Jei Lietuva ir turi kuo didžiuotis ryšio technologijų atžvilgiu tai šviesolaidinio interneto vystymas yra būtent ta sritis. Kaip parodė neseniai atlikti „FTTH Council Europe“ tyrimai, 2010 m. Lietuva pagal namų ūkių, prisijungusių prie interneto šviesolaidinėmis ryšio linijomis, skaičių jau antrus metus iš eilės pirmauja visoje Europoje bei užima šeštą vietą pasauliniu mastu.
Jei Lietuva ir turi kuo didžiuotis ryšio technologijų atžvilgiu tai šviesolaidinio interneto vystymas yra būtent ta sritis. Kaip parodė neseniai atlikti „FTTH Council Europe“ tyrimai, 2010 m. Lietuva pagal namų ūkių, prisijungusių prie interneto šviesolaidinėmis ryšio linijomis, skaičių jau antrus metus iš eilės pirmauja visoje Europoje bei užima šeštą vietą pasauliniu mastu.
Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, praeitų metų pabaigoje šviesolaidinėmis ryšio linijomis interneto paslaugas gavo net 43 proc. visų mūsų šalies interneto abonentų. Nepaisant šių džiuginančių statistinių duomenų, daugelis žmonių iš Lietuvos provincijos kelia labiau praktinius nei teorinius klausimus. Kokias realias galimybes naudotis šviesolaidiniu internetu turi kaimiškųjų vietovių gyventojai? Kokių veiksmų imasi valstybė siekiant gerinti interneto prieinamumą? Ar mažas pajamas turintys gyventojai gali tikėtis lengvatų? Į pateiktus esminius klausimus ir pamėginsime atsakyti šiame straipsnyje. Tačiau visu pirma aptarkime klaidingas skeptikų nuomones dėl interneto padėties mūsų šalyje.
Ar tikrai Lietuva pirmauja tik „popieriuose“?
Vos tik žiniasklaidoje nuvilnijo pranešimai apie Lietuvos kaip lyderės pozicijas šviesolaidžio interneto plėtroje, daugumos publikacijų komentaruose bei įvairių forumų diskusijose pasirodė daugybė kaltinimų neva „FTTH Council Europe“ atliktuose tyrimuose nebuvo įtraukti realią prieigą prie interneto turintys provincijos būstai. Tikriausiai daugelis šių komentatorių puikiai žino XIX a. Britų politiko Benjamin Disraeli posakį apie tris melo rūšis, tai „melas, prakeiktas melas ir statistika“. Nors pasakymas ir yra vaizdingas, tačiau teisingas tik iš dalies.
Vertėtų omenyje turėti tai, kad nuo XIX a. statistika, o kartu ir jos metodai patobulėjo ne ką mažiau nei kitos mokslo sritys. Šiuo atveju pabrėžtina yra tai, kad „FTTH Council Europe“ organizacija 2011 m. sudarydama šviesolaidinio tinklo plėtros reitingą, bendradarbiavo net su penkiomis autoritetingomis tarptautinio masto tyrimų bendrovėmis, kurios naudojo pažangias tyrimų metodologijas. Į jas nesigilinsime, tačiau paminėsime, kad sisteminant bendrus duomenis buvo atsižvelgiama į tris gyvenviečių tipus: tankiai apgyvendintas urbanistines vietoves (pvz.: mikrorajonų daugiabučių kvartalai), plačiai apgyvendintas urbanistines vietovėms (pvz.: užmiestyje esantys nuosavi namai) ir kaimiškas vietoves (regionai, kuriuose daugiau kaip 50 % žmonių gyvena kaimo bendruomenėse).
Fiksuoto plačiajuosčio ryšio infrastruktūros naudojamos interneto paslaugoms teikti
(2005 m. pab. – 2010 m. pab.)
Asociacija „FTTH Council Europe“ nustatydama galutinius reitingus skyrė dėmesį ne tik daugeliui techninių plėtros aspektų, bet ir skaičiavo visų šalyje paslaugomis besinaudojančių klientų ir joje esančių namų ūkių santykį. Kitaip tariant, į reitingą buvo įtraukti visi šalies ūkiai – tiek gyvenantys miestuose, tiek ir miesteliuose bei kaimuose. Toks pats metodas buvo taikomas be išimties visoms Europos šalims išskyrus nykštukines (tokias kaip Lichtenšteinas ar Monakas), todėl dvejonėms dėl tyrimo objektyvumo svarių priežasčių kaip ir nėra. Žinoma ginčyti teiginį, kad atliktuose tyrimuose bei reitingo sudaryme egzistuoja tam tikra teorinė paklaida neįmanoma, tačiau ji yra palyginti nedidelė.
Bevielis internetas kol kas prieinamiausias
Taigi pagal šviesolaidinės interneto technologijos skverbtį esame lyderiai, tačiau ar tai savaime reiškia, kad esami ryšio tinklai yra išvystyti taip, kad patenkintų daugumos kaimo gyventojų poreikius? Juk provincijoje gyvena daugiau kaip 1 mln. gyventojų, kuriuos aptarnauja iš viso 11 tūkst. valstybės bei viešojo sektoriaus įstaigų ir stambesnių verslo įmonių. „Iš tiesų, kaimo vietovėse komunikacijų infrastruktūra išvystyta kur kas silpniau už miesto vietovių infrastruktūrą, dėl ko provincijos gyventojai turi mažiau galimybių naudotis interneto ryšio tinklais. Tačiau manyti, kad kaimo vietovėse žmonės visiškai neturi galimybės naudotis šviesolaidiniu internetu, būtų neteisinga“, – „Technologijos.lt“ portalui teigė Gytis Liaugminas, Informacinės visuomenės politikos departamento direktorius. Pasak jo dar 2004 m. tokia galimybe galėjo naudotis 16 % kaimiškųjų vietovių gyventojų, o jau po dviejų metų, valstybės lėšomis įgyvendinus interneto linijų plėtros projektą „RAIN“, šis rodiklis išaugo iki 39 %. Šiuo metu yra įgyvendinama antra projekto dalis po kurios pabaigimo numatoma interneto prieigą suteikti net 98 % provincijos gyventojų.
Tuo tarpu daug sparčiau nei šviesolaidinės linijos Lietuvoje plinta bevielio interneto prieigos tinklai. Mūsų šalyje tokias interneto paslaugas teikia net 57 įmonės, tačiau tik palyginti nedidelė jų dalis pasižymi didele ryšio aprėptimi. Šiuo atžvilgiu lyderio pozicijas užima Lietuvos radijo ir televizijos centras bei jo internetas „Erdvės“. Vis daugiau klientų provincijos teritorijose priskčiaiuoja ir bendrovė „TEO“ teikianti „Zebra belaidis“ interneto paslaugas, kurių prieinamumą galima pasitikrinti šiame puslapyje.
RAIN-2 projektas ir realios galimybės
Šviesolaidinio interneto paslaugų sukūrimas ir pateikimas reikalauja nemažai piniginių investicijų, o pastarosios tiesiogiai priklauso nuo realių rinkos poreikių. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose tinklo plėtra pateisina privačių bendrovių investicijas, kadangi iš karto sukūrus reikiamą infrastruktūrą atsiranda klientų, kurie gali ir nori naudotis šviesolaidiniu internetu. Situacija kiek keblesne kaimo vietovėse, kuriose daugelis vartotojų negauna pakankamai lėšų, kad galėtų mokėti už spartų interneto ryšį. Tuo tarpu mažesnių tarifų bendrovės pasiūlyti negali dėl kabelių infrastruktūros nebuvimo. Pastarojo sukūrimas kainuoja didelius pinigus ir gali neatnešti finansinės grąžos. Tokioje „uždaro rato“ situacijoje plėtra praktiškai yra neįmanoma.
Tačiau nėra padėties be išeities. Šiuo metu Lietuvoje yra vykdoma „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtros“ projekto antroji dalis. Projekto tikslas yra sukurti praktiškai visą Lietuvą aprėpiantį šviesolaidinių kabelių tinklą, kurių bendras ilgis sudarys 6600 km. RAIN-2 metu taip pat žadama pastatyti daugiau kaip 1000 bevielio ryšio operatorių bokštų. Šiuo metu vykdomų darbų įgyvendinimui yra pasitelkiamos valstybės biudžeto lėšos bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, o bendra investicijų suma siekia 239,7 mln. litų. Nors iškelti uždaviniai yra neabejotinai didelio masto, ankščiau minėti 98 % Lietuvos provincijos gyventojų prieigą prie interneto nutiesus kabelius gaus tik teoriškai.
Tinklo žemėlapis įgyvendinus projektus RAIN ir RAIN-2
Taip yra, todėl, kad projekto įgyvendinimo metu sukurta šviesolaidžio linijų infrastruktūra priklausys valstybei, o ją valdys viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“, kuri neužsiims mažmeninių paslaugų teikimu. Kitaip tariant reali galimybė prisijungti prie interneto šviesolaidinės technologijos pagrindu atsiras tik tuomet kai tam tikrą infrastruktūros dalį išnuomos konkretūs interneto paslaugų teikėjai. Nuo jų investicijų priklausys ir galutinė ryšio sparta, o dėl tarpusavio konkurencijos – paslaugų įvairovė ir prieinamos kainos. Kyla klausimas – kokios konkrečios bendrovės ir kuriose Lietuvos kaimiškose vietovėse artimiausiu metu ketina pradėti teikti savo paslaugas?
„Kadangi dalis ryšio paslaugų sutarčių yra konfidencialios ir ryšio operatoriai nepageidauja atskleisti informacijos apie jų teikiamas paslaugas savo konkurentams, informacijos, kuriuose regionuose kurie operatoriai teikia ryšio paslaugas viešinti negalime“, – paklausta atsakė Informacinės visuomenės politikos departamento plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Neringa Šimkienė. Taigi, bene vienintelis būdas sužinoti ar šiuo metu kaimiškųjų vietovių gyventojai turi galimybę pasinaudoti plačiajuosčiu yra kreiptis į jų regione dirbančius ryšio operatorius ir teirautis informacijos.
Konkrečių plėtros planų plačiau komentuoti nenorėjo ir viena didžiausių telekomunikacijų bendrovių TEO LT. „Artimiausius kelerius metus TEO numato toliau plėtoti šviesolaidžio tinklą ir suteikti galimybes naudotis moderniausiomis technologijomis kuo didesniam klientų skaičiui“, – aptakiai TEO ateities ketinimus komentavo kompanijos atstovas spaudai Antanas Bubnelis. Vis dėlto tikslesnę informaciją apie jau teikiamas paslaugas konkrečiose vietovėse, provincijos gyventojai gali sužinoti apsilankę „Zebra“ svetainėje.
Sėkmingi plėtros darbai ir pirmieji rezultatai
Nepaisant to, kad vien infrastruktūros sukūrimas dar negarantuoja galutinių interneto paslaugų teikimo, skaitytojams nereikėtų atsainiai vertinti vykdomų darbų. Kiekviena ryšio technologija turi praeiti tam tikras vystymosi pakopas, o pagrindinės techninės bazės sukūrimas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių žingsnių.
Dar praeito mėnesio pradžioje pirmąją vieta, kurioje buvo baigti RAIN-2 projekto šviesolaidinių kabelių tiesimo darbai tapo Skuodo rajono savivaldybė. Visame rajone per keletą mėnesių iš viso buvo nutiesta 12 linijų, kurių bendras ilgis siekia 53 kilometrus ir apima 15 gyvenviečių.
Kabelio tiesimo darbai Kuršių Nerijoje
Taip pat VšĮ „Plačiajuostis internetas“ šio mėnesio pradžioje pranešė apie pradedamus pasiruošimo bei kabelių tiesimo darbus Neringoje. Jų metu iš šio miesto planuojama nutiesti šviesolaidžio skaidulų kabelį Baltijos jūros dugnu iki pat Klaipėdos. Kuršių Nerijoje projekto vykdymas prasidėjo dar šių metų vasario pradžioje. Nuo to laiko šviesolaidžio kabeliais pavyko sujungti Juodkrantę su Pervalkos bei Preilos gyvenvietėmis, toliau klojamos linijos sujungsiančios ir Nidą su Preila bei Juodkrantę su Smiltyne.
Lengvatos kaimo gyventojams kol kas tik planuose
O kaipgi dėl valstybės dotacijų mažas pajamas gaunantiems kaimiškų vietovių gyventojams? Dauguma provincijoje gyvenančių žmonių gauna per mažai pajamų, kad galėtų įpirkti šviesolaidinio interneto paslaugas, o juk būtent jų paklausa ir lems interneto teikėjų konkurenciją. Šiuo atžvilgiu taip pat yra būtini valstybės veiksmai, kuriais būtų ne tik skatinamas vartotojų susidomėjimas internetu, tačiau ir sutiekiamos atitinkamos lengvatos.
Pasak Informacinės visuomenės politikos departamento direktoriaus Gyčio Laugmino, šiuo metu Susisiekimo ministerija rengia nutarimo projektą, kuriuo būtų patvirtintas Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros panaudojimo skatinimo principų aprašas. Remiantis juo, mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams bus sudaryta galimybė iš sąrašo pasirinkti interneto paslaugos teikėją, kuris lengvatinėmis sąlygomis įrengs prieigą prie plačiajuosčio ryšio interneto. Ruošiamame dokumente bus numatyti ir konkretūs subsidijų dydžiai abonentiniams mokesčiams. Aprašas šiuo metu yra derinamas su kitomis valstybinėmis institucijomis, o jo parengimo laikas kol kas nėra žinomas.
