Analitinė ir konsultacinė kompanija „Accenture“ JAV ir D. Britanijoje atliko įdomią telefoninę apklausą apie tai, ar šių valstybių gyventojai dažnai naudojasi „piratiniu internetu“ ir kokiais tikslais jie tai daro. Gauti rezultatai nustebino net ir pačius analitikus – tokia veikla jau išaugo iš atsitiktinių „išdaigų“ lygio ir tapo vos ne įprastiniu dalies interneto naršytojų įpročiu.
Analitinė ir konsultacinė kompanija „Accenture“ JAV ir D. Britanijoje atliko įdomią telefoninę apklausą apie tai, ar šių valstybių gyventojai dažnai naudojasi „piratiniu internetu“ ir kokiais tikslais jie tai daro. Gauti rezultatai nustebino net ir pačius analitikus – tokia veikla jau išaugo iš atsitiktinių „išdaigų“ lygio ir tapo vos ne įprastiniu dalies interneto naršytojų įpročiu.
Iš JAV ateinanti mada
Kalbant skaičių kalba, bent 12 % visų apklausoje sudalyvavusių asmenų nelegaliai naudojosi svetimu internetu per „Wi-Fi“ tinklus. Verta atkreipti dėmesį, jog į šį procentą neįtraukti legalūs prisijungimai prie viešų ar atvirų „Wi-Fi“ tinklų, laikantis tinklo savininko nustatytų taisyklių. Pavyzdžiui, viešoje vietoje trumpalaikiai prisijungimai (elektroninio pašto ar socialinių tinklų patikrinimui) prie atvirųjų „Wi-Fi“ tinklų yra visiškai legalūs, tačiau juos naudoti nuolatiniam interneto ryšiui formaliai jau yra nelegalu. Taip pat formaliai nelegalu ir slapta jungtis prie kaimynų „Wi-Fi“ interneto tinklo.
Tačiau taip pat formaliai nelegalu ir su automobiliu viršyti greitį, tačiau kas to nedaro? Ne kitokia situacija ir su „Wi-Fi“ tinklais. Labiausiai tokius prisijungimus prie svetimų tinklų yra pamėgę 18–34 metų amžiaus britai ir amerikiečiai. Apklausos metu paaiškėjo, jog interneto piratavimu užsiėmė 1/3 šios amžiaus grupės respondentų, o JAV piliečių, mėgstančių prisijungti prie svetimų „Wi-Fi“ tinklų yra dvigubai daugiau, nei britų. Tikriausiai tai menkai susiję su didesniu atsakomybės lygiu – tiesiog JAV teritorijoje kol kas bevielis internetas labiau paplitęs nei D. Britanijoje, o ir autorinio turinio sergėtojų veikla žymiai aktyvesnė.
Interneto piratavimas kaip saugumo priemonė
Įdomu tai, jog prisijungti prie atviro „Wi-Fi“ tinklo skatina ne tik noras nemokamai naudotis internetu, bet ir kaip saugumo priemonė bandant išvengti teisinių problemų dėl nelegalios veiklos internete. Žinoma, nedažnas pilietis užsiima įsilaužimais ar kita panašia veikla, tačiau nelegaliai persisiųsti filmus, muziką ar žaidimus mėgsta daugelis.
Intensyvėjant kovai su turinio piratais, dažnai naudojantis „torrent“ tinklapių paslaugomis galima sulaukti ir bėdos. Vienintelė išeitis – nepalikti įrodymų, jog būtent jūs siuntėte autorinėmis teisėmis apsaugotus kūrinius. Čia puikiai pasitarnauja „Wi-Fi“ tinklai – policijai bus labai sunku arba iš vis neįmanoma įrodyti, kuris iš atvirojo tinklo naudotojų pažeidė įstatymą.
Tokia strategija gana plačiai išplito JAV didžiuosiuose miestuose, o dabar ją pamėgo ir europiečiai, o ypač emigrantai iš Rytų Europos, tame tarpe ir Lietuvos. Nuo pat jaunystės pripratę prie piratinio turinio iš „torrent“ tinklapių, į D. Britaniją ar kitas Europos valstybes uždarbiauti išvykę tautiečiai neketina švaistyti pinigų legalios muzikos ar filmų įsigijimui, tačiau prisiklausę gąsdinančių istorijų apie teisėsaugos veiklą, internete elgiasi atsargiau ir autorinėmis teisėmis apsaugotus kūrinius „siurbia“ per surastus atvirus „Wi-Fi“ tinklus.
Tokia strategija jau duoda vaisių – internete galima surasti ne vieną istoriją, kuomet apkaltinti neteisėtu turinio persisiuntimu rimtesnės bėdos išvengė tik todėl, kad policijai nepavyko susekti tikslaus siuntėjo IP adreso. Pavyzdžiui, žemiau pateikta ištrauka iš forume uzdarbis.lt vykusios diskusijos apie autorinėmis teisėmis apsaugoto turinio persisiuntimą D. Britanijoje (kalba netaisyta):
„Dėl „piratavimo“ kaip supratau niekas nieko nebijote ir siunčiate „Torrent'us“ lyg būtumėte Lietuvoje. Kodėl man taip įdomu? Visų pirma čia didžiulė pasiūla video filmų, muzikos, kompiuterinių žaidimų ar programų įvairiausiose parduotuvėse, kai Lietuvoje tokiu parduotuvių jau beveik nebeliko. Antra vienam bendradarbiui prieš pusę metų atėjo laiškas prašantis susimokėti 500 svarų baudą už piratiniu būdų parsiųstą turinį, tiesa jie liko nieko nepešę, nes jis failus siuntėsi per „WiFi“ modemu skleidžiamą ryšį. Ši aplinkybė bendradarbiui nesutikus sumokėti baudos apsunkino bandymą įrodyti, kad būtent jis siuntėsi piratinį turinį. Trečia, kiek girdėjau ir skaičiau čia UK griežtesnė įstatymų bazė susijusi su „piratavimu“ internete.“
Paprastai Lietuvoje vakarų pasaulio mados ir įpročiai ateina pavėluotai, tad kol kas ši strategija pas mus dar nėra labai plačiai žinoma, bet kaip bus po pusmečio ar metų jau sunku prognozuoti. Turbūt intensyvesnį „Wi-Fi“ interneto piratavimą pristabdo kokybiškas šviesolaidžių tinklas bei aprimusi autorinių teisių sergėtojų veikla. Visgi atgijus tokioms rezonansinėms byloms, kaip kad buvo su „Linkomanija“, neabejotinai dalis lietuvių panorės išmėginti autorinių kūrinių siuntimą per atviruosius „Wi-Fi“ tinklus.
Naudojama įranga
Paprastai toks interneto piratavimas neatsiejamas nuo specialios įrangos panaudojimo – aktyvios „Wi-Fi“ interneto zonos nėra didelės ir pakraščiuose ryšys būna nestabilus, tad vien „Wi-Fi“ ryšio modemo nepakanka. Štai todėl didelė dalis nemokamo „Wi-Fi“ interneto gerbėjų naudojasi specializuotais ryšio stiprintuvais arba bent jau išorinėmis antenomis. Tokią įrangą galima laisvai įsigyti praktiškai visose Vakarų valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje. Pas mus bene vienintelė specializuota ryšio stiprintuvų parduotuvė www.rysiostiprinimas.lt siūlo tiek pilnus „Wi-Fi“ ryšio stiprintuvų-imtuvų komplektus, tiek ir atskiras antenas.
Atrodytų, jog interneto piratavimui didelį smūgį galėtų suduoti draudimas prekiauti „Wi-Fi“ ryšio stiprinimo įranga. Tačiau uždrausti irgi nėra paprasta, mat dalis pirkėjų šią įranga naudoja visiškai legaliais tikslais – atvirųjų „Wi-Fi“ tinklų signalo priėmimui kelionėse ar atostogų metu, kuomet reikia kokybiško interneto vien trumpalaikiams prisijungimams.
Žiūrint į JAV patirtį, panašu, jog interneto piratavimas tik populiarės ir Europoje, o autorinių teisių sergėtojams tai bus didelis galvos skausmas, bandant susekti kas konkrečiai siunčiasi autorių teisėmis apsaugotus kūrinius.
