Geras televizorius – ne tik nebrangus ir funkcionalus, bet ir gražus daiktas. Pasak pardavėjų, rinkdamiesi naują televizorių, Lietuvoje pirkėjai iš tiesų kreipia dėmesį ne tik į kainą, bet ir į dizainą. Vis dėlto, daugelis žmonių dar neieško išskirtinių daiktų – jiems svarbiausia, jog televizorius būtų didesnis ir išmanesnis nei jų kaimynų.
Geras televizorius – ne tik nebrangus ir funkcionalus, bet ir gražus daiktas. Pasak pardavėjų, rinkdamiesi naują televizorių, Lietuvoje pirkėjai iš tiesų kreipia dėmesį ne tik į kainą, bet ir į dizainą. Vis dėlto, daugelis žmonių dar neieško išskirtinių daiktų – jiems svarbiausia, jog televizorius būtų didesnis ir išmanesnis nei jų kaimynų.
Ieško plačių ekranų
Laikai, kai langu į pasaulį žmonėms būdavo vos 32 cm įstrižainę turintis „Šilelis“ jau praėjo. Nors dabar šie „Kauno radijo gamyklos“ gaminti televizoriai dėl savo dizaino gali atrodyti gana novatoriškai – ne tik juodos, bet ir baltos ar geltonos spalvos – jau tuomet norėta žinių laidas ar filmus žiūrėti didesniame ekrane. Pasak pardavėjų, ši tendencija nepasikeitė iki šių dienų – įstrižainės dydis yra vienas svarbiausią dizaino kriterijų, įsigyjant naują aparatą.
Anksčiau: maži ir mediniai
Pirmieji televizoriai nuo dabartinių savo išvaizda itin skyrėsi. Tuomet svarbiausias buvo ne dizainas, bet pats aparatas, tapęs vienu labiausiai žmonijos naudojamų daiktų Kineskopiniai televizoriai, išrasti Rusijoje dar XX a. pr. ar pirmieji komerciniai, pagaminti amerikiečių trečiajame dešimtmetje, nė neprimena šiuolaikinių itin plono korpuso – 10–50 cm – televizorių: jie turėjo didžiulį kineskopą ir žymiai mažesnius ekranus. Pavyzdžiui, iki Antrojo pasaulinio karo pagamintuose Džono Bairdo aparatuose buvo galima išvysto vos pašto ženklo dydžio vaizdą, į kurį reikėjo žiūrėti per padidinamąjį stiklą. Po kelių metų televizorių ekrano įstrižainė jau siekė apie 15 cm – apie septynis kartus mažiau, nei šiuolaikinio plačiaekranio televizoriaus. Kiek vėliau ji išaugo jau iki 30 cm, o įpusėjus XX a. – iki 40–50 cm. Be to, ekrano forma tuomet labiau priminė apskritimą nei kvadratą, kaip yra dabar.
Skyrėsi ne tik televizoriaus ekrano dydis – jų išvaizdos skirtumus nuo šiuolaikinių televizorių lėmė ir tai, jog jų korpusai buvo gaminami iš įvairių medžiagų, buvo didžiuliai, tad ekranas, kitaip nei dabar, būdavo apsuptas už jį patį didesnio rėmo. D. Bairdo pagamintas televizorius priminė juodą skardinę dėžę, 40-aisiais įmonės „Telefunk“ gaminti – medines lentynas su ekranu. Jei dabar televizorius panašus į kvadratinę dėžę ar plastiko lakštą, tuomet viso įrenginio aukštis su pagrindu priminė staliuką ar virtuvinę spintelę. Tiesa, panašiu laikotarpiu – 1940–1950 m. – gaminti televizoriai buvo ir nedideli, tačiau labiau priminė ne devyniasdešimtaisiais Lietuvoje išpopuliarėjusį „Šilelį“, o nedidelį medinio korpuso radijo aparatą.
Maženis, tačiau vis dar medžio imitacijos, o ne plastiko korpusas išliko populiarus dar ilgai. Šiuolaikinę išvaizdą televizoriai įgavo tik 1970–1990 m, nors ir tuomet turėjo platų korpusą, įrėmindavusį ekraną aparato viduryje.
Foto: earlytelevision.org
Jei dabar šiuolaikinių televizorių korpusai dažniausiai būna tamsūs, tuomet namuose stovėdavę televizoriai atrodydavo originaliau. Individualų baldą labiau priminę (pavyzdžiui, vokiečių 1966 m. pagamintas „Kuba komet“) aparatai dažniausiai turėdavo įvairių atspalvių rudą korpusą. Juodi ar sidabro spalvos korpusai išpopuliarėjo tik vėliau, tuomet buvo galima įsigyti ir geltoną, raudoną ar mėlyną korpusą turintį televizorių.
Ieško plačių ekranų
Ruslanas Kavaliauskas, „Elektromarkt“ produktų vadybininkas sakė, kad tendencija, jog televizoriai didėja ir toliau, išlieka - dabar mažesni televizoriai vis nepopuliaresni. „Galima sakyti taip – mažus televizorius irgi perka, bet per pastaruosius dvejus metus galima pastebėti tokią tendenciją, kad anksčiau, pavyzdžiui, jei žmogus pirkdavo televizorių butui, jis būdavo 81 cm įstrižainės. Kadangi dėl dizaino televizoriaus rėmas vis labiau plonėja ir mažėja, vizualiai televizorius atrodo dar mažesnis, tad žmonės perka jau nebe 81 cm, o 102–107 cm įstrižainės aparatus, – kalbėjo jis. – Šiais metais apskritai – į butą perka vos ne 117 cm įstrižainės televizorių, kai ankščiau sakydavo, kad toks aparatas per didelis.“
R. Kavaliausko teigimu, šiais laikais Lietuvoje mažesnius televizorius dažniau naudoja vyresni žmonės. „Mažesni televizoriai populiaresni tarp studentų, močiučių. Dabar vyksta skaitmenizacija, tad vaikai perka savo tėveliams į kaimus mažesnius televizorius“, – kalbėjo vadybininkas.
Televizoriai vis labiau plonėja
Reto namuose dar galima rasti ir naują kineskopinį televizorių – dabar parduotuvių lentynose gausu vienas už kitą plonesnių plokščių aparatų. Šiuos parduodantys vadybininkai sakė, kad toks dizaino pokytis glaudžiai susijęs su technologijų kaita. „Anksčiau televizoriai buvo pakankamai stori, sunkūs ir užėmė daug vietos. Dabar jie – itin ploni, – sakė R. Kavaliauskas. – Gamintojai patys juos plonina tiek, kad to rėmelio beveik nesimato, tik pats ekranas. Tendencija yra plonėti ir tai yra susiję su technologijų pasikeitimu“.
Jam pritarė ir „Topo centro“ bei „Euronics“ atstovas žiniasklaidai Erikas Kundreckas. „Dizaino pokyčiai yra susiję su technologijomis ir kiekvieno gamintojo mėginimu išsiskirti. Televizoriai keičia išvaizdą, įmontuojamos skype kameros, pritaikomos jungtys media terpėms. Televizoriai plonėja, todėl darosi sudėtinga įmontuoti aukšto lygio garsiakalbius. Šalia pasiūlomo pritaikytos garso sistemos. Dažnas pirkėjas televizorių kabina ant sienos. O tam, kad jis butu kuo labiau prigludęs prie sienos, gamintojams tenka keisti jungčių pozicijas“, – kalbėjo jis.
Tuo metu į išskirtinį televizoriaus, pavyzdžiui, skirto vaikų kambariui, dizainą, pirkėjai dėmesį kreipia rečiau. „Topo centras“ vienu metu prekiavo televizoriais, kurie yra pritaikyti vaiku kambariui. Jie atrodo kaip žvėreliai ar automobiliai. Tačiau tokios prekės sunkiai randa pirkeją. Labiau populiarūs yra spalvoto korpuso televizoriai“, – sakė E. Kundreckas. Tai patvirtino ir R. Kavaliauskas. „Iš esmės mes tokiais net nebeprekiaujame. Turėjome su žvėreliais, bet nepopuliaru, – kalbėjo jis. – Gamintojai turi po keletą modelių, kurie būna išskirtiniai, pavyzdžiui, balti ar dar kokio nors įmantresnio dizaino. Iš tiesų, jie tarsi tampa interjero detale, gražėja ne tik jų išorė ar pastatymas, bet ir, pavyzdžiui, kojelė būna ypatingai graži.“
Pastatymo kojelės dizainą kaip vieną pagrindinių pokyčių televizorių išvaizdoje, įvardijo ir E. Kundreckas. „Pagrindiniai pokyčiai yra rėmelio storis ir televizoriaus koja. Palaipsniui atsiranda vis daugiau berėmių televizorių. O pačio TV koja-stovas kardinaliai keičia išvaizdą“, – sakė jis.
Kaip novatoriško televizoriaus dizaino pavyzdį E. Kundreckas paminėjo vieno žinomo gamintojo televizorius, kurių šonuose esančios LED lempos apšviečia sieną tomis spalvomis, kurios tuo metu yra rodomame vaizde, ir taip sukuriant vizualiai didesnį vaizdą. „Be to, toks apšvietimas mažiau vargina akis, ypač tiems, kurie mėgsta televizorių žiūrėti tamsoje“, – teigė jis.
Populiariausia – klasikinė juoda
Rodos, pirkėjai tapo konservatyvesni rinkdamiesi televizorių korpusų spalvas. Nors kai kurių namuose kadaise stovėjo geltoni lietuviški „Šileliai“, žmonės vis tik teikia prioritetą juodai spalvai. „TV pagrindine spalva – juoda, – sakė E. Kundreckas. – Be juodų, yra balti, sidabriniai, raudoni ir kitų spalvų televizoriai. Šiuo metu „Topo Centras“ ir „Euronics“ prekiauja televizoriais, kurie yra išskirtinių spalvų: žali, mėlyni, rožiniai, purpuriniai. Tokiu televizorių pardavimai nėra dideli, tačiau palaipsniui kyla. Melsvus perka į berniukų kambarius, rožinius – į mergaičių, o žalius renkasi norintys išskirtinio kambario dizaino. Beje, iš spalvotųjų – šiuo metu perkamiausi – būtent žali.“
R. Kavaliauskas sakė, kad, pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo populiaru gaminti televizorius su pilkos spalvos rėmais. „Spalvos išlieka panašios. Praėjusiai metais gamintojai gamino kiek daugiau sidabrinių, šviesesnio ir tamsesnio sidabro atspalvio televizorių rėmų, kiti – bordo ar rožinės spalvos, baltų. Aišku, jų pardavimai būna maži, bet klientas vis tik atsiranda“, – sakė jis.
Pasiturintys perka didesnius aparatus
Dėl greitos technologijų kaitos ir televizijos skaitmenizacijos sumažėjusios televizorių kainos lėmė tai, jog dabar išmanusis, didelės įstrižainės televizorius žiūrimas ne tik itin pasiturinčių žmonių namuose. Pasak R. Kavaliausko, išskirtinį aparatą nori turėti bene kiekvienas: „Kad ir paprastas žmogus, gaunantis vidutines pajamas ar uždirbantis mažiau, nori turėti kuo įspūdingesnį televizorių – kuo didesnį, tam, kad pasirodytų prieš kaimynus. Svarbus dydis, įvairios funkcijos, pavyzdžiui, 3D – „ateik, kaimyne, pažiūrėk, pas tave tokio televizoriaus nėra. Dabar parduodami išmanieji televizoriai su įvairiomis funkcijomis, pramogų galimybėmis – tokius dažniausiai ir renkasi“.
Tiesa, specialistas sutiko, kad brangiausius, įspūdingiausius televizorių aparatus paprastai galima rasti labiausiai pasiturinčių žmonių namuose. „Galiu pasakyti taip – jeigu praėjusiais metais kai kurių didesnių ar išmanesnių televizorių kainos buvo mažiau prieinamos net patiems verslininkams, šiais metais kainos tikrai krito tiek, kad turbūt dabar jau bet kas jau gali pirkti išmanųjį televizorių. Taigi, jei praėjusiais metais verslininkas pirko, pavyzdžiui, 102–117 cm įstrižainės televizorių, dabar perka jau 130 cm ar dar didesnį“, – sakė R. Kavaliauskas.
