Radijo sportas kyla iš mėgėjų veiklos, kurie nori viską padaryti geriau ir efektyviau, o šio sporto pagrindas – techninė kūryba, kai aparatūra gerinama siekiant aukščiausio lygio. Taip LRT RADIJUI sako Lietuvos radijo sporto federacijos narys Rolandas Žakelis. 
Radijo sportas kyla iš mėgėjų veiklos, kurie nori viską padaryti geriau ir efektyviau, o šio sporto pagrindas – techninė kūryba, kai aparatūra gerinama siekiant aukščiausio lygio. Taip LRT RADIJUI sako Lietuvos radijo sporto federacijos narys Rolandas Žakelis. Kitas šios federacijos narys Algirdas Šileika teigia, kad mėgėjiškas radijo ryšys ilgai buvo privilegija kontaktuoti su pasauliu, bet situaciją pakeitė atsiradęs internetas.
Sportas kyla iš mėgėjų veiklos
Radijo sportas yra plati sąvoka, į kurią įeina radijo ryšių, orientacinis sportas, greitoji telegrafija ir pan., LRT RADIJUI sako A. Šileika. Kaip tikina jis, radijo ryšių sportas kildinamas iš radijo mėgėjų veiklos: „Radijo mėgėjai yra žmonės, turintys specialią įrangą, vadinamuosius transiverius. Tokie žmonės įsirengę asmenines radijo stotis, turi leidimą, išduotą atsakingos institucijos. Lietuvoje tokia institucija – Ryšių reguliavimo tarnyba.“
R. Žakelis teigia, kad kiekvienas mėgėjas, besiklausantis radijo, tuo mėgaujasi. „Tačiau mėgti reiškia klausytis, šnekučiuotis eteryje, o radijo sportas susijęs su noru padaryti geriau, greičiau, efektyviau. Dirbant su atitinkamais dažniais, žinant bangų sklidimo sąlygas, galima prisišaukti Australiją, Ameriką turint vos 15 minučių“, – aiškina pašnekovas.
Anot R. Žakelio, radijo sporto pradžia gali būti arba mokymasis ir informacijos pritaikymas, arba dalyvavimas veikloje iš karto: „Kartais tiesiog ateini „žalias“ ir gauni aparatą. Taip kyla klausimai – kaip čia, kas čia pavyko, kodėl šito negirdėjau ir pan. Kai aiškiniesi, ką reikia daryti, visai kitaip įsimeni informaciją.“
Sporto pagrindas – techninė kūryba
A. Šileikos teigimu, radijo bangos priklausomos nuo Saulės aktyvumo, paros meto ir net metų laiko. „Jos skirtingos. Jei įmanoma užmegzti ryšį tam tikrame diapazone 12 val. nakties, tai 12 val. dienos, kad ir su ta pačia aparatūra ir nustatymais, to padaryti nepavyks“, – sako specialistas.
R. Žakelis aiškina, kad radijo sporto pagrindas yra techninė kūryba: „Negali nueiti į kokią parduotuvę ir nusipirkti reikiamo šiam sportui daikto. Standartinių dalykų taip paprastai nerasi. Viskas yra gaminama, specializuota konkretiems atvejams. Galima nusipirkti aparatūrą norint sudalyvauti varžybose, bet jei nori siekti aukščiausio lygio, ją reikia tobulinti, pagerinti. Taip susiduriama su technine kūryba.“
Pasak R. Žakelio, įrangos ir žaliavų radijo sportui pakanka, didžiausia problema – žmonės. „Žmonių trūksta. Vienas mūsų svečias iš Kalifornijos sakė, kad yra problemų, mat vidutinis radistų amžius – 65 metai. Galima sakyti, Lietuvoje tas pats. Nėra atstovo ryšiams su visuomene, kuris eitų ir propaguotų šį sportą, pasakotų apie jį televizijoje, radijuje ir kitur“, – aiškina pašnekovas.
Nuslūgęs susidomėjimas vėl kyla
A. Šileika tvirtina, kad ilgą laiką, ypač sovietmečiu, mėgėjiškas radijo ryšys buvo tarsi privilegija turėti ryšį su pasauliu, su Vakarais: „Mėgėjiškas radijo ryšys buvo labiau priemonė, ne tikslas. Susidomėjimo banga labai atslūgo 1990–2000 m. Dabar matomas šioks toks padidėjęs susidomėjimas. Anksčiau žmonės laikė radijo ryšį priemone susisiekti su pasauliu, o dabar turime internetą – patogesnė, alternatyvi priemonė.“
A. Šileika sako nemanęs, kad radijo sportas toks užkrečiamas. „Kita vertus, tai lemia ir susidomėjimas pačia technika. Pagal išsilavinimą esu elektronikos inžinierius, elektronika domiuosi nuo paauglystės. Tai ir mano pomėgis. Atitinkamų žmonių rate radijo sportas – labai plintanti „bacila“, – tikina entuziastas.
R. Žakelis įsitikinęs, kad, užsiimant radijo sportu, klaida yra užsidaryti nuo kitų: „Visa tai turi būti atvira ir matoma tam, kad žmonės sužinotų. Reikia paminėti, kad dalis mūsų klubo žmonų buvo įtraukti į Sausio 13-osios įvykius – jie perdavė informaciją į Ameriką, į „Amerikos balso“ radiją.“
A. Šileika sako, kad tuo metu rezervinės radijo stotys buvo sumontuotos kai kuriose įstaigose, pavyzdžiui, Kauno klinikose. „Jei sovietų kariškiai būtų atjungę kitas komunikacijos priemones, dėl rezervinių stočių būtų galima palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu. Tos stotys buvo autonominės, elektra tiekiama iš generatorių ar akumuliatorių. Dabar turime mobilųjį ryšį, tačiau kariškiams užtektų nuversti kelias bazines stotis, atjungti elektros tiekimą ir liktume be ryšio“, – aiškina specialistas.
