Miestų gyventojai kone kiekvieną akimirką praleidžia būdami belaidžio ryšio zonoje.
Namai, gatvės, įmonių ir biurų pastatai nuolat spinduliuoja belaidžius signalus, prie kurių prisijungia netoliese esantys telefonai, planšetiniai kompiuteriai, nešiojamieji kompiuteriai, dėvimosios technologijos ir kita įranga.
Miestų gyventojai kone kiekvieną akimirką praleidžia būdami belaidžio ryšio zonoje.
Namai, gatvės, įmonių ir biurų pastatai nuolat spinduliuoja belaidžius signalus, prie kurių prisijungia netoliese esantys telefonai, planšetiniai kompiuteriai, nešiojamieji kompiuteriai, dėvimosios technologijos ir kita įranga.
Kai šie įrenginiai negali prisijungti prie maršruto parinktuvo ar maršrutizatoriaus (anglų k. router), jie siunčia užklausas dėl informacijos – orų prognozės, naujausių sporto rezultatų, naujienų – ir visa ši informacija atskrenda į juos oru.
Kontaktuodamas su šiais prietaisais bevielis maršrutizatorius taip pat renka informaciją apie tai, kaip jo signalai keliauja oru, ir ar jų kelyje nepasitaiko kliūčių ar trikdžių. Apdorojęs šiuos duomenis, jis gali atlikti nedidelius pataisymus, kad galėtų patikimiau komunikuoti su prie jo prijungtais prietaisais. Taip pat maršruto parinktuvą galima panaudoti itin detaliam žmonių stebėjimui.
Kai žmonės juda erdvėje su belaidžiu signalu, jų kūnai jį veikia – kai kurias bangas sugeria, o kitas atspindi įvairiomis kryptimis.
Analizuodami konkrečius būdus, kaip žmogaus kūnas paveikia belaidį signalą, tyrėjai gali „matyti“, ką žmogus „rašo“ pirštais ore, atpažinti konkretų asmenį pagal eiseną ir net stulbinamai tiksliai iš lūpų perskaityti, ką žmogus sako – kai kuriais atvejais net jei maršrutizatorius nėra tame pačiame kambaryje kaip žmogus, atliekantis veiksmus.
Neseniai buvo atlikti keli eksperimentai, kuriuose buvo siekiama naudojantis belaidžio ryšio signalais atpažinti žmones pagal jų kūno formą arba specifinį judėjimo būdą.
Anksčiau šį mėnesį grupė kompiuterinių mokslų specialistų iš Kinijos šiaurės vakarų politechnikos universiteto internetiniame mokslinių tyrimų archyve paskelbė straipsnį, kuriame smulkiai aprašė sistemą, sugebančią stebėtinu tikslumu (devynis kartus iš dešimties) atpažinti pro duris įeinančius žmones.
Iš pradžių šią sistemą reikia „apmokyti“: ji turi visų pirma susipažinti su individų kūnų formomis, kad vėliau galėtų jas atpažinti. Įsiminusi kūno formas, sistema, kurią tyrėjai pavadino „FreeSense“, stebi žmones, vaikštančius jos aprėpties zonoje. Jei jai pranešama, kad kitas praeivis bus vienas iš dviejų konkrečių žmonių, sistema gali 95 proc. atvejų nustatyti teisingai, kuris žmogus tai bus. O kai reikia pasirinkti vieną iš šešių žmonių – tikslumas siekia 89 proc.
Tyrėjai pasiūlė šią technologiją įdiegti į išmaniųjų namų funkcijas: maršruto parinktuvas užfiksuoja, koks žmogus įeina į patalpą, ir gali atitinkamai su juo komunikuoti per kitus prijungtus įrenginius – apšvietimą, prietaisus, langų užuolaidas ir pan. – kad paruoštų patalpą pagal to asmens pageidavimus.
„FreeSense“ atspindėjo kitą belaidžiu ryšiu pagrįstą identifikavimo sistemą, kurią anksčiau šiais metais konferencijoje pristatė mokslininkai iš Australijos ir Jungtinės Karalystės. Jų sistema, „Wi-Fi ID“, sugeba atpažinti konkretų žmogų iš nedidelės grupės žmonių pagal eiseną. Kai reikėjo rinktis iš dviejų žmonių, sistema jį atpažindavo 93 proc. tikslumu, o kai iš šešių – 77 proc. tikslumu.
Galiausiai, rašo tyrėjai, sistema gali būti tokia tiksli, kad įžengus neatpažintam įsibrovėliui, įjungs signalizaciją.
Kažkokia kliūtis? Jokių problemų. Du tyrėjai iš Masačiusetso technologijos instituto 2013 metais parašė, kad pasitelkę maršruto parinktuvą jie gali net per sieną nustatyti, kiek kambaryje yra žmonių, ir atpažinti kai kuriuos bazinius jų rankų gestus.
Jie galėjo 100 procentų tikslumu suskaičiuoti, kiek kambaryje yra žmonių, net jei juos nuo jų skyrė 7,6 cm storio tuščiavidurės durys, prilaikomos metalinių sijų, arba 20 cm betoninė siena, ir perskaityti ore rašoma žinutes iš penkių metrų atstumo (būdami kitame kambaryje).
Pasitelkę dar tikslesnius jutiklius, tie patys tyrėjai iš Masačiusetso technologijos instituto sukūrė sistemas, kurios galėjo atskirti žmones, stovinčius už sienos ir nuotoliniu būdu užfiksuoti jų kvėpavimą ir širdies ritmą – 99 proc. tikslumu.
Prezidentas Barackas Obama turėjo progą susipažinti su šia technologija per pernai Baltuosiuose Rūmuose organizuotą renginį „White House Demo Day“, kur buvo pristatytas prietaisas „Emerald“, sukurtas pagyvenusiems žmonėms tam, kad būtų galima stebėti, ką jie veikia visuose namuose ir ar netyčia nenukrito. Šis prietaisas net gali numatyti galimą kritimą, stebėdamas žmogaus judesių modelius.
Belaidžio ryšio signalai gali būti naudojami ne tik atpažinti žmonėms ir bendro pobūdžio jų gestams, bet ir kai reikia itin tiksliai atskirti net menkiausius judesius. Pernai konferencijoje buvo pristatyta sistema „WiKey“, kuri pagal menkiausius pirštų judesius sugeba nustatyti, kokius klaviatūros mygtukus žmogus spaudo. Kiek pasipraktikavus, „WiKey“ sugebėjo 93,5 procentų tikslumu perskaityti klaviatūra parašytą sakinį – buvo naudojamas tik komerciškai prieinamas maršruto parinktuvas ir tyrėjų sukurtas kodas.
2014 m. konferencijoje grupė tyrėjų, vadovaujama Berklio doktorantūros studento, pristatė technologiją, kuri sugebėjo „išgirsti“, ką sako žmonės, išanalizavusi bevielio ryšio iškraipymus ir atspindžius, kuriuos sukūrė jų judančios burnos. Sistema 91 procento tikslumu galėjo nustatyti, kokie žodžiai iš žodyno, kurį sudaro iš lūpų perskaitomi žodžiai, yra sakomi, kai kalbėjo vienas žmogus, ir 74 procentų tikslumu, kai vienu metu kalbėjo trys žmonės.
Daug tyrėjų belaidžio ryšio nuskaitymo technologiją pristato kaip būdą rinkti svarbius duomenis išsaugant žmogaus privatumą. Pasak mokslininkų, kai patalpa stebima įrengus stebėjimo kameras, fiksuojamas ir išsaugomas vaizdas su visomis smulkmenomis, o maršruto parinktuvu pagrįsta sistema gali fiksuoti judesius ar veiksmus, per daug neįsibraudama į privačią erdvę.
„WiKey“ vyriausiojo tyrėjo, doktorantūros studento iš Mičigano valstijos universiteto Kamrano Ali paklausėme, ar jo pristatyta technologija gali būti panaudota norint pavogti slaptus duomenis.
K. Ali atsakė, kad sistema veikia tik valdomoje aplinkoje, o norint ja naudotis, reikia specialių žinių ir praktikos. „Tad kol kas ji nekelia grėsmės privatumui, todėl neverta nerimauti“, – rašo K. Ali elektroniniame laiške.
Vis dėlto belaidžio ryšio „vizijai“ tobulėjant, ilgainiui sistemos gali tapti labiau pritaikomos praktiškai ir prieinamos mažiau jų subtilybes išmanantiems žmonėms. Jomis gali pasinaudoti programišiai, kurie, gavę prieigą prie maršruto parinktuvo ir įsidiegę „WiKey“ programinės įrangos paketą, arba apgavę vartotoją, kad šis prisijungtų prie kenkėjiško maršruto parinktuvo, gali bandyti susekti, ką vartotojas (-a) spausdina klaviatūra, o jis arba ji nė neįtars, kad yra sekamas (-a).
Kadangi visos šios idėjos pagrįstos vienu iš labiausiai paplitusių belaidžiu signalu, patobulintos jos taip pat gali plačiai paplisti, nes nereikalauja jokios naujos ar brangios įrangos.
Artimoje ateityje belaidžio ryšio maršruto parinktuvai gali padėti užtikrinti vaikų ar pagyvenusių žmonių saugumą, fiksuoti kasdienę veiklą ar užtikrinti dar geresnį išmaniųjų namų technologijos funkcionavimą, bet piktavalių žmonių rankose gali virsti neįtikėtinai išmania šnipinėjimo ir sekimo įranga.
