Prieš 15 metų internetas buvo nemokamas

Ar žinojote, kad ilgą laiką internetas Lietuvoje buvo nemokamas? Pirmieji internautai mūsų šalyje galėjo naršyti po pasaulinio tinklo platybes kiek širdis geidžia. Tiesa, tas naršymas buvo labai jau varganas dėl mažų greičių. Apie kitus pirmojo interneto ypatumus, ir kaip kito jo greitis bei kainos Lietuvoje, skaitykite šiame straipsnyje.

Pradžioje internetas buvo nemokamas

Lietuviško interneto pradžia laikoma 1991 metų pabaiga, kai buvo sukurtas mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklas „Litnet“ bei buvo pastatyta pirmoji palydovinio ryšio su pasauliu antena. Kelis metus mūsų šalyje internetas buvo nekomercinis ir pasiekiamas tik saujelei žmonių. Juo galėjo naudotis mokslininkai ir studentai bei jų giminaičiai ir draugai, sugebėję nepastebimi prasmukti į mokslines laboratorijas ir kompiuterines klases.

Apie 1994 metus Atviros Lietuvos Fondas (ALF) pradėjo siūlyti nemokamą internetą ir elektroninį paštą visiems norintiems. Pakako turėti kompiuterį su modemu ir gauti prisijungimo duomenis iš ALF darbuotojų. Pirmieji internautai, o tokių iš pradžių buvo labai nedaug, ryšiui su ALF serveriais naudojo paprasčiausias telefono linijas. Tais laikais mokestis už tokią liniją buvo nedidelis (keliolika litų), o duomenų siuntimas papildomai buvo neapmokestinamas.

Pusiau piratinis internetas

Didėjant interneto vartotojų skaičiui, bendrovė „Lietuvos Telekomas“ (dabar ji vadinasi „Teo“), kuri turėjo teisinį monopolį fiksuotojo telefono ryšio paslaugoms, sugalvojo įvesti mokestį už numerį, kuris buvo naudojamas „dial-up“ internetui. Nors jo dydis buvo keliolika litų, daugelis namų vartotojų neužsisakydavo šios paslaugos ir toliau naudodavo tik pokalbiams skirtą liniją interneto reikmėms. Tokiu būdu jie savotiškai „piratavo“, nes naudojo telefono liniją ne pagal paskirtį.

Nemokamo interneto rojus pasibaigė apie 2000 metus, kuomet „Lietuvos Telekomas“ ir mobiliojo ryšio operatoriai, tokie kaip „Omnitel“ ir „Bitė“, pradėjo siūlyti mokamus internato planus ir apmokestino pokalbių minutes. Interneto planai buvo skirti „dial-up“ prisijungimams (ryšiui telefono linija) ir, priklausomai nuo paros laiko, siekė nuo 5 iki 60 centų už minutę. Maksimalus greitis siekė 56 kilobitus per sekundę.

Mokestis už minutes

Pirmieji komercinio interneto vartotojai mokėdavo už ryšio laiką – minutes. Para buvo suskirstyta į piko valandas, kurios dažniausiai trukdavo nuo 8 val. ryto ir 18–20 val. vakaro ir likusį laiką, kuris buvo vadinamas „nepiko valandomis“. Namų vartotojams apsimokėdavo jungtis prie interneto vakarais, naktimis ir poilsio dienomis, nes kitu metu tekdavo mokėti kelis kartus brangiau. Netgi būdavo specialūs „dial-up“ planai, kurie leisdavo naudotis internetu tik nuo 17 val. vakaro iki 8 val. ryto.

„Dial-up“ technologija buvo labai primityvi ir lėta, tačiau pagrindinis jos privalumas buvo paprastumas. Telefono linijas turėjo beveik visi namų ūkiai, tad pakakdavo tik įsigyti modemą, kuris tais laikais kainavo nuo 50 iki 300 litų. Pigesni buvo į kompiuterio vidų įmontuojami „dial-up“ modemai, tačiau juos įdiegti būdavo sudėtingiau, nes reikėjo turėti kompiuterio sandaros žinių.

„Dial-up“ ryšio visiškai pakako naršymui internete ir paprastam susirašinėjimui el. paštu, tačiau jis netiko didesnių failų parsisiuntimui. Be to, tuo metu, kai buvo siunčiami duomenys, abonentui buvo neįmanoma prisiskambinti. Šioms problemoms išspręsti buvo sukurta ISDN technologija. Jos veikimo esmė – ta pati ryšio linija naudojama ir balsui, ir duomenims perduoti. ISDN nebuvo populiari namų vartotojų tarpe, nes reikalavo telefono linijų pertvarkymo ir brangios įrangos įsigijimo. O ir patys ISDN planai nebuvo pigūs ir kelis kartus savo kainomis viršijo „dial-up“ planus. Tad kurį laiką „dial-up“ ir ISDN technologijos gyvavo kartu: pirmoji būdavo siūloma namų vartotojams, o antroji – verslui. Abiem buvo taikoma laiko apskaita.

DSL atvėrė platesnį kelią į internetą

Interneto laiko apskaita išsilaikė kelis metus. Po to telekomunikacijų bendrovėms nebeliko prasmės skaičiuoti „dial-up“ prisijungimo laiką, nes vartotojai dažnai palikdavo kompiuterius veikti visą naktį. Tik taip buvo galima atsisiųsti didesnius duomenų kiekius. Į areną įžengus DSL technologijai, laiko apskaitą pakeitė fiksuoto mokesčio planai.

Taikant DSL technologiją internetas tiekiamas telefono laidais, tad natūralu, kad pirmieji ją įdiegė „TEO“ 2001 metais. Naujojo interneto sparta siekė nuo 256 iki 512 kilobitų per sekundę, o paslaugų kaina – nuo 300 iki maždaug 1000 litų per mėnesį. Tokios didelės kainos buvo nustatytos dėl to, kad DSL reikalavo esminio telefonų tinklų modernizavimo: senų, dar nuo tarybinių laikų užsilikusių kabelių keitimo naujais, tinkamais aukšto dažnio signalų perdavimui bei specialios interneto įrangos pastotėse diegimo.

Vėliau DSL paslaugų kaina mažėjo ir 2004 metais buvo pasiūlyti interneto planai, kainavę vos 30–50 litų per mėnesį. Šio amžiaus pradžioje interneto paslaugas pradėjo siūlyti ir kabelinės televizijos.

Kartu su DSL ir kabelinio interneto atsiradimu atsirado praktika riboti spartą, o kartais ir duomenų kiekius. Pirmoji plačiai taikoma ir šiais laikais, o su parsisiunčiamų duomenų kiekio apribojimu vis dar galima susidurti užsisakant mobilųjį internetą. Spartos apribojimo esmė – „nori greito interneto, mokėk daugiau“. Masiniam vartotojui skirti pigiausi interneto planai ir prieš 8 metus, ir dabar pasižymi mažiausia sparta. Jei reikia maksimalios spartos, tuomet tiekėjas prašo gerokai didesnio mėnesinio mokesčio.

Patys tiekėjai tokią nelygybę aiškina kainodaros principais. Iš kitos pusės, spartos apribojimai leidžia telekomunikacijų bendrovėms kontroliuoti duomenų srautus. Ryšio kanalų laidumas nėra begalinis ir jei visiems vartotojams leisti naršyti maksimaliu greičiu, internetas paprasčiausiai „pakibtų“ ir nebeveiktų. Dėl to planų sparta paskaičiuota taip, kad ryšio linijos būtų optimaliai apkrautos.

Kodėl ribojamas duomenų kiekis?

Dėl tos pačios priežasties, kaip ir maksimali sparta – tai vienas iš duomenų srautų kontroliavimo būdų. Anksčiau apribojimai parsisiunčiamų duomenų kiekiui buvo taikomi ir tam, kad vartotojai „nepiktnaudžiautų“ pigiausiais interneto planais ir nenaudotų jų failų siuntimui iš P2P tinklų. Reikalas tas, jog atsiradę prieš gerą dešimtmetį P2P tinklai (keitimosi failais tinklai) suteikė galimybę siųstis vieną filmą, muziką ar programą kiek tik nori laiko. Kitaip tariant, tą patį failą vartotojas, turintis greitą planą, gali parsisiųsti per kelias valandas, o kitas, kurs naudojasi pačiu lėčiausiu – savaitę. Jei žmogus turi kantrybės, jis gali „parsipumpuoti“ filmą ar programą gerokai pigiau. Būtent apsigynimui nuo tokių vartotojų ir buvo sugalvoti apribojimai parsisiunčiamų duomenų kiekiui. Kai kurie kabelinio interneto tiekėjai netgi siūlydavo pigiausius planus, kurių aprašyme būdavo specialiai nurodomas perbrauktas „P2P“ ženkliukas, kuris reiškė draudimą naudotis keitimosi failais tinklais. Laimei tokios drastiškos priemonės jau praeityje. Šiandien duomenų apribojimus galima rasti tik mobiliuosiuose interneto planuose ir jie operatorių naudojami tik siekiant neužkimšti kol kas dar „plonus“ mobiliojo ryšio kanalus. Didesnė sparta už tą pačią kainą

DSL atvėrė kelią spartaus interneto plėtrai Lietuvoje. 2005 metais „Teo“ pirmieji pasiūlė „megabitinius“ – 2 Mb/sek. ir 4 Mb/sek. planus. Iki tol buvo siūlomi 256 ar 512 kilobitų per sekundę planai. Dar didesniems greičiams pasiekti jau reikėjo pereiti prie šviesolaidžių.

Šviesolaidžiai yra pakankamai sena duomenų perdavimo technologija. Užsienyje jie pradėti diegti apie 1975 metus. Lietuvoje optiniai kabeliai pradėti naudoti XX amžiaus pabaigoje, pagrindinėse telekomunikacijų magistralėse. Prie namų vartotojo šviesolaidžiai priartėjo XXI amžiaus pradžioje. Pionierė šioje srityje buvo bendrovė „Penki kontinentai“, kuri pradėjo vesti optinius kabelius į kai kuriuos Vilniaus mikrorajonus, kaip ji pati skelbia, nuo 1998 metų. Tiesa, iki pačių namų kompiuterių šviesolaidis nenueidavo – „paskutiniams metrams“ buvo naudojamas varinis „Ethernet“ kabelis (kompiuterių tinklo laidas). Po kelių metų kita bendrovė „Meganet“ pradėjo siūlyti panašias paslaugas Kauno gyventojams. Tačiau didesnį mąstą optinių technologijų diegimas pasiekė tuomet, kai į žaidimą įsijungė „Teo“.

2007 metais ši bendrovė pradėjo tiesti šviesolaidžius tiesiai į butus, iki galutinio ryšio taško – kompiuterių. „Teo“ teigia, kad būtent ji pirmoji pradėjo siūlyti savo klientams tikrąjį optinį internetą.

Pirmaisiais metais „Teo“ optinio interneto klientams siūlė 10 megabitų per sekundę greitį, vėliau sparta išaugo iki 100, o šiandien ji siekia 300 megabitų per sekundę. Nuo 2007 metų nepaisant augančių greičių, interneto paslaugų kainos nebekilo ir šiuo metu jos siekia 9,90–79,90 lito per mėnesį.

Ar interneto kainos pasiekė „dugną“?

Šiandieninės interneto kainos Lietuvoje yra pakankamai žemos lyginant su kitomis šalimis. Kaip DELFI paaiškino bendrovės „Teo“ atstovai, interneto paslaugų kainoms didžiausią įtaką turi paslaugų teikėjų konkurencija. „Kitose šalyse neįprasta, jog daugiabutyje gyvenanti šeima gali pasirinkti iš dviejų, trijų ar kartais net keturių skirtingų operatorių paslaugų. Tokia konkurencija Lietuvoje lėmė, jog paslaugų kainos, pavyzdžiui, už spartų šviesolaidinį ryšį yra kelis ar net keliolika kartų mažesnės nei kitose šalyse“, – teigė „Teo“ Tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis. Anot jo, telekomunikacijų paslaugų rinka yra gana unikali, nes daugeliu atveju konkreti paslauga nebrangsta. Klientams būna siūlomos naujos paslaugos, kurios yra patogesnės ir naudingesnės – spartesnis internetas, patogesnė įranga ar didesnė pridėtinė vertė. Kitais žodžiais, interneto kainos vis dar mažėja, jei skaičiuosime vieno parsisiųsto kilobito arba megabito kainą. „Bendras daugiametis TEO interneto paslaugų kainų lygis išlieka panašus, nepaisant to, jog interneto sparta didėja smarkiai, o klientams siūlomos įvairios papildomos paslaugos. Panašias tendencijas prognozuojame ir ateityje“, – sakė D. Didžgalvis.

Kitos telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis teigė, kad mobiliojo interneto kainos Lietuvoje yra tarp mažiausių Šiaurės ir Baltijos šalių regione. Anot A. Zabulio, interneto kainos susijusios ne tik su vartojimu, bet ir su įmonių investicijomis į plėtrą bei infrastruktūros palaikymą, ir „investicijos turėtų įmonėms duoti grąžą per pajamas iš paslaugų vartojimo“. Jei mobilusis internetas kainuos per mažai, telekomunikacijų bendrovės nebesurinks pakankamai lėšų tolimesnei tinklo plėtrai.

Ar tai reiškia, kad mobiliojo interneto kainos didės? Laikas parodys.

Interneto greičio ir kainų kaita Lietuvoje

* „Dial-up“ ryšio atveju imamas mažiausias mokestis už minutę ir maksimalus greitis, o kitų tipų – maksimalios spartos plano mokestis.

** Tikrovėje parsisiųstų duomenų kiekis per mėnesį yra žymiai mažesnis. Skaičiuojant buvo tariama, kad ryšio greitis yra visą laiką pastovus ir maksimalus, nors tikrovėje taip niekada nebūna.