Bendrovės „Teo LT“ generalinis direktorius Arūnas Šikšta nėra tas vadovas, kuris dalytų interviu į kairę ir į dešinę. Prakalbinti A. Šikštą nelengva: į žurnalistų klausimus jis dažniausiai atsakinėja raštu, be to, pageidauja, kad tema būtų susijusi tik su telekomunikacijų rinka.
Bendrovės „Teo LT“ generalinis direktorius Arūnas Šikšta nėra tas vadovas, kuris dalytų interviu į kairę ir į dešinę. Prakalbinti A. Šikštą nelengva: į žurnalistų klausimus jis dažniausiai atsakinėja raštu, be to, pageidauja, kad tema būtų susijusi tik su telekomunikacijų rinka. Dar vasario mėnesį pažadėjęs susitikti, jis savo žodį ištesi ir galop skiria tam gerą valandą. Su pašnekovu kalbėjosi žurnalo IQ apžvalgininkas Andrius Matuliauskas.
 A. Šikšta: „Valdžia reklamuojasi mokesčių mokėtojų pinigais.“ (IQ nuotr.) |
|---|
– Esate minėjęs, kad infrastruktūros tiekėjai galėtų padėti valstybei teikti įvairias elektronines paslaugas. Dabartinė Vyriausybė yra užsibrėžusi tikslą šalį iki 2015 metų paversti IT paslaugų centru Baltijos šalių regione. Kaip vertinate tokį tikslą ir ligšiolines pastangas jo pasiekti?
– Man kyla įtarimas, kad Vyriausybė neturi supratimo, apie ką ji kalba. Nenoriu atrodyti nekorektiškas, bet kalbu ne kaip telekomunikacijų rinkos atstovas, o kaip pilietis, kuriam labai svarbu, kad valstybės skolą mažintų augančios investicijos į Lietuvą ir didėjantis BVP. Todėl esu suinteresuotas, kad Lietuva iš tiesų taptų IT centru Baltijos šalyse.
Gaila, bet matau, kad viskas daroma atvirkščiai. Kada šalyje įsteigiamas mokesčių mokėtojų pinigais subsidijuojamas „Barclays“ banko paslaugų centras, tai kenkia Lietuvos potencialui tapti tokiu centru. Nes vien dėl to, kad valdžia už mokesčių mokėtojų pinigus nori pasireklamuoti, kaip ji šauniai vilioja investuotojus, iš vietos rinkos „išsiurbiami“ IT specialistai ir įdarbinami po vienu stogu kitos valstybės BVP kurti.
Kadangi taip savo specialistus perparduodame kitoms rinkoms ir už tai dar primokame, tai norint įgyvendinti šią idėją gali prireikti panašaus skaičiaus specialistų iš Kinijos, nes šalyje jų paprasčiausiai neliko. Jų taip pat neliko ir mūsų bendrovėje, nors tuos žmones paėmėme iš universitetų, jiems apmokyti skyrėme ne vienerius metus, už tai sumokėjome ne vieną šimtą tūkstančių litų.
Po viso to už juos dar kartą sumokėjome kaip mokesčių mokėtojai, kad jie būtų įdarbinti kitos valstybės BVP kurti. Džiaugiuosi dėl to, kad tie žmonės turi galimybę tobulėti ir tai gali daryti ne tik mūsų bendrovėje. Bet vertinant remiantis ekonominiu principu, tai yra nenuoseklu ir nesuteikia jokios pridėtinės vertės mūsų ūkiui. Todėl netikiu šia idėja ir netikėsiu tol, kol tame tiesiogiai nedalyvaus ir valstybė, ir privatusis sektorius, kol nebus valstybinės ir privačios partnerystės, kol tai netaps bendru tikslu.
Kodėl, pavyzdžiui, nepradėjus steigti universalių IT paslaugų centrų, kad šios paslaugos būtų perkamos šalies viduje ir teikiamos užsienio rinkose. Šiandien mūsų antrinė įmonė „Baltic Data Center“ tvarko Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje veikiančias įmones. Įkūrėme šimtus naujų darbo vietų ir į rinką pritraukėme dešimtis milijonų litų pajamų, tačiau niekas iš valdžios atstovų neatėjo ir nepaklausė, ar mums reikia kokių tarpinių sprendimų, galbūt mus reikėtų keleriems metams atleisti nuo tam tikrų mokesčių, nes mokesčių mokėjimo prasme valstybė gavo naudą, nors pati prie to nė kiek neprisidėjo.
Norint tapti IT paslaugų centru reikia žiūrėti ne tik, kaip pritraukti investicijas iš išorės, kurios ateina tik, kai valstybė pažada nemažas lengvatas, bet ieškoti dialogo su vietos bendrovėmis, kurios norėtų reinvestuoti. Kartais vietos bendrovės turi daug geresnius ryšius su tarptautiniais investuotojais negu juos per trumpą laiką gali užmegzti pati valstybė steigdama naujas struktūras, neturinčias patirties, specialistų, pasitikėjimo tarp investuotojų. Vien tik valstybės pavadinimu investicijų nepritrauksi, tam reikia didelio įdirbio, praktikos ir pasaulinių ryšių.
– Pati valstybė taip pat yra iškėlusi tikslą kuo daugiau viešųjų paslaugų teikti internetu ir artėti prie elektroninės valstybės modelio. Estai kartais mėgsta pasigirti ir sako, kad prie savo šalies pavadinimo jau gali lipdyti raidę „e“. Kada šią raidę galėsime dėti ir mes?
– Reikėtų pradėti kalbėti nuo to, kiek valstybė nori taupyti valdymo sąnaudas, nes į elektroninę erdvę perkeltos paslaugos yra vienas sprendimų. Faktas, kad vien tik deklaruoti tokio siekio neužtenka, šiam tikslui pasiekti reikalinga programa. Tai programai įgyvendinti reikia labai nedidelių valstybės resursų: valstybė galėtų pasisamdyti konsultantus iš tų šalių, kurios tą jau yra įdiegusios, kaip minėjote, pavyzdžių toli ieškoti nereikėtų.
Po to tame reikėtų paskatinti dalyvauti IT sektoriaus įmones, kurios būtų suburtos į vieną centrą ir kartu tą modelį įgyvendintų. Jeigu pasirodytų, kad reikia papildomų žinių ar išteklių, tai valstybė turėtų skolintis ne tam, kad aptarnautų socialinius poreikius, o kad vieną kartą imtų ir visam laikui sutvarkytų valdymo ir administravimo funkcijas. Taip per artimiausius kelerius metus sutaupytume šimtus milijonų litų, nebereikėtų pusės šiandieninių valstybės tarnautojų.
– Tokiu atveju 40 tūkstančių žmonių netektų darbo.
– Turėtume juos perkvalifikuoti ir išmokyti dirbti kitus dalykus, kurie šiandien turi paklausą. Į valstybės resursus reikėtų žiūrėti kaip į universalius resursus, kurie tinka ne vien biurokratinėms funkcijoms atlikti.
– O ar neatrodo, kad mes neišvengiamai tapsime e. valstybe, tik mums patiems būtų geriau, jei tai atsitiktų greičiau, o ne vėliau?
– Galime ir netapti, nes matau strateginių sprendimų, kurie per dvidešimt metų nepasistūmėjo į priekį, pavyzdžiui, energetika. E. valstybės klausimas yra šiek tiek mažesnės svarbos, o minėtas pavyzdys rodo, kad nesame gerai pasiruošę spręsti tokių klausimų. Turime daugiau kaip 100 valstybinių įmonių, kuriose pokyčių pasiekti niekam nepavyksta.
Pirmiausia, būtų galima pradėti nuo ūkinių sferų, o efektas būtų milžiniškas. Nesuprantu, kodėl kai kurių įmonių man niekaip nepavyksta įtikinti, kad man popierinės sąskaitos nebereikalingos. Mūsų bendrovės viduje popierinių dokumentų nėra jau metus, dėl to sutaupėme tonas popieriaus, aš iš darbo galiu išeiti laiku. Šeima net pradėjo klausinėti: grįžai iš darbo laiku, gal kas nors atsitiko?
E. valstybė galėtų pasitarnauti ne tik taupant valstybės sąnaudas, čia galima būtų kalbėti apie pilietinės iniciatyvos skatinimą ir pilietinių žinių pritraukimą. Šiandien daugelį dalykų sprendžia grupė žmonių, turinčių didesnę politinę įtaką. E. valstybė galėtų leisti kiekvienam piliečiui turėti kanalą ar būdą teikti savo idėjoms ir būti išgirstam, matyti procesą, kas priima idėją, kas svarsto, koks yra rezultatas. Gal piliečio pateikta idėja yra tikrai vertinga ir įperkama, valstybė ją pastato į eilę ir po dešimties metų, kai atsiranda pinigų, ta idėja įgyvendinama, o ją pasiūlęs pilietis gali tapti to projekto vadovu. Tai būtų didelis valstybės progresas įsteigiant e. valstybę, e. vyriausybę.
– Galbūt valstybiniame sektoriuje problema ta, kad čia tiesiog trūksta gerų vadybininkų?
– Sakyčiau, kad gerų žmonių netrūksta, bet trūksta motyvacijos. Trūksta motyvacijos, trūksta mokymų ir trūksta valstybės dialogo su savo pačios pavaldiniais. Dėl to nėra susidomėjimo ir nėra iniciatyvos tame darbe, kurį žmonės ten atlieka. Pats esu buvęs valstybės tarnautoju, 1991–1992 metais dirbau savivaldybėje ir šiandien pagalvoju, kad ten vis dar nenorėčiau grįžti.
Valstybės sektoriuje matau du darbuotojų tipus. Vienas nesikeičia dešimtmečiais, nepriklausomai nuo to, kokios politinės jėgos valdžioje. Kitas yra pereinamasis tipas, arba žmonės, negavę darbo privačiajame sektoriuje, nusprendžia laikinai pasidarbuoti valstybiniame. Tai nėra blogai, nes žmogus juda į priekį, kad ir būdamas valstybės tarnyboje.
Bet kai pas mus iš šio sektoriaus ateina žmonės, kurie norėtų keisti savo darbą, tai dažnai jie būna jau pagadinti. Jų iniciatyvos ir inovacijos supratimas skiriasi, nes šie žmonės daugeliu atvejų dirba be tikslų ir be užduočių. Dėstant Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje teko ne kartą bendrauti su studentais. Vienas jų papasakojo apie savo patirtį iš valstybinio sektoriaus – jame dirbo kelerius metus, per juos iki galo taip ir nesuprato, ką turėjo daryti. Skamba kaip anekdotas, bet tai ne anekdotas.
Būtų labai gerai, jei valstybė inicijuotų atviras programas, kuriose galėtų imtis koordinatoriaus vaidmens, bet jose taip pat dalyvautų ir privatusis sektorius. Pavyzdžiu galėtų tapti kad ir projektas RAIN (šviesolaidinio interneto į kaimiškas vietoves nutiesimas – red. past.). Šį projektą dabar įgyvendina paslaptinga viešoji įstaiga, kuri lyg ir turi kaimo vietoves aprūpinti internetu, bet nuvykite į artimiausią kaimą ir paklauskite, ar nors vienas jo gyventojas yra matęs šviesolaidį? Pamirškit. Niekas nėra matęs. O kodėl šis projektas negalėtų būti įgyvendinamas kartu su keliomis privačiomis telekomunikacijų bendrovėmis?
Estijoje būtent taip ir vyksta, o valstybė ten nė cento nėra pridėjusi. Lietuvoje matome priešingą variantą. Kalbu iš pilietinės pozicijos, nes kaip pilietis nesuprantu, ką valstybė šioje vietoje veikia su mokesčių mokėtojų pinigais. Tuo pačiu metu biudžetui trūksta pinigų, skolinamės už dideles palūkanas, kai čia pat atsirastų keli operatoriai, kurie sutiktų prisidėti prie tinklo plėtros. Niekas jų nepakvietė. Tad nors Lietuva yra maža šalis, maža rinka, susikalbėjimo čia nėra.
– Žlugus „Visuomio“ idėjai, Ūkio ministerijoje kilo nauja mintis – į valstybinių įmonių valdybas kviesti vadovus iš privačiojo sektoriaus, kurie galėtų nustatyti strategiją ir prižiūrėti, kaip siekiama tikslų. Toks modelis veikia Danijoje, gal tai geras būdas į valstybinį sektorių pritraukti žinių ir patirties?
– Galbūt idėja ir skamba gerai, bet ji yra politinė. Dar kartą Vyriausybė su savo ministrų komanda nori nuo savo piliečių pasislėpti už privačių darbininkų nugaros. Nei susitarimas, nei projektas, nei rezultatas įmanomas. Šiandien dirbti į tokią valdybą tikrai neičiau, nes kas man gali garantuoti, kad pradėdamas talkinti vienai didesnei įmonei nesusipyksiu su ja kaip su savo klientu. Tai tiesioginis interesų konfliktas. Galbūt mums labiau reikėtų patikėti pačiomis įmonėmis, jose dirbančiais žmonėmis, skirkime jiems užduotis, suteikime laiko. Jeigu netenkina vadovybė, investuokime į tų įmonių administracijos, pagrindinių specialistų žinias. Jokia valdyba nepadarys tų įmonių efektyvių, jeigu jos neatliks aibės namų darbų organizacijos viduje.
Danijoje toks modelis veikia, nes ten egzistuoja kitokia politinė kultūra, ten labai aiškiai apibrėžta, kad politikai negali kištis į valstybinių įmonių valdymą, o šios įmonės, nors ir yra valstybinės, veikia pagal komercinius principus. Šios kultūros Lietuvoje neturime, ir neaišku, kada turėsime.
– Aptarėme prastus įmonių valdymo pavyzdžius, dabar pakalbėkime apie gerus. Vertinant pastarųjų kelerių metų „Teo LT“ veiklos rezultatus matyti, kad bendrovė sėkmingai sugebėjo atlaikyti sunkmetį. Ar pastaroji krizė buvo sunkiausias etapas per įmonės istoriją?
– Vertinant pokyčius telekomunikacijų rinkoje per pastaruosius keletą metų ir mūsų, kaip buvusios valstybinės įmonės patirtį ir procesus, per kuriuos teko pereiti, galiu drąsiai sakyti, kad pastaroji krizė, dėl kurios visi taip dūsavo, nei man kaip vadovui, nei šiai įmonei nebuvo sunkiausias laikotarpis. Daug sunkiau buvo 2004–2005 metais formuojant vidutinės trukmės ir ilgalaikę strategiją.
Kodėl sunkiausia? Dėl vieno paprasto fakto. 2004-aisiais, praėjus keleriems metams po įmonės privatizavimo, daugiau kaip 95 proc. įmonės pajamų portfelio sudarė klasikinės balso paslaugos. Šiandien klasikinės balso paslaugos sudaro tik šiek tiek daugiau negu 50 proc. įmonės pajamų. Tai reiškia, kad įmonė pergyveno kompleksinį etapą, kurio metu buvo investuota šimtai milijonų, pakeista visa technologinė bazė, absoliučiai visi darbuotojų gebėjimai.
Bet to neužteko, reikėjo ieškoti ryšių su vartotojais ir išsiaiškinti jų poreikius. Neužtenka teikti geriausią balso, vaizdo ar duomenų paslaugą rinkoje, dar reikia žinoti ir tai, ką vartotojas su šiomis paslaugomis pageidauja veikti, kokie yra jo šios dienos ir ateities poreikiai. Todėl kur kas sunkiau turėjome padirbėti dar iki pastarosios krizės, jai atėjus, buvome pakankamai gerai pasirengę. Tai buvo gera proga pasitikrinti, kaip ta krizė iš tiesų atrodo. Praėjusiais metais telekomunikacijų rinka susitraukė 11 proc., mūsų pajamos per 2010 metus smuko apie 5 proc.
– Šiandien bendrovė 50 proc. pajamų gauna iš balso paslaugų, 30 proc. – interneto, o 5 proc. sudaro IT ir TV paslaugos. Kaip ši pajamų struktūra keisis ateityje, ko gero, didės pajamų dalis iš IT ir TV paslaugų?
– Ne visai. Pasaulyje vis labiau pastebime didesnės integracijos tendenciją tarp visų technologijų. Ateityje nekalbėsime vien tik apie balsą, duomenų perdavimą ar pramogas. Kuo toliau, tuo labiau kalbėsime apie vieną dalyką – prieigą, per kurią bet kurioje vietoje ir bet kuriuo pavidalu būtų galima naudotis bet kokiu sprendimu. Ateityje nebeliks skirtumo tarp įvairių paslaugų, tai bus universalus kanalas, per kurį gausime bet kokį technologinį sprendimą.
Po 5–10 metų telekomunikacijų paslaugas matuosime konkrečiais vienetais – kiek greičio ar srauto vienetų, kiek gigabitų ar terabitų suvartojame iš savo paslaugų tiekėjo. Visa kita bus tik papildomų priedėlių klausimas – ar juos suteikia ir prižiūri prieigos teikėjas, ar turinio kūrėjas, ar mes patys. Nedrįsčiau pasakyti tikslių procentų, kaip keisis mūsų pajamos. Įmonėje šiandien turime apie 140 produktų, kurie skirstomi į keturias pagrindines technologines kryptis, ateityje jiems teikti bus naudojama viena prieiga.
– Lojalumas – nėra lietuviško kliento savybė. Viena bendrovė neseniai atliko tyrimą ir nustatė, kad lietuviai lojalūs tik mažesnei kainai, ir tas itin pastebima telekomunikacijų srityje. Vartotojas šiuo atveju laimi, bet ar laimi verslas?
– Jeigu žiūrėsime į šiandienę situaciją rinkoje ir į tai, ką vartotojui siūlo telekomunikacijų bendrovės, tai Lietuvos vartotojas visoje ES pagal paslaugų paketo ir kainos santykį yra karalius. Labai sunkiai Europoje rastume kitą valstybę, kurioje vartotojas mokėtų tiek mažai. Šiandien vartotojas pagal išlaidų telekomunikacijoms dalį šeimos ar įmonės biudžete iš tiesų laimi. Bet jeigu į tai žiūrėsime iš investuotojo pozicijų, tai jis kasdien vis labiau pralaimi, ir ateis diena, kai jis nebenorės daugiau investuoti. Ką tada darys bendrovės ir kas atsitiks su vartotoju?
Reguliavimo institucijos pasakys, kas čia tokio, vartotojo interesus apgynėme, o jei investuotojo netenkina esama grąža, laisvą licenciją parduosime kitam. Bet ar tas kitas tikrai ateis? Žinant technologijų tobulėjimo spartą ir jų kainą, abejočiau, ar po to atsiras norinčiųjų užimti laisvą vietą.
Todėl ši tendencija yra labai apgaulinga, ir reguliavimo institucijos neturėtų džiaugtis apgynusios vartotojų interesus. Šiandien matome, kad daugelio mobiliojo ryšio operatorių pajamos dramatiškai prastėja, pats esu vartotojas ir operatorių teikiamų paslaugų kokybė manęs netenkina. Lazda turi du galus, todėl šiandien neturėtume konkuruoti vartotojų skaičiaus prieaugiu, turėtume galvoti apie ilgalaikę vertę, kurią suteikiame.
