Kaip suprasti, kad Lietuvoje – Kalėdinių stebuklų laukimo metas? Žvalgytis į nuo Vėlinių imtas puošti parduotuvių vitrinas nebūtina. Tikrasis tikėjimas didžiųjų švenčių magija skverbte skverbiasi iš tautos išrinktųjų lopšio – Seimo. Būtent čia itin aktyviai įsisenėjusias valstybės problemas bandoma spręsti interpeliacijomis ieškant „Atpirkimo ožių“. Rasi kaltą – problemos lyg nebūta. Paprasta... 
Kaip suprasti, kad Lietuvoje – Kalėdinių stebuklų laukimo metas? Žvalgytis į nuo Vėlinių imtas puošti parduotuvių vitrinas nebūtina. Tikrasis tikėjimas didžiųjų švenčių magija skverbte skverbiasi iš tautos išrinktųjų lopšio – Seimo. Būtent čia itin aktyviai įsisenėjusias valstybės problemas bandoma spręsti interpeliacijomis ieškant „Atpirkimo ožių“. Rasi kaltą – problemos lyg nebūta. Paprasta...
Aukštajame moksle pagrindinė problema – ministrė?
Panašu, kad vienu stebuklu šiemet vis tik bus mažiau. Studijų ir mokslo reforma vėl stringa. Susijusių teisės aktų paketą pateikus Vyriausybei šis, greičiausiai, ten ir užsiliks. Jei reformą turėsiantys sustyguoti teisės aktai neliks dūlėti Vyriausybės stalčiuose, Seimas juos, matyt, išvys tik pavasarį. Ką šioje situacijoje galėtų daryti ir ką realiai daro tautos išrinkti parlamentarai: varsto Vyriausybės duris ir bando skatinti procesą, nuodugniai analizuoja situaciją ir teikia oficialius siūlymus? Atsibuskime! Čia – Lietuva. Tautos išmintį puikiai įsisavinę politikai žino: kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Tad užuot sprendus ar bent pradėjus domėtis realia situacija iš esmės, sumojama atlikti bent vieną „gerą“ darbą – pašalinti pagrindinę menamą visų negerovių priežastį dabartinę Švietimo ir mokslo ministrę R. Žakaitienę.
Tokia elgsena – daugiau nei įžvalgi. Ministre nepatenkinti visi, kas tik netingėjo garsiai apie tai pareikšti. Tauta, atrodo, pati pasirinko, kokiais darbais Seimui derėtų baigti kiaulės metus, – tad negi praleisi progą pačiu paprasčiausiu būdu nuraminti liaudį ir susikrauti papildomų politinių dividendų į artėjančių rinkimų krepšelį.
Bet. Visas šis viešas teatras labiau primena Biblinę „Atpirkimo ožio“ sceną, kai visų negandų kaltininku paskiriamas ožys yra išvaromas į dykumą. Bėda ta, kad kitaip nei Šventojo rašto scenoje, į Lietuvos nūdieną vargu ar sugrįš trokštama santarvė ir ramybė. Pasikeitus politikams poste bendrabučių studentams nepadaugės, gabių moksleivių ir studentų migracija nesumažės, o studijų ir mokslo kokybė nepakils. Tam reikia kompleksinių sprendimų, visų pirma priimtų pasinaudojant pačiam Seimui suteikta Įstatymų leidybos galia.
Seimo amnezija dėl neišnaudotų galimybių
Apie Seimo bejėgiškumą adekvačiai vertinti dabartinę studijų ir mokslo padėtį liudija ne tik pasirinkta problemų sprendimo „Atpirkimo ožio“ metodika, bet ir jos pagrindimas. Interpeliacijos ministrei R. Žakaitienei tekste parlamentarai sugeba suregzti net du „originalius“ klausimus: „Kodėl švietimo bei aukštojo mokslo finansavimas atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių švietimo bei aukštojo mokslo finansavimo vidurkio ir kada toks finansavimo lygis bus pasiektas Lietuvoje?“. Taip pat klausiama „Kodėl nesprendžiamos mokytojų bei aukštųjų mokyklų dėstytojų stygiaus problemos Lietuvoje?“.
Atrodytų, prieš Šv. Kalėdas kažkas apšvietė protą Seimo nariams. Imta bent jau kelti konkrečius klausimus. Deja, nuoširdaus domėjimosi įspūdis išgaruoja tik prisiminus pačių parlamentarų veiksmus. Birželio 14 d. pasirašydami Lietuvos parlamentinių politinių partijų susitarimą dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų, lyg pamiršę patys politikai nenumatė realaus prioriteto švietimu. Dar blogiau – kiekviena partija stengėsi susitarimo tekstą praturtinti savąja išmintimi, įterpdama savo supratimą apie mokslo ir studijų reformą. Visa tai labiau priminė senąją animaciją apie „Rūgpienių kaimą“, kai laišką tėvams pradėjus rašyti berniukui, jį užbaigė katinas.
Biudžeto tvirtinimas – jau šių dienų tragikomedija. Nors ir buvo pateikti siūlymai neatidėliotinai didinti atlyginimus mokytojams bei akademinei bendruomenei – jie atmesti. Iš politikų veiksmų matyti, kad valstybės valdymui, tarnautojų atlyginimams, gal net rentoms, ko gero, „karštų“ lėšų reikia daug labiau. Biudžeto antklodės paskutinis tampymas Seime baigėsi bevaisiais rezultatai – atrodo 2008-ais tiek rankoms, tiek kojoms teks šalti.
„Susimovė“, bet kitiems kaltę perkelti visad įmanoma – ir skauda ne taip...
Interpeliacijų statistika – degančio politinio teatro ženklas
Liūdną „Atpirkimo ožių“ medžioklės baigtį iliustruoja ir pastarųjų nepriklausomybės metų statistika. Interpeliacijos ministrams teiktos dvylika kartų. Jas teikė, kas netingėjo arba sugebėdavo surinkti minimalų LR Konstitucijoje ir Seimo statute numatytą pritariančiųjų skaičių. Interpeliacijos inicijuotos ūkio, finansų, tuometinis valdymo reformų ir savivaldybių reikalų, sveikatos apsaugos, aplinkos, krašto apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vadovams. Pastarieji 2007-ieji metai buvo rezultatyviausi – net šešios interpeliacijos.
Sakoma, jei keičiame – tai bent neprastesniu. Tad galime pagrįstai klausti, ar rastųsi šiandienos politinėje erdvėje toks politikas, kuriam patogioje situacijoje lygiai taip pat nebūtų galima primesti visuotinai eskaluojamų ydų, toks, kuris tiktų tiek tautai, tiek „išrinktųjų“ etiketėmis besimėgaujantiems parlamente?
Tokioje politinėje kultūroje, kurioje gyvename šiuo metu, teigiamas atsakymas, mano nuomone, vargiai įmanomas. Ypač tol, kol bus įžvelgiamas prof. E. Aleksandravičiaus taikliai pastebėtas pačių parlamentarų noras ir kartu nenoras „pasileisti“ („Ar galėjo atsitikti taip, kad visi politinio teatro veikėjai yra tokie silpni, kad net nuo scenos nulipti negali?“, – viename rašinių klausė profesorius).
Išvada peršasi savaime: jei valstybėje įvykę pokyčiai būtų bent kiek proporcingi interpeliacijų skaičiui, Lietuva matyt seniai būtų pralenkusi savo artimiausias kaimynes. Matyt teks sutikti, – kol Parlamentinio politinio teatro aktoriai manys, kad jie nepakeičiami arba elgsis pagal scenarijų „dar bent dieną leiskite vadintis išrinktaisiais“, jokių pozityvių pokyčių tikėtis neverta.
Jonas Okunis yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas
