Seniai seniai, kai didžiausias mados klyksmas buvo nualpti nuo oro trūkumo korseto suspaustuose plaučiuose, karalių šeimos giminiuodavosi tik su kitų karalių šeimomis, o ekologija reiškė paplavų kibiro švystelėjimą į artimiausią upę, bet ne kaimynui ant galvos, tūlas A. G. Belas sukonstravo telefoną.
Seniai seniai, kai didžiausias mados klyksmas buvo nualpti nuo oro trūkumo korseto suspaustuose plaučiuose, karalių šeimos giminiuodavosi tik su kitų karalių šeimomis, o ekologija reiškė paplavų kibiro švystelėjimą į artimiausią upę, bet ne kaimynui ant galvos, tūlas A. G. Belas sukonstravo telefoną.
Pradžioje tai buvo pobaisės, gremėzdiškos, traškančios ir kleketuojančios dėžės, apraišiotos rietimais laidų. Vėliau telefonų gyvenimas gerėjo, formos gražėjo, džeržgiantys skambučiai buvo pakeisti melodingesniais. Galop kažkas atrišo telefonus nuo laidų ir pasipylė mobilieji: visos tos nesunaikinamos „Nokios“, dydžio ir svorio sulig vidutiniu statybiniu blokeliu, bei su ekranais, kurių pikselius būdavo galima be vargo suskaičiuoti net žiūrint iš už 50 metrų nuo aparato.
Vėliau prasidėjo izdevalkės. Telefonas, kurį galima nešiotis rankinėje, kuriuo eina paskambinti bei, iš didelės bėdos, parašyti žinutę, gavo daug nebūtinų navarotų: spalvotus ekranus, polifonines melodijas, fotografavimo ir filmavimo kameras, tris pūdus žaidimų, žadintuvus, skaičiuotuvus bei kitokius čiūdus. Dar kažkas prijungė internetą ir taip galutinai sugadino gerą daiktą. Doras telefonas reikalingas paskambinti ir jokių priedų čia nereik – taip galvoja negudri dvasia, dažnai penkiasdešimties metų ar vyresnė. O jau išmanieji su visomis programėlėmis tai išvis išsityčiojimas iš taurios telefono prigimties.
Geros naujienos tiems, kuriems iš mobilaus telefono tereikia galimybės atsiliepti į telefoninių sukčių skambučius. Kaip tulpės pavasarį dygsta modulinių telefonų daigai. Štai, viso interneto deivė motina „Google“ paskelbė, jog su draugais bei sugėrovais vykdo projektą Ara ir kitais metais pirmieji jų moduliniai telefonai bus paleisti į apyvartą. Kaina, sako, prasidės nuo 50 dolerių.
„Project Ara“
Tiems, kurie nežino, kas per padaras yra modulinis telefonas: tai anoks prietaisas, kurio hardware komponentus gali pasirinkti ir prisijungti pats. Reikia kolegas hipsterius iš vintažinių sportbačių išverčiančios kameros? Perki tokią ir prisijungi. Norėtum, jog baterija neišsikrautų dvi savaites? Ieškai atitinkamo plastiko bei metalo gabaliuko ir segi į komplektą. Smegenyse atsijungė pusė neuronų ir užsinorėjai „Nokia 3310“ stiliaus žalsvai pilko ekrano? Jokių problemų. Pirk ir naudok, jei tik tokį rasi.
Toks telefonas žmonėms, kurie vaikystėje neatsižaidė „Lego“ ir į valias neatsidėliojo puzlių. Reikalavimų komplektacijai bei apribojimų – minimaliai, erdvės kūrybingumui ir saviraiškai – į valias.
Revoliucija išmaniųjų telefonų kieme? Vargu bau.
Skamba gražiai: perki tik tokius modulius, kokių reikia, ir tik už juos moki. 50 dolerių, palyginti su standartinių, jau sukomplektuotų išmaniųjų telefonų kainomis, yra elgetos centai. Be to, dideliu greičiu nuskraidinus „iPhone“ į sieną, teks traukti daug banknotų iš kišenės ir pirkti naują. Moduliniai telefonai galbūt švelniau reaguos į traumas: užteks pakeisti sukultas dalis, o sveikos liks tolesniam naudojimui. Tai yra rimčiausias, jei ne vienintelis, puzliafonų privalumas prieš tuos smartphone‘us, kurių detalės suklijuotos ir surakintos taip, jog net atominė bomba jų neatskirtų.
Visų pirma, pakalbėkime apie pinigus. 50 dolerių nėra mažai. Aldona, kuri prieš tris dienas paklojo 5000 Lt sūnaus, kurio neturi, gelbėjimui nuo bėdų su teisėsauga, už tokią sumą gali maitintis mėnesį. Jos biudžetas mobiliojo telefono įsigijimui – apie 30 Lt. Tiek užtenka iš apspurusio, įtartinos reputacijos fanerinio kiosko įsigyti seną „Nokią“. Pigūs moduliniai telefonai Aldutei nerūpi.
O ir pigūs jie tik sąlyginai. Tie 50 dolerių – minimalios komplektacijos kaina. Toks aparatas turės pagrindinę plokštę, ekraną ir kokį nors Wi-Fi modulį. Už visą kitą teks mokėti atskirai ir jau čia kaina gali kilti kaip entuziastingas turistas liftu į stiklinį Sears bokšto balkoną.
Galima ginčytis, ar tokį primityvų įrenginį išvis galima vadinti telefonu. Juk mobilaus ryšio modulis bus ne pagrindinėje komplektacijoje. Jį reikės pirkti kaip kamerą, garsiakalbį ar kištukus ausinėms. Vis dėlto, kiekvienam jaunesniam nei 45 metų asmeniui akivaizdu: seniai baigėsi laikai, kai mobilusis telefonas buvo įrenginys, skirtas skambinimui. Dabar galimybė paskambinti yra tiesiog antraeilis funkcionalumas, skirtas tokiems atvejams, kai žūtbūt reikia skubiai pasiekti kokį nors asmenį. Gerai, kad tokia galimybė yra, bet ir be jos galima gyventi.
Be to, maišas papildomų plastiko gabaliukų reiškia papildomą galvos skausmą vartotojui: kokią kamerą, kokią bateriją, kokį garsiakalbį, kokį atminties bloką rinktis. Vartotojas nemėgsta galvoti ir daryti sprendimų. Vartotojas norėtų būti išgelbėtas nuo svarstymo bei pliusų ir minusų dėliojimo. Jis kelia tik vieną klausimą: ar tai veikia pakankamai gerai, kad nesinorėtų telefono nuskandinti artimiausioje pelkėje?
Bitai, baitai, pikseliai, dažniai bei kiti skaičiukai ir raidelės eiliniams vartotojams nėra įdomūs. Tiesą sakant, dauguma tokių naudotojų mielai paklotų po papildomą šimtinę dolerių už šansą nieko nenutuokti apie technines charakteristikas, bet žinoti, jog device‘as veiks adekvačiai.
Kalifornijos fyfa Kaylee, išgirdusi, jog norint turėti selfiams pritaikytą telefoną, jai reikės pasirinkti 7 modulius, tuoj pat apsisuks ant kristalais dailinto batelio kulno, nukrypuos į artimiausią „Apple“ parduotuvę bei nusipirks naują „iPhone“. Valandos bėgyje ji jau bus užpylusi „Instagramą“ savo autoportretais, kai kolegės modulinių telefonų salone dar klausinės: „Karoč, o tai gal, tipo, yra toks modulis, nu, kur pats filtrus, atseit, uždėtų?“
Galiausiai, lemiamas kortas dėlios ne silicis, stiklas, plastikas ir metalas, o programinė įranga, kuria tai bus užklota. Statistiniam naudotojui elektronika yra tarsi drobė, ant kurios nupieštas paveikslas. Jam rūpi, kas nupaišyta, o ne ant ko. Neturėdamas po ranka telefono, jis neatsimintų, kurioje vietoje yra ausinių kištukas. Užtat net vidurnaktį pažadintas be vargo perpieštų grotuvo programėlės sąsają. Nes ausinės yra gan irrelevant, o, štai, į dainų sąrašą ekrane žiūrėti tenka dažnai. Ir jei programinė įranga veikia sklandžiai, tai technika nėra tokia svarbi ir netgi šiokie tokie fail‘ai jai atleistini.
Tad, jei moduliniai telefonai gaus storą sluoksnį maloniai ir lengvai naudojamos programinės įrangos, bus galima šnekėti apie jų sėkmę. O jei ji bus blogiausias dalykas, nutikęs vartotojui nuo vieno sociopato pingvino gimimo, tai tebūnie staltiese klotas kelelis, kuriuo riedės modulinių telefonų laidotuvių kortežas.
