Vyresni žmonės gal dar prisimena „Nokia 1611“ – kultinį telefoną, kuris vos prasidėjus sparčiai mobiliųjų ryšių rinkos plėtrai Lietuvoje, praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje, buvo vienas populiariausių įrenginių labiau pasiturinčių žmonių kišenėje. Tiksliau, ne kišenėje, o rankinėje – į kišenę toks nelabai ir tilpdavo.
Vyresni žmonės gal dar prisimena „Nokia 1611“ – kultinį telefoną, kuris vos prasidėjus sparčiai mobiliųjų ryšių rinkos plėtrai Lietuvoje, praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje, buvo vienas populiariausių įrenginių labiau pasiturinčių žmonių kišenėje. Tiksliau, ne kišenėje, o rankinėje – į kišenę toks nelabai ir tilpdavo. Po keleto metų telefonų gamintojai užsikrėtė miniatiūrizavimo manija – gamino kaip įmanoma mažesnius telefonus. O dabar istorijos ratas apsisuko: grįžtama prie XXL dydžio įrenginių, kurie vėl vargiai telpa kišenėje.
Sklido netgi istorijos, kad tais gūdžiais ir iš šiandienos pozicijos vertinant nelabai civilizuotais laikais į naktinius klubus su „Nokia 1611“ neįleisdavo – apsauginiai, esą, juos vertino kaip šaltuosius ginklus.
Kitoje mobiliųjų telefonų bangoje pirmais smuikais grojo kur kas mažesnis ir lengvesnis „Philips Diga“ – savotiškas „VolksTelefon“, kurį įsigyti galėjo jau ne tik naujovėms neabejingi stabilų gyvenimą užsitikrinę žmonės ar verslininkai, bet ir studentai, rasdavę būdą iš kur prisidurti prie menkutės stipendijos.
O tuomet pradėjo ristis patys įvairiausi pavadinimai: „Ericsson“, „Trium“, „Siemens“, „Philips“, „Motorola“, „Alcatel“, „Samsung“, LG. Ir, žinoma, tie patys „Nokia“ aparatai. Visiems jiems buvo būdinga ta pati savybė: kuo mažesnis aparatas, tuo geriau. O kiek buvo džiaugsmo vartotojams, kai gamintojai išmoko telefono anteną paslėpti į korpuso vidų!
Praėjusio dešimtmečio viduryje stipriai išpopuliarėjo „kriauklės“ formos įrenginiai, kurie galėjo būti mažučiai, o ekrano plotas buvo maždaug toks pats, kaip ir užimamas klaviatūros. Vienu metu televizijose netgi buvo transliuojama dviprasmiška reklama apie moterį, kur, užsukusi į vyrų pilną barą sakė „Ieškau to, pas kurį mažiausias“.
Mažiausio norėjo visi, bet štai į mažų ekranų pusę vartotojai žiūrėdavo šnairai – ekrano tendencija ne mažėti, o tik pūstis, buvo akivaizdi jau nuo „Nokia 1611“ laikų. Gyrimosi techninėmis charakteristikomis evoliucija buvo maždaug tokia: „Viena tekstinė eilutė su 24 simboliais!“, „Dvi tekstinės eilutės!“, „Keturios tekstinės eilutės!“, „Grafinis ekranas!“, „Spalvotas ekranas!“ O tada nelauktai ir netikėtai atėjo 2007 metai, kai velionis Steve'as Jobsas, nevengdamas įgelti kitiems tuometiniams „išmaniesiems telefonams“ (iš šiandieninės perspektyvos juos vadinti išmaniaisiais net liežuvis sunkiai verčiasi), pristatė pirmąjį „iPhone“. Visišką mažylį. Su vos 3,5 colių įstrižainės ekranu. Ir staiga mobiliosios technologijos pradėjo riedėti į visiškai priešingą pusę – ekranai pradėjo augti.
3,7 colio, 4 coliai, 4,3 colio, 4,9 colio, 5,2 colio, 5,5 colio, 5,7 ir net 5,9 colio... Šie skaičiai nedideli ir mums, lietuviams, dar nelabai įprasti – tarsi euras, kai kainos atrodo mažos, nors atlyginimai dar mažesni. Bet jų reikšmė – net kai kalbama apie varganą 0,2 colio skirtumą – milžiniška.
Beje, šį istorinį įrašą verta pasižiūrėti – ne tik tam, kad prisimintumėte, kaip įvyko lūžis, po kurio išmanieji telefonai tapo ne verslininkų, o visuomenės įrenginiais, bet ir atkreiptumėte dėmesį į S. Jobso charizmą ir sugebėjimą įtikinti.
„iPhone“, prieš kuriuos galvą turėtų nulenkti visi gamintojai, iki tol bandę savo telefonus vadinti išmaniaisiais, iki pat 2012 metų išsaugojo ganėtinai konservatyvų, 3,5 colių ekrano dydį.
Tuomet su „iPhone 5“ jį paaugino iki 4 colių, ir tik su „iPhone 6“ karta (2014 metų rugsėjį) ryžosi pasiūlyti net 5,5 colių ekrano įstrižainės gaminį. O konkurentai, atstovaujantys „Android“ stovyklai, po ganėtinai vėlyvo starto (pirmieji „Android“ telefonai pasirodė 2008 metų pabaigoje), jau 2012 metų rudenį avantiūristiškai pasiūlė anuomet negirdėto dydžio – 5,3 colių – telefoną „Samsung Galaxy Note“. O vėlesnių kartų „Galaxy Note“ išaugo net iki 5,7 colių įstrižainės.
Tarsi tokio dydžio ekranų būtų negana, kinų auksarankiai per kelis pastaruosius metus prigamino telefonų net su 7 colių įstrižaine. 7 coliai! Kai kurie planšetiniai kompiuteriai mažesni, bet visgi tai yra telefonai. Kiek nuosaikesnė, ne tik nustebinti, bet ir parduoti savo įrenginius sugebanti Lietuvoje puikiai žinoma bendrovė „Huawei“ pristatė 6,8 colių įstrižainės „P8 Max“ modelį, o verslininkiško solidumo etalonu kartais vadinami „Sony“ kiek daugiau nei prieš dvejus metus pradėjo siūlyti 6,44 colių įstrižainės „Xperia Z Ultra“.
Ir kuo gi tai ne plytos? Dydžiu šie telefonai netgi aplenkė kai kuriuos mobiliųjų technologijų apyaušrio modelius. O jeigu kam gali pasirodyti, kad milžiniškus ekranus gali rinktis tik bepročiai, tai rinkos tyrimų institutas GFK gali paprieštarauti skaičiais. Jų duomenimis, 2014 m. 1 ketvirtį parduotų telefonų, kurių ekranų įstrižainė yra didesnė nei 5 coliai, rinkos dalis pasaulyje buvo 32 proc., o 2015 m. 1 ketvirtį šis skaičius jau siekė 47 procentus. Korėjiečių avantiūra pasiteisino su kaupu – jeigu „Apple“ sukūrė išmaniųjų ekranų rinką, tai „Samsung“ atvėrė vartus itin didelių ekranų telefonų rinkai.
Tiesa, ekrano įstrižainės augimo gamintojai siekia ne tik didinami visą telefoną – stipriai keičiasi telefonų dizainas ir ekranai užima vis didesnę priekinės įrenginio sienelės ploto dalį. Pavyzdžiui, pirmojo „iPhone“ ekranas užėmė vos 52 proc. viso priekinio paviršiaus ploto, tuo tarpu „iPhone 6“ ekranas dengia beveik 67 proc. paviršiaus, o rekordininko „Sharp Aquos“ ekranas dengia net 78,5 proc. priekinės sienelės.
Tikriausiai ne už kalnų ir diena, kai šis skaičius peržengs 90 procentų ribą. Kita vertus, „plytoms“ vis didėjant, jos stipriai plonėja – jeigu pirmasis „iPhone“ buvo 11,6 mm storio (o tai 2007 metais buvo labai nedaug), tai šiandien būtent telefonų plonumo lenktynėse nusprendę varžytis kinai „Oppo“ su savo gaminiu R5 yra pasiekę beveik tris kartus mažesnį rezultatą – 4,85 mm. Nors žinomesni gamintojai neatsilieka – „Samsung Galaxy A8“ storis yra 5,9 mm. Atkreipkite dėmesį – jo ekrano įstrižainė yra net 5,7 colio.
Auga ne tik ekranai...
Savaime suprantama, technologijos vystosi ne tik ekranų gamybos srityje. Smarkiai spartėja procesoriai (nuo pirmųjų išmaniųjų telefonų iki šių dienų jie paspartėjo dešimtimis kartų), nors akumuliatorių technologijos patobulėjo tik nežymiai, o polinkis kuo labiau suploninti telefoną tikrai nepadeda – žmonės jau pamiršo „Nokia“ „darbinių arkliukų“ laikus, kai telefono būdavo galima nekrauti po kelias savaites ir dabar savo išmaniuosius įrenginius prie elektrinės bambagyslės jungia kiekvieną naktį.
Tiesa, kažkiek vilties teikia tai, kad gamintojai pradeda vis labiau girdėti vartotojų reikalavimus duoti jiems ne plonesnį korpusą ar didesnį ekraną, o talpesnį akumuliatorių, todėl jie pradeda bandyti naujas technologijas ir dirba ne tik su ličio pagrindo baterijomis, bet ir, pavyzdžiui, su visiškai naujomis medžiagomis, kaip anglies nanovamzdeliai.
O „Microsoft“ kartu su „Tesla“ ir keliomis JAV mokslo įstaigomis neseniai paskelbė, kad bendromis pajėgomis vystys kombinuotų „išmaniųjų akumuliatorių“ idėją – bendrą įrenginio darbo laiką tikimasi pailginti naudojant kelis skirtingų technologijų ir charakteristikų akumuliatorius, kurių naudojimą lems operacinė sistema, stebinti, kokie yra įrenginio energetiniai poreikiai kiekvieną akimirką.
Klasikiniai, neišmanieji telefonai turėjo galimybę dėl vartotojų dėmesio varžytis ne tik techninėmis charakteristikomis, bet ir tam tikrais dizaino ypatumais – telefonų formų ir spalvų įvairovė prieš dešimtmetį buvo kur kas didesnė. O išmaniųjų telefonų populiarėjimo pradžioje galėjo pasirodyti, kad vieninteliai telefonų išvaizdos skirtumai yra briaunų lenktumo spindulys. Bet palengva į išmaniųjų pasaulį ateina ir spalvos, ir naujos nugarėlių medžiagos.
Štai LG siūlo telefonus odinėmis nugarėlėmis, o „Motorola“ ir „Xiaomi“ telefonai gali būti ir su bambukine nugarėle. „Coolpad Porto“ taip pat nusprendė išsiskirti – pagamino nugarėlę iš anakardžio riešutų sėklų. Sako, ant tokios medžiagos visiškai nelieka pirštų atspaudų. Na ir kaip gi šiuo atveju nepaminėsi „Samsung Galaxy Edge“ klasės telefonų, kurių ekranų briaunos yra užlenktos bei be akivaizdaus vaizdinio išsiskyrimo suteikia papildomų funkcinių galimybių.
Nors, žinoma, pagrindinė išmaniųjų telefonų vertė ir didžioji dalis funkcinių galimybių atkeliauja iš programėlių, kurių kiekis ir funkcionalumas nepaliaujamai auga – auga tiek, kad šiais laikais telefonų skambinimo funkcija tampa netgi nebe tokia svarbia, kaip papildomos galimybės – jomis galima susimokėti už parkavimą ar už važiavimą visuomeniniu transportu, sujungti su kitais išmaniaisiais namų įrenginiais ir atlikti bemaž visas stacionariu kompiuteriu atliekamas funkcijas – o toks funkcionalumas ir pateisina žmonių norą naudotis kuo didesniu telefonu.
Pasak „Bitė Lietuva“ išmaniųjų įrenginių verslo plėtros vadovo Aurimo Kapočiaus, skambinimo funkcija jau seniai atsidūrė antrame, trečiame plane: „Dar pernai atlikta mūsų apklausa parodė, kad tik kas ketvirtas išmaniojo telefono naudotojas juo išimtinai tik skambina ir rašo žinutes. Didžioji dalis (67 proc.) naršė internete, tikrino el. paštą (55 proc.), bendravo socialiniuose tinkluose (42 proc.).
Šioje srityje progresas itin spartus, todėl šiandien matytume dar didesnius skaičius, liudijančius apie lietuvių išmanėjimą.“ Anot jo, tai atspindi ir faktas, jog prieš pirkdami naują išmanųjį telefoną, klientai vis dažniau klausia ar jis veiks su jų išmaniaisiais televizoriais ar kitais išmaniais namų priedais.
...bet ir jų naudotojų kiekis
„Lietuvoje įprastus telefonus sparčiai keičia išmanieji. Pirmuosius šiuo metu perka tik tam grupė klientų, turinčių specifinius poreikius. Jei dar praėjusiais metais išmaniųjų ir neišmaniųjų telefonų parduodavome po lygiai, šiandien matome visai kitą vaizdą – išmanieji sudaro daugiau nei 80 proc. telefonų pardavimų. Tiesa, kol kas išmaniuosius telefonus kasdien naudoja apie 50 proc. mūsų klientų, tačiau tai gana neblogas rezultatas Lietuvai.
Pavyzdžiui, vienoje iš Europos lyderių pagal išmaniųjų telefonų naudojimą Norvegijoje šis rodiklis viršija 60 procentų“, – sako A. Kapočius. Panašius vartotojų „išmanėjimo“ duomenis nurodo ir kiti ryšio operatoriai.
Vasarą „Tele2“ komercijos vadovas Petras Kirdeika skelbė, kad 72 proc. visų naujų parduodamų telefonų yra išmanieji, net 56 procentai jų palaiko 4G ryšį. „Omnitel“ vadovas Danas Strombergas skelbiant pirmo pusmečio finansinius tvirtino, kad išmanieji įrenginiai sudaro 77 proc. visų parduodamų telefonų, o 4G ryšį iš jų palaiko 59 procentai.
„Pagrindinė banga, kai didžioji dalis vartotojų atsinaujino paprastus telefonus į išmaniuosius, praėjo prieš keletą metų. Šiandien išmanieji vartotojai savo išmaniuosius telefonus keičia kas porą metų. Pasaulyje taip pat stebimas panašus 1,5–2 metų atsinaujinimo ciklas. Taip pat pastebime tendencijas, kad pastaruoju metu populiarėja telefonai su didesniais ekranais.
„Šiandien dažniausiai mūsų klientai renkasi išmaniuosius telefonus, turinčius didesnį nei 5 colių įstrižainės ekraną. Taip pat jie būtinai turi palaikyti 4G ryšio technologiją, o kainos rėžiai svyruoja apie 200–400 Eur“, – rinkos tendencijas apibendrino A. Kapočius.
Kaip vartotojų įpročiai pasikeitė per pastaruosius tris mėnesius – sužinosime artimiausiomis dienomis, kai visi ryšio operatoriai skelbs trečiojo metų ketvirčio finansinius rezultatus. Bet nekyla abejonė, kad žmonės ir vėl rinkosi dar daugiau išmaniųjų telefonų su dar didesniais ekranais. Kam žvalgytis į praeitį?
