Interneto istorija Lietuvoje: kodėl mes turime greičiausią internetą

Televizija ir internetas tampa vis artimesniais ryšiais saistomais partneriais: vienos kokybiškiausių televizijos paslaugų yra teikiamos būtent internetu. Pageidautina – optiniu. O kur dar vaizdo turinio peržiūra per „Youtube“ ir kitus šaltinius... Ir nors lietuviškam internetui yra vos daugiau nei 20 metų, nepaisant jaunyvo amžiaus mūsų šalyje jis išvystytas bene geriausiai lyginant su visu pasauliu.

Nuo ko viskas prasidėjo

Internetas pasaulyje pradėtas kurti „šaltojo karo“ laikais. Šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje JAV agentūra ARPA sukūrė kompiuterinį tinklą, kuris turėjo patikimai dirbti atominio karo atveju. Kompiuteriai buvo sujungti taip, kad informacija galėtų keliauti bet kuria iš ryšio linijų ir nebuvo centrinio, vienintelio už visą tinklą atsakingo įrenginio. Išvedus iš rikiuotės vieną iš linijų arba ryšio mazgų, tinklas veikė toliau. Taip gimė TCP/IP standartas, be kurio neįsivaizduojamas šiuolaikinis internetas ir kompiuteriniai tinklai.

Pirmasis tinklas buvo paleistas 1969 metais ir sujungė keturias mokslo įstaigas: Los Andželo universitetą, Stanfordo tyrimų institutą, Santa Barbaros ir Jutos universitetus. Ryšio greitis buvo 50 kilobitų per sekundę (šiais laikais vidutinis interneto greitis namuose yra keliolika kartų didesnis ir skaičiuojamas megabitais – tūkstančiais kilobitų per sekundę). Pats žodis „internetas“ atsirado 1983 metais, kuomet buvo apjungtas karinis tinklas MILNET ir civilinis tinklas ARPNET, o jungtinis darinys pavadintas internetu.

Pačioje pradžioje, 1969 metais internetas jungė keturis kompiuterius. 1985 metais jį jau sudarė virš 2000 įrenginių. Po to pasaulinis tinklas pradėjo augti eksponentiškai ir pirmąjį milijoną pasiekė 1991 metais. Didelį postūmį tolimesniam jo plitimui davė naujos internetinių puslapių kūrimo technologijos, kurių pagrindą sudarė hiperteksto koncepcija. Tokių svetainių tinklas buvo pavadintas „Pasauliniu voratinkliu“ (angl. World Wide Web arba sutrumpintai WWW).

Milijardai prisijungusių įrenginių

Iki devintojo dešimtmečio pradžios internetu daugiausiai naudojosi su mokslu ir švietimu susiję žmonės. Po to jis pradėjo plisti ir verslo srityje. Šiais laikais prie interneto žmonės jungiasi ne tik naudodami stalinius ar nešiojamuosius kompiuterius, bet ir mobiliuosius telefonus, planšetinius, delninius kompiuterius ir netgi televizorius. Internetas tapo tokiu įprastu dalyku, kad jau nieko nestebina ir tokie dalykai, kaip prie pasaulinio tinklo prisijungę šaldytuvai, skalbyklės bei kiti buitiniai įrenginiai (taip vadinamas daiktų internetas, angl. „Internet of Things“).

Kiek tiksliai įrenginių sudaro šiandieninį internetą, tiksliai nežinoma, tačiau sprendžiant iš kitų duomenų, jų skaičius turėtų viršyti milijardą. Svetainės „Pingdom“ duomenimis, 2010 metų pabaigoje pasaulyje buvo 255 milijonai svetainių, o internetu naudojosi 1,97 milijardo vartotojų.

Kada internetas atsirado Lietuvoje

Pasaulinio interneto bumo pradžia sutapo su nepriklausomybės atgavimu mūsų šalyje, tad nieko nuostabaus, kad lietuviškasis internetas vystėsi beveik lygiagrečiai su pasauliniu.

Iki 1990 metų kelias į pasaulinį internetą Lietuvoje vedė tik pro Maskvą. Atgavus nepriklausomybę šio kelio buvo atsisakyta, nes Rusija pradėjo reikalauti už ryšį didelio mokesčio. Lietuviško interneto gimimo diena laikoma 1991 m. spalio 10, kuomet ant Seimo buvo įrengta norvegų padovanota palydovinio ryšio įranga, kuri leido mūsų šaliai savarankiškai prisijungti prie pasaulinio žiniatinklio. Pirmasis kompiuterinių duomenų perdavimo kanalas turėjo šiandien neįtikėtinai mažu atrodantį greitį – 9,6 kilobitų per sekundę.

Tais pačiais 1991 metais buvo įsteigtas Lietuvos mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklas „Litnet“. Pirmieji prie šio tinklo prisijungė Matematikos ir informatikos institutas, Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus universitetas. 1993 m. el. paštu bei kitomis paslaugomis jau naudojosi 17 mokslo įstaigų ir per 60 vyriausybinių ir nepelno organizacijų. „Litnet“ padėjo pamatus dabartiniam lietuviškam internetui.

Pradžioje internetas buvo ... nemokamas

Kažkur iki 1994 metų internetu galėjo pasinaudoti tik prie „Litneto“ prijungtų kompiuterių vartotojai, daugiausiai mokslo įstaigose dirbantys darbuotojai ir studentai. Tuomet Atviros Lietuvos fondas (ALF) suteikė galimybę prisijungti prie pasaulinio voratinklio ir paprastiems mirtingiesiems. Tereikėjo įsigyti kompiuterį su modemu ir gauti prisijungimo duomenis iš ALF darbuotojų. Svarbiausia, jog ši paslauga buvo nemokama. Nemokamu internetas išliko iki 1999–2000 metų, kuomet „Teo“ (tuomet ši bendrovė vadinosi „Lietuvos Telekomas“) susizgribo, jog vis daugiau žmonių telefono linijas naudoja prisijungimui prie interneto ir apmokestino duomenų perdavimą. Mokamas interneto paslaugas pradėjo siūlyti ir mobiliojo ryšio operatoriai „Omnitel“ bei „Bitė“.

Iki šio amžiaus pradžios prie interneto žmonės jungdavosi naudodami taip vadinamus „dial-up“ modemus ir įprastas telefono linijas. Modemai būdavo atskiras įrenginys arba įstatomi į kompiuterio vidų plokštės pavidalu. Interneto greitis iš pradžių buvo 14, vėliau – 33 ir pabaigoje – 57 kilobitai per sekundę. Tuo metu interneto svetainės buvo labai primityvios, tad tokio greičio pakako naršyti internete ir naudotis el. paštu. Tačiau „dial-up“ technologija netiko didesnių duomenų kiekių ir laiškų perdavimui – parsisiųsti didesnį failą tokiu būdu buvo tikras vargas, nes ryšys nuolatos trūkinėdavo ir dažnai siuntimą tekdavo kartoti iš naujo. Kelių megabaitų bylos siuntimas kartais trukdavo kelias paras.

Pagreitėjo du tūkstančius kartų

2001 metais Lietuvoje pradėta taikyti DSL technologija. „Lietuvos Telekomo“ siūlomos naujos paslaugos sparta siekė nuo 256 iki 512 kilobitų per sekundę. DSL technologija, kuri kai kur dar naudojama iki šiolei, duomenis siunčia telefono laidais. Tiesa, jos įrengimui „Telekomas“ turėjo pertvarkyti savo pastotes ir kabelių infrastruktūrą.

DSL atvėrė kelią spartaus interneto plėtrai Lietuvoje, tačiau dar didesniems greičiams pasiekti reikėjo pereiti prie šviesolaidžių. Jie pradėti diegti XX amžiaus pabaigoje. Iš pradžių šviesolaidžiai pakeitė varinius kabelius pagrindinėse lietuviško interneto magistralėse, jungiančiose institucijas ir didesnius tinklus. Po to juos pradėta tiesti į didmiesčių gyvenamuosius rajonus ir atskirus daugiabučius namu. Šioje srityje pionieriai buvo bendrovės „Penki kontinentai“ Vilniuje ir „Meganet“ Kaune. Iki galutinio taško – kompiuterio, ryšys atkeliaudavo „Ethernet“ kabeliu (kompiuterinio tinklo kabeliu).

Tiesiai į butus ir namų kompiuterius šviesolaidis atkeliavo apie 2007 metų. Tais metais „Teo“ savo klientams pasiūlė 10 megabitų per sekundę spartos optinį ryšį. Šiandien interneto sparta pasiekė 300 megabitus per sekundę. Per 21 metus interneto sparta Lietuvoje padidėjo du tūkstančius kartų: nuo 14,4 iki 300 000 kilobitų per sekundę!

Telefono laidai ir šviesolaidžiai nėra vienintelis prisijungimo prie interneto būdas. Šio amžiaus pradžioje interneto paslaugas pradėjo siūlyti kabelinės televizijos tiekėjai. Tuo pačiu koaksialiniu kabeliu į namus atkeliauja ir TV, ir kompiuteriniai signalai. Pastaruoju metu sparčiai populiarėja mobilusis internetas, kuomet prie pasaulinio tinklo jungiamasi naudojant mobiliojo ryšio tinklus (3G ir 4G ryšys) arba „Wi-Max“ technologiją. Atokiose šalies vietose taip diegiamas radijo bangomis grįstas internetas. Šioje srityje karaliauja bendrovė „Telecentras“.

Lietuva turi greičiausią internetą

Teigiama, kad 2011 metais Lietuva turėjo sparčiausią plačiajuosčio interneto greitį pasaulyje. Praeitais metais parsiuntimo greitis mūsų šalyje siekė 32,41 megabito per sekundę (skaičiuojant parsiuntimo, išsiuntimo greitį bei gaišties laiką; Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos duomenys). Lietuviai pirmauja ir mobiliojo interneto skverbties srityje.

Kodėl mes pirmaujame šiose srityse? Kaip teigia „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis, mobilusis internetas išplito dėl dviejų priežasčių: laiku padarytų investicijų į tinklų plėtrą ir tobulėjančių išmaniųjų įrenginių. Ši telekomunikacijų bendrovė pagrindines investicijas į plačiajuosčio mobiliojo interneto tinklą padarė ir platų 3G tinklą sukūrė 2006–2008 metais. „Iš esmės, mes toliaregiškai numatėme mobiliųjų telekomunikacijų vystymosi kryptį ir kiekvieno vartotojo, kuris šiandien naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, poreikį turėti mobiliojo interneto tinklą „po ranka“ bet kur ir bet kada. Antra vertus, mobiliojo interneto infrastruktūros plėtrą šiandien skatina tobulėjantys išmanieji įrenginiai, tokie kaip „Apple iPhone“ arba „Samsung Galaxy S“, kurių funkcijos reikalauja tinklo aprėpties ir greičių“, – teigia A. Zabulis.

Skatina ir didelė konkurencija

Bendrovės „Teo“ nuomone, pagrindinis Lietuvos laidinio interneto infrastruktūros raidos variklis – intensyvi konkurencija interneto paslaugų teikimo rinkoje. Šalyje veikia maždaug 100 paslaugų teikėjų, turinčių nuosavą plėtojamą tinklą. „Tai yra itin daug proporcingai lyginant su kitomis Europos šalimis“, – teigia „Teo“ tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis. Intensyvi konkurencija lėmė ir technologijų pažangą – prieš 10–15 metų besikuriančios nedidelės interneto paslaugų įmonės savo tinklus plėtojo LAN technologijų pagrindu, kurios leido pasiūlyti sąlyginai dideles interneto spartas.

„Daugelyje didžiųjų Europos šalių didelę rinkos dalį užimantys didieji „telekomai“ tebeplėtoja varinės prieigos tinklus, kurie šiandien leidžia pasiūlyti 10–20 megabitų per sekundę spartos interneto ryšį. Lietuvos didžiuosiuose miestuose toks greitis būtų mažai konkurencingas, todėl „Teo“ priėmė sprendimą diegti šviesolaidines technologijas visoje Lietuvoje ir tai didžia dalimi lėmė ir visos šalies pažangą“, – pasakoja D. Didžgalvis. Anot jo, nemažą vaidmenį interneto plėtotėje suvaidino ir nedidelis mūsų šalies rinkos dydis. Daugelyje šalių šviesolaidines technologijas plėtoja mažesni, atskiruose miestuose ar regionuose veikiantys operatoriai, tad ir jomis besinaudojančių klientų skaičiai yra mažesni.

Prisidėjo ir valstybė

Vystant Lietuvos interneto infrastruktūrą komerciškai ne tokiuose patraukliuose regionuose – kaimo vietovėse – smarkiai prisidėjo ir valstybė, savo ir ES lėšomis vykdžiusi projektą RAIN. Šio projekto tikslas – atvesti plačiajuostį internetą į kaimo vietovių seniūnijų viešojo administravimo įstaigas.

Tokiu būdu itin didelės spartos internetu aprūpinta nemaža dalis kaimo mokyklų, bibliotekų, vietinės valdžios įstaigų, sveikatos apsaugos institucijų. Pagal projektą numatyta, kad valdžios įstaigose turėtų būti ir interneto viešos prieigos taškai.

Vykdant projektus RAIN ir RAIN2 Lietuvoje išvedžioti tūkstančiai kilometrų šviesolaidžių, interneto ryšį turi apie tūkstantį gyvenviečių.

Įdomūs faktai apie lietuvišką ir pasaulinį internetą:

• 2011 metais internetu Lietuvoje naudojasi apie 65 proc. namų ūkių (IVPK duomenys).
• Praeitais metais internetu pasaulyje naudojosi 2,25 mlrd. žmonių. Daugiausia interneto naudotojų gyveno Kinijoje (per 485 mln.), JAV (per 245 mln.), Indijoje (per 100 mln.), Japonijoje (per 99 mln.) ir Brazilijoje (per 75 mln.).
• 2011 metais mūsų šalyje veikė 906 valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainės. Tuo metu visame pasaulyje egzistavo per 250 mln. interneto svetainių.
• Pasauliniame tinkle dominuoja atviro kodo (nemokamos) technologijos. Svetainės dažniausiai talpinamos kompiuteriuose su „Linux“ operacine sistema ir „Apache“ tinklalapių serveriu.
• Didžiausias mobiliojo interneto greitis Lietuvoje šiuo metu siekia 21,6 megabito per sekundę (HSPA+ technologija).
• Viena nuotrauka užima vidutiniškai 3–5 megabaitus arba 25–42 megabitus. „Dial-up“ modemu tokį failą jūs parsisiųstumėte per valandą, o naudodami greičiausią šviesolaidinį internetą – mažiau nei per sekundę.