Maždaug prieš 14 metų, kai telefonai spalvotais ekranais buvo retenybė, prieinama vien elitui, tik pačios pažangiausios interneto svetainės turėdavo specializuotas WAP versijas mobiliesiems telefonams. Ir tik patys pažangiausi technologijų gerbėjai turėdavo telefonus, į kuriuos vėžlio greičiu būdavo persiunčiama praktiškai vien tekstinė informacija.
Maždaug prieš 14 metų, kai telefonai spalvotais ekranais buvo retenybė, prieinama vien elitui, tik pačios pažangiausios interneto svetainės turėdavo specializuotas WAP versijas mobiliesiems telefonams. Ir tik patys pažangiausi technologijų gerbėjai turėdavo telefonus, į kuriuos vėžlio greičiu būdavo persiunčiama praktiškai vien tekstinė informacija.
Ir koks buvo stebuklas kelionės į Švediją metu, berods, 2002 metais, pamatyti, ką gali toje šalyje vos prieš kelias savaites pasirodę demonstraciniai telefonai, veikiantys ką tik paleistame 3G tinkle: spalvotame poros colių įstrižainės ekrane galima buvo žiūrėti futbolo rungtynių transliaciją! Žinoma, vaizdo kokybė buvo menka, jis pats striginėjo, bet veikė! Tai buvo laikai, kai telefonai iš priemonės paskambinti ar parašyti žinutę pradėjo pamažu transformuotis į pramogų centrus. Laikai, kai pradėjo rastis suvokimas kad telefonas – tai ne tik skambučiai, žinutės ir gyvatėlė.
Naujausios ryšio technologijos netruko persikelti per Baltijos jūrą. Lietuvoje pirmosios 3G ryšio zonos pradėjo dygti 2004 metų vasarą – iš pradžių Gedimino prospekte Vilniuje, vėliau – Laisvės alėjoje Kaune. Tik kad telefonų, kuriais būtų galima išnaudoti naujas tinklo galimybes, nebuvo daug (arba tiesiog nebuvo), o ir pačių paslaugų kaina nedžiugino. Ir, tiesą sakant, didelės naudos iš tų telefonų nebūtų buvę – tik paštas ir interneto svetainės, nepritaikytos mažam ekranui.
Vos vienas-kitas verslo klasės aparatas, kainuojantis apie 3000 litų, palaikė EDGE technologiją (jau sąlyginai priskiriamą 3G, bet leidžiančią siųstis duomenis tik maksimaliu 180 kb/s greičiu). 2007 metais prasidėjo tai, ką galima būtų vadinti išmaniųjų telefonų revoliuciją: „Apple“ parodžius, koks turi būti išmanusis telefonas (beje, pirmasis „iPhone“ net nepalaikė duomenų siuntimo per „tikruoju“ 3G ryšiu vadinamą UMTS technologiją – tik per GPRS ir EDGE), pamažu pradėjo augti poreikis turėti telefoną dideliu ekranu, o jei jau ekranas didelis – norėjosi, kad ir vaizdas jame būtų gražus. Ir nestriginėtų!
© DELFI
4G pradžia – be 4G telefonų
Mūsų šalyje šiai revoliucijai iš dalies padėjo 2008-2009 metų finansinė krizė: iki tol kaip inkstai taukuose besivartę ryšio operatoriai dėl smarkaus emigrantų srauto ir tradicinių paslaugų (skambučių ir žinučių) kainų mažėjimo pradėjo smarkiai praradinėti pajamas, todėl užtraukė naują dainą: būtinai reikia 4G! Išlaikyti pajamas leis tik duomenų vartojimas! Nors reikia pripažinti, kad vartotojų piniginės traukė visai kitokią dainą ir nemažai daliai visuomenės anuomet ne prašmatnesni telefonai buvo galvoje.
Didžiausių 4G technologijų šalininku Lietuvoje tapo buvęs „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis, dar nuo 4G paslaugos įjungimo šios bendrovės tinkle 2011 metais visomis išgalėmis raginęs naudoti itin didelės spartos mobiliuoju internetu. Bet vėl gi – koją kišo tai, kad paslauga buvo prieinama tik mobiliojo modemo, prijungto prie nešiojamojo kompiuterio naudotojams. Kitaip tariant, profesionalams, kurių darbe operatyvumas ir ryšio kokybė yra kritiškai svarbūs. Netgi pažangiojoje Švedijoje (buvęs „Tele2“ generalinis vadovas Matsas Granrydas yra ne kartą sakęs, kad šios šalies mobiliojo interneto rinka Lietuvą lenkia maždaug 5 metais) pirmieji įrenginiai, palaikantys duomenų perdavimą 4G ryšiu atsirado tik 2012 metais.
Lietuvoje iki 2014 metų nebuvo net prasmės tokius pirkti – daugiau, nei 3G jie neišspausdavo, nes mūsų šalies operatoriai šio 4G ryšio arba visiškai neteikdavo, arba teikdavo jį tik mobiliesiems modemams. Nors net ir 3G ryšys nebuvo prastas: idealiomis sąlygomis iki maždaug 20 Mb/s išspaudžiančios duomenų perdavimo spartos ir sparčiai tobulėjančių išmaniųjų telefonų bei per juos prieinamų paslaugų derinys buvo pakankamas, kad visi visi operatoriai skelbiant finansinius rezultatus galėtų kiekvieną kartą skelbi ne apie procentais, o apie kartais augančią duomenų perdavimo paklausą. Mygtukiniai telefonai sparčiai praradinėjo savo rinkos dalį, kol galų gale jie tapo nišiniais įrenginiais žmonėms, turintiems specifinių poreikių.
Sprogimas
Laikotarpį nuo 2014 m. balandžio iki ir 2015 m. balandžio galima vadinti išskirtiniais metais (na bent jau telekomunikacijų rinkoje): visų trijų Lietuvoje dirbančių mobiliojo ryšio operatorių klientams suteikta galimybė naudotis 4G mobiliuoju internetu. O kai kuriose vietose (daugiausiai – didžiųjų miestų centruose) veikia net 4G+ technologija, gebanti agreguoti duomenų perdavimą iškart dviem skirtingais dažniais. Naujų technologijų poveikis buvo sprogstamas.
Duomenų suvartojimo kasmetinį augimą galima buvo galima skaičiuoti ne procentais, o net kartais, o vartotojai 4G technologijas įsisavino nepalyginamai greičiau, nei 3G. Pavyzdžiui po to kai „Bitė“ prieš daugiau nei dešimt metų Lietuvoje pristatė 3G ryšį, prireikė net septynerių metų, kol juo pradėjo naudotis penktadalis bendrovės klientų. Pristačius 4G/4G+, analogiškas vartotojų skaičius buvo pasiektas per septynis mėnesius.
Naujausiais duomenimis „Tele2“ tinkle duomenų augimas per pastaruosius metus padidėjo visais 120 procentų, „Bitės“ – net 150 procentų. „Omnitel“ tinkle duomenų suvartojimas augo „tik“ 30 proc. per metus. Tiesa, jei pastarojo operatoriaus augimas gali pasirodyti kuklus, tai labai nesunku paaiškinti dėl ko: „Omnitel“ klientai jau ir taip labai smarkiai aplenkę tuos, kuriems ryšį teikia kitos bendrovės: jeigu, paskutiniais duomenimis, „Bitės“ ir „Tele2“ tinkle vidutinis 3G aparato turėtojas per mėnesį sunaudoja apie 1 GB, tai „Omnitel“ paslaugų vartotojai per 3G aparatus vidutiniškai nusiurbia po 1,7 GB duomenų. O jei aparatas modernesnis, palaikantis 4G technologiją, skirtumas gerokai didesnis: „Tele2“ tinkle – 1,5 GB, „Bitės“ – 1,7, o „Omnitel“ – net 4,7 GB per mėnesį.
Kiek senesniais Lietuvos Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, „Omnitel“ abonentų išsiųstų ir priimtų per 2015 m. II ketvirtį duomenų kiekis sudarė 3 228,6 mln. MB (vienas abonentas – išsiuntė ir priėmė per mėnesį vidutiniškai 1 618,5 MB duomenų), atitinkamai, „Bitė Lietuva“ – 1 922,0 mln. MB (1 099,9 MB), „Tele2“ – 2 218,7 mln. MB (873,5 MB) duomenų.
Vartojimas auga ir dar augs
Ir jeigu pasirodė, kad šiemetinis augimas yra didelis, tai laikykitės: asociacijos GSMA, vienijančios mobiliojo ryšio operatorius, 2015 metų ataskaitoje drąsiai tvirtinama, kad ateinančius ketverius metus pasaulinis mobiliųjų duomenų vartojimas augs eksponentiškai, vidutiniu 57 proc. per metus greičiu. Kitaip tariant, po ketverių metų jis bus išaugęs net 6 kartus!
Augimą labiausiai lems vaizdo klipų stebėjimas, jau dabar sudarantis apie 50 proc. viso pasaulinio mobiliojo interneto srauto. Beje, ta pati GSMA ataskaita byloja, kad 4G įrenginiais vartotojai siunčiasi vidutiniškai 3 kartus daugiau duomenų nei 3G įrenginiais. Iš šio teiginio galima daryti išvadą, kad „Bitės“ ir „Tele2“ 4G paslaugų naudotojai dar nežino, kam būtų galima išnaudoti savo išmaniuosius, nes jeigu žinotų – duomenų siurbtųsi dukart daugiau. Nepaisant milžiniškų skaičių, iki pasaulinių lyderių Lietuvai dar teks gerokai „pasitempti“ – rinkos analizės bendrovės „Tefficient“ duomenimis, metais nuo 2013 m. balandžio iki 2014 m. kovo vidutinis mobiliojo interneto suvartojimas „Telenor“ tinkle Švedijoje buvo artimas net 3,5 GB/mėn, o artimiausi jų konkurentai – toje pačioje rinkoje dirbančios bendrovės „3“ klientai, per mėnesį nusiurbiantys vidutiniškai po 3,2 GB.
Lietuvoje duomenų suvartojimo vidurkis anuomet net 400 MB per mėnesį nesiekė. Ir nors mūsų šalyje išmaniųjų įrenginių plėtra smarkiai įsibėgėjo, skandinavai vietoje taip pat nestovėjo ir šovė į priekį. Panašius duomenis galima rasti ir naujesnėje tos pačios įmonės analizėje: joje teigiama, kad akivaizdūs mobiliųjų duomenų vartojimo lyderiai yra suomiai – vidutinis šios šalies gyventojas per mėnesį atsisiunčia 2,9 GB.
2015 metų mobiliųjų duomenų vartojimo lyderiai („Tefficient“ iliustr.)
Iš kur tokie milžiniški duomenų kiekiai? Tikriausiai viena didžiausių priežasčių yra „Netflix“ interneto televizijos paslauga, kuria skandinavai gali naudotis nuo 2012 metų. Deja, kol kas šie JAV interneto televizijos milžinai, jau nusižiūrėję ir į Lenkiją, jokių planų apie plėtrą ir į Lietuvą neskelbia. Tačiau net ir neturint „Netflix“ duomenų suvartojimą labiausiai augina vaizdų peržiūra, o taip pat – mobilieji žaidimai. „Mūsų statistika rodo, kad aktyviausiai mobiliuoju internetu naudojasi tie, kuriems reikia ypač spartaus interneto. Todėl sparčiausiai auga video turinys – „YouTube“ ir panašios vaizdų peržiūros paslaugos. Taip pat kur kas dažniau žaidžiami įvairūs internetiniai žaidimai, kurie būna gana didelės apimties, todėl 4G/4G+ tinkle parsiunčiami greičiau. Be to, patys vartotojai nevengia keistis ir kitais didesnės apimties failais“, – teigia „Bitės“ tinklo vadovas Gintas Butėnas.
Norint peržiūrėti „Youtube“ esantį filmuką „FullHD“ raiška, reikalingas ne mažesnė nei 8 Mb/s duomenų atsisiuntimo sparta, o jeigu kadrų per sekundę kiekis yra didesnis (48 ar daugiau) – jau reikia stabilaus 12 Mb/s ryšio. Nors teoriškai tokį jau galėtų užtikrinti ir 3G technologijos, tačiau įvertinus tai, kad ne visose Lietuvos vietose „padengimas“ yra aukštos kokybės, o ten, kur jis geras, ir vartotojų būna daugiau, filmukų peržiūros be vaizdo stabtelėjimų užtikrinimui 4G yra būtina technologija. Be abejo, vis dar yra ir manančių, kad mygtukinio telefono niekas nepakeis, bet jų dalis nepaliaujamai mažėja: jau dabar iš naujų perkamų telefonų tik maždaug kas penktas nėra išmanusis, o ateityje jų populiarumas ir toliau mažės. Ir ne be reikalo – nors tokie aparatai turi nepaneigiamų privalumų (pvz., dešimtimis kartų ilgiau veikiantį akumuliatorių), bet jų naudotojams belieka pavydžiai stebėti, kaip vis daugiau aplinkinių gali savo aparatu padaryti tai, ko nesugeba joks mygtukinis aparatas.
Itin įdomus yra „Tefficient“ grafikas, parodantis vieno megabaito atsisiuntimo kainą. Lietuva šiuo požiūriu yra išskirtinė: nors duomenų siuntimosi kaina yra viena žemiausių iš visų analizėje aprašytų valstybių, bet tuo pačiu ir duomenų suvartojimas praėjusiais metais buvo vienas mažiausių. Žinoma, nereikia pamiršti to, kad šiemetinių duomenų dar nėra – sprendžiant pagal naujausius operatorių pateikiamus duomenis ir išaugusias duomenų perdavimo galimybes, padėtis bus visiškai kitokia ir Lietuva gerokai bus gerokai priartėjus prie pernykštės Latvijos pozicijos, bet ir mūsų kaimynai vietoje nestovi.
„Tefficient“ tvirtina, kad nėra svarbesnio duomenų vartojimo variklio už mažą kiekvieno suvartojamo megabaito kainą. O naujai nutiesti informacijos greitkeliai ir vienas geriausių pasaulyje kainos už megabaitą variklių reiškia, kad kito kelio nėra – duomenų suvartojimas Lietuvoje augs itin sparčiai.
