarbesnis nei kiti darbai, ar ne“, – teigia D. Kurpytė.
Pasak Elektroninių sistemų katedros lektorės, kitas būdas – naudoti į telefoną įdiegiamas programėles, kuriomis galima stebėti visus telefonu atliekamus veiksmus, o dienos ar savaitės pabaigoje – matyti statistiką, kiek ir kokiuose tinklapiuose, programėlėse ar žaidimuose buvo praleista daugiausia laiko.
„Po pirmos stebėjimo savaitės daugelis nustebtų, kiek daug laiko praleidžiama žaidžiant, susirašinėjant, stebint draugų naujienas „Facebook“ ar „Instagram“, nors iš pirmo žvilgsnio ir galėjo pasirodyti, kad šioms veiklos buvo skirtos vos kelios akimirkos. Tikrųjų skaičių pamatymas gali padėti susimąstyti ir pakeisti įpročius. Egzistuoja ir brutalusis variantas – kai išjungiamas telefonas ir paliekamas kitame kambaryje ar stalčiuje iki to, kol nebus atlikti reikiami darbai. Šis metodas veiksmingas, tačiau taikomas retai“, – sako D. Kurpytė.
Jeigu pastebite, kad jūs ar jūsų artimasis vis dažniau praranda laiko nuovoką naudojantis internetu, socialiniais tinklais ar žaidžiant žaidimus – nereikia pulti priekaištauti. Reikia pasistengti suprasti kodėl taip elgiamasi ir padėti subalansuoti realybę ir virtualų pasaulį. Tačiau pačiam nepavykus to sureguliuoti – galima kreiptis pagalbos pas specialistus ir gydytis nuo šios priklausomybės.
