Beveik visi dabar parduodami nauji televizoriai yra dviejų tipų: skystųjų kristalų (LCD) arba plazminiai, nors visai neseniai, prie dešimt metų lentynose karaliavo kineskopiniai ir projekciniai TV. Per kelis metus televizorių rinka pasikeitė neatpažįstamai. Bet svarbiausia, jog kaita nesibaigė – į duris jau beldžiasi naujos technologijos.
Miniatiūrinės kino salės
Kineskopiniai televizoriai karaliavo svetainėse dešimtmečius. Tačiau jie turėjo rimtą trūkumą - buvo gremėzdiški ir užimdavo daug vietos. Didžiausi ekranai buvo 80–90 cm įstrižainės, nepraktiški ir brangūs. Didinti TV trukdė pagrindinės jų dalies – kineskopo konstrukciniai ypatumai. Bet žiūrovai reikalavo platesnių ir plonesnių ekranų, tad gamintojai pradėjo ieškoti naujų sprendimų.
Pirmuoju paukščiu, kuris pastūmėjo TV technologijų vystymąsi, tapo projekciniai televizoriai (angl. rear-projection TV). Jie veikia panašiai kaip kino salė.
Televizoriaus viduje įtaisytas nedidelis projektorius, kuris rodo vaizdą ant vidinės ekrano pusės. Šis ekranas yra skaidrus, tad kitoje jo pusėje sėdintis žiūrovas irgi mato vaizdą.
Projekciniai televizoriai buvo sukurti 1950–1960 metais, tačiau populiarumo sulaukė gerokai vėliau, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jie nebuvo tokie ryškūs kaip kineskopiniai ekranai, tad juos tekdavo žiūrėti prieblandoje. Nebuvo jie ir labai ploni, be to, veikė kelis kartus trumpiau. Nepaisant to projekciniai televizoriai susilaukė pripažinimo dėl vieno esminio privalumo – didesnio ekrano. Ši technologija leido gamintojams sukurti didesnius nei 90–100 cm įstrižainės TV. Kas pakeitė projekcinius TV
Projekciniai TV dominavo didelių ekranų srityje iki šio amžiaus pirmojo dešimtmečio vidurio. Jų galima rasti parduotuvėse ir šiandien, tik žinoma, smarkiai patobulėjusių. Ilgą laiką projektoriaus vaidmenį atlikdavo labai ryškus nedidelis kineskopas, kurio vaizdas būdavo išdidinamas lęšiais ir veidrodžiais. Šiuolaikiniai modeliai yra su DLP arba LCD projektoriais (panašiais į auditorijose naudojamus multimedijos projektorius) ir, lyginant su pirmtakais, tiek suplonėję bei palengvėję, kad gali būti kabinami ant sienos.
Projekciniai televizoriai pralaužė ledus didesnių ekranų sferoje. Tačiau jie buvo brangūs įrenginiai ir dėl savo trumpo tarnavimo laiko bei būtinybės žiūrėti pritemdytame kambaryje negalėjo visiškai išstumti kineskopų iš namų. Reikėjo kitų technologijų, kurios būtų nesusijusios su kineskopu. Ir šiomis technologijomis tapo skystųjų kristalų bei plazminiai ekranai.
Dirba kaip skruzdėlės
Skystųjų kristalų ir plazminių ekranų technologijos pradėtos diegti televizoriuose panašiu metu, 1995–1999 metais. Abi veikia „skruzdėlyno“ principu. Jei kineskope vaizdas sukuriamas panaudojant tik kelias didelis dalis (elektroninė patranka, atlenkimo sistema ir fosforu padengta sienelė), tai skystųjų kristalų ar plazminiame ekrane vaizdą suformuoja daugybė miniatiūrinių ląstelių. Kiekviena ląstelė, kaip kokia skruzdėlė, atlieka elementarų darbą – uždega arba užgesina vieną ekrano tašką. Jų darbą koordinuoja „motinėlė“ – elektroninės, iš kelių mikroschemų sudarytos smegenys. Tokia sandara yra labai lanksti ir teoriškai leidžia gaminti bet kokios įstrižainės plonus ekranus.
Plazminiai ekranai
Istoriškai susiklostė taip, kad plazminių ekranų technologija įsigalėjo dideliuose televizoriuose anksčiau už skystuosius kristalus, nors buvo išrasta vėliau. Pirmumą lėmė paprastesnė ir pigesnė gamyba.
Plazminiai ekranai sudaryti iš dujų pripildytų ląstelių, kurios gali skleisti raudoną, žalią ir mėlyną spalvas.
Kiekviena ląstelė gali šviesti skirtingu stiprumu. Žmogaus akis sukonstruota taip, kad mato plazminiame ekrane ne atskirus trispalvius taškelius, bet vientisą spalvotą vaizdą.
Pirmąjį spalvotą plazminį ekraną pagamino Japonijos kompanija „Fujitsu“ 1992 metais, o pirmieji televizoriai su 100 cm ir didesnės (virš 40 colių) įstrižainės naujo tipo ekranais pasirodė 1997 metais. Plazminė technologija yra ypatinga tuo, kad ją apsimoka naudoti tik didelių televizorių gamybai. Dėl to mažesnių kaip 40 colių plazminių modelių prekyboje praktiškai nėra. Iki 2006 metų „plazma“ dominavo didelių televizorių srityje, po to į areną „iššoko“ skystieji kristalai. Pradėta galvoti, kad plazminiams TV, dėl jų didelių sąnaudų elektros energijai, atėjo galas, kai kurie gamintojai neva atsisakė jų gamybos. Bet technologija buvo patobulinta, ryškiausi trūkumai pašalinti ir jai atsivėrė naujas kvėpavimas – „plazma“ neišnyko iš parduotuvių lentynų.
Skystieji kristalai
Skystųjų kristalų ekranas (angl. LCD) susideda iš dviejų dalių: šviesą skleidžiančios lempos, kuri yra televizoriaus gale, ir skystųjų kristalų sluoksnio. Paveikti elektros skystieji kristalai gali praleisti arba sugerti lempos skleidžiamą šviesą. Keičiant jų skaidrumo lygį, galima išgauti tūkstančius skirtingų atspalvių. Skystųjų kristalų ekranas, kaip ir plazminis, pasižymi nedideliu storiu ir gali būti labai platus ir aukštas. Šiai dienai galima įsigyti virš 2 metrų įstrižainės (90 colių) LCD televizorius.
Skystųjų kristalų technologijos ištakos siekia XX amžiaus pradžią, tačiau buvo pritaikytos masinei ekranų gamybai tik 1990-aisiais. Jei plazminiai ekranai iš karto „įšoko“ į didelių televizorių rinką, tai skystieji kristalai pradėjo savo kelių nuo mažų įstrižainų. Dėl šios priežasties LCD iš pradžių išplito kompiuterių monitoriuose, tada užėmė nedidelių kineskopinių televizorių vietą ir tik vėliau, apie 2006 metus įsitvirtino ir 40“ bei didesnės įstrižainės TV rinkoje.
Kurie geresni
Šiandieninėse parduotuvėse karaliauja LCD ir plazminiai televizoriai. Abu tipai turi savų privalumų ir trūkumų. Prieš kelis metus plazminiai TV buvo gerokai pranašesni už LCD, tačiau pastariesiems smarkiai ištobulėjus, skirtumai jau nėra tokie ryškūs. Bendra pasirinkimo taisyklė yra tokia: ieškant didelio ekrano, virš 50 colių įstrižainės, pigesnis ir geresnis variantas yra plazma. Mažų televizorių srityje LCD yra kur kas pranašesni už plazmą. 42-50“ srityje abi technologijos yra panašios.
Kas tas LED?
LED – tai šviesos diodas (angl. Light-Emitting Diod). Šie nedideli elektroniniai elementai pradėti naudoti kaip šviesos šaltinis skystųjų kristalų ekranuose prieš kelis metus. LCD LED ekranuose vietoje didelių fluorescencinių lempų dažniausiai įmontuota daugybė diodų.
Šiandien LED technologija yra labai paplitusi – beveik visi vidutinės ir aukštos klasės LCD TV yra su LED apšvietimu. Ar verta pirkti tokius televizorius? Didžiuma atvejų taip. Nepaisant to, kad jie yra brangesni, LCD su LED apšvietimu pasižymi geresne vaizdo kokybe, yra plonesni ir, svarbiausia, yra ilgaamžiškesni.
Miglota OLED TV ateitis
Televizorių technologijos nestovi vietoje. Kaip ir kompiuteriai bei telefonai, žydrieji ekranai sparčiai tobulinami. Jau pasirodė pirmieji televizorių prototipai su taip vadinama 4K raiška (angl. 4K resolution). Vaizdas tokiuose ekranuose sudarytas iš keturis kartus daugiau taškų nei „Full HD“. Ateityje turėtume sulaukti didesnių pokyčių 3D srityje. Anksčiau ar vėliau turėtų išplisti televizoriai, kurie leidžia peržiūrėti trimatį vaizdą be specialių akinių. Dar viena daug vilčių teikianti technologija yra OLED.
OLED arba organiniai šviesos diodai – tai pakankamai sena technologija. Pirmąjį OLED diodą sukūrė „Kodak“ kompanija 1987 metais. Tačiau elektroninių įrenginių ekranų gamybai jie pradėti naudoti tik XXI amžiaus pradžioje. OLED ekranai yra lengvesni, eikvoja mažiau energijos juodai spalvai atvaizduoti, pasižymi geru apžvalgos kampu ir didesne sparta (mažesniu atsako laiku), o kai kurie jų gali būti lankstomi. Iš kitos pusės tokie ekranai tarnauja trumpiau nei LCD ar plazma bei turi kitų trūkumų.
Teoriškai OLED gamyba turėtų būti pigesnė nei kitų ekranų, tačiau šiuo metu yra atvirkščiai. Dėl to OLED kol kas naudojami tik mažiems ekranams gaminti, pvz., telefonų ar MP3/MP4 grotuvų. Keli gamintojai paskelbė sukūrę didesnius nei 40 colių įstrižainės televizorius, bet kol kas šie modeliai yra eksperimentiniai ir parduotuvėse jų nėra. Jei tikėti kompanijų kalbomis, masinė OLED televizorių gamyba turėtų prasidėti 2013–2014 metais. Ar iš tiesų taip ir bus, neaišku, tad kol kas organiniai diodai išlieka ateities TV technologija.
3D vilionės
Trimatis vaizdas tapo įprastu dalyku naujuose televizoriuose. Dauguma vidutinės ir, tuo labiau, aukštesnės klasės ekranų gali rodyti 3D formato vaizdą. Bet vien tik dėl to atsisakyti seno TV neverta. Pagrindinė priežastis - 3D technologija yra nesubrendusi. Televizoriuose diegiami skirtingi trimačio vaizdo kodavimo ir peržiūros standartai, kurie dažniausiai tarpusavyje yra nesuderinami. Tad nusipirkę 3D akinius vienam televizoriui greičiausiai negalėsite jų pritaikyti kito gamintojo TV. Labiausiai paplitusi 3D technologijos atmaina yra sistema su aktyviais akiniais.
Kitais žodžiais, norėdami žiūrėti trimatį vaizdą, jūs turite užsidėti akinius su mažyčiais permatomais LCD ekranėliais, kurie nuolatos pakaitomis mirksi. Verta atminti, jog jei gyvenate ne vieni, teks įsigyti kelis akinius – kiekvienam žiūrovui po vieną (vieni akiniai kainuoja apie 100-300 litų). Kai kuriems žmonėms ilgas spoksojimas į trimatį vaizdą gali sukelti galvos skausmą arba kitus nemalonius pojūčius.
Tiesa, yra televizorių, kurie rodo 3D be jokių akinių. Bet už tokio tipo padoraus dydžio modelį teks pakloti nemažą pinigų sumelę. Ir jeigu 3D vaizdo, žiūrimo su akiniais, technologija yra nesubrendus, tai 3D be akinių technologija yra visiškai „žalia“ ir mažai tikėtina, jog išleidę keliolika tūkstančių jūs gausite idealų trimatį vaizdą – ypač jei norėsite pažiūrėti tą vaizdą keliese.
Dar viena problema yra mažas 3D filmų ir TV kanalų pasirinkimas. Transliuojamų trimačiu formatu kanalų yra labai mažai.