Fone ramiai groja prieš daugelį metų įsigytas „Pink Floyd“ diskas. Staiga užsimanote paleisti tik užvakar nusipirktą kitos mėgstamos grupės albumą. Grotuvas paklusniai įsuka įdėtą kompaktinę plokštelę. Tačiau suskambus pirmiesiems garsams griebiate už garso reguliavimo rankenėlės: naujojo albumo įrašai kažkodėl skamba garsiau. 
Fone ramiai groja prieš daugelį metų įsigytas „Pink Floyd“ diskas. Staiga užsimanote paleisti tik užvakar nusipirktą kitos mėgstamos grupės albumą. Grotuvas paklusniai įsuka įdėtą kompaktinę plokštelę. Tačiau suskambus pirmiesiems garsams griebiate už garso reguliavimo rankenėlės: naujojo albumo įrašai kažkodėl skamba garsiau. Garsas vėl tampa įprastas, bet jau po dešimties minučių keistai suglumę apskritai išjungiate grotuvą. Įsigytą naująjį albumą klausėte bent keletą kartų, tad kas galėjo pasikeisti? Deja, taip nutinka visada, perėjus nuo anksčiau įrašyto prie neseniai išleisto CD. Tai, ką patyrėte, vadinama per dideliu dinaminio diapazono suspaudimu.
Taigi jūs ką tik tapote nauja garso karo auka. Garso karas, kurį dauguma muzikos mėgėjų praminė muzikos ir jos klausytojų ausų puolimu, prasidėjo seniai – jau daugelį dešimtmečių jis yra vieša muzikos įrašų pramonės paslaptis. Tačiau daugiau dėmesio jis sulaukė tik pastaruoju metu, kai įvairios skaitmeninės technologijos leido garso ribą kilstelėti dar aukščiau. Šis karas – įrašų bendrovių, siekiančių išleisti vis garsiau skambančius kūrinius, varžybos. Deja, dėl jo gali sulėtėti garso kokybės gerinimo procesas.
Per didelis suspaudimas?
Paprasčiausia tokio karo iliustracija – muzikos įrašų, sukurtų prieš 20 metų ir dabar, garso bangų formų palyginimas: Antroje iliustracijoje matyti ne tik didesnė garso amplitudė, bet ir didesnis suspaudimas – labai menkas skirtumas tarp garsiausių kūrinio vietų ir vidutinio garso lygio. Kitaip tariant, drastiškai sumažintas naujojo kūrinio dinaminis diapazonas – skirtumas tarp garsiausių ir tyliausių kūrinio dalių. Muziką šiuo atveju galima palyginti su kalba – tylūs fragmentai pabrėžia garsius ir atvirkščiai.
Pavyzdžiui, staiga šūktelėjus iki tol ramiai kalbėjusiam žmogui, netikėtai padidėjęs garsas perduoda tam tikrą žinią – tai gali būti netikėtumas, pyktis ar kokia nors kita emocija. Sumažinus muzikos kūrinio dinaminį diapazoną, siekiant išgauti didesnį bendrą garsą, muziką galima palyginti su nuolatiniu šaukimu. Kodėl didesnis garsas toks svarbus, kad dėl jo aukojama natūrali muzikos tėkmė ir jos sukeliamas įspūdis? Atsakymas slypi muzikos įrašų istorijos pradžioje.
Plokštelių era
Didesnis garsas visada buvo patraukli ir taip trokštama populiariosios muzikos savybė. Kuo garsesnė daina, tuo labiau ji išsiskiria iš aplinkos ir atkreipia klausytojo dėmesį. Tai netrukus suvokė ir garso įrašų bendrovės, tačiau garso karui įsibėgėti trukdė techninės vinilo plokštelių savybės. Tuo metu įrašų studijos ieškojo garsumo ir albumo trukmės pusiausvyros – kūrinio garsui padidinti tekdavo įbrėžti platesnius griovelius, taip išnaudojant ribotą plokštelės plotą.
Gyvai atliekamai muzikai paprastai būdingas apie 120 dB dinaminis diapazonas – pasiekiamas lėktuvo variklio keliamas garsas (kai kuriais atvejais jis net viršijamas), tuo tarpu vinilo įrašų viršutinė riba buvo apie 70 dB. Prieš įrašant kūrinį į plokštelę, bendroji jo amplitudė turėjo būti mažinama arba taikoma suspaudimo technologija (garsiausios kūrinio vietos „nuleidžiamos“ arčiau vidutinio garso lygio).
Kompaktinių diskų ypatybės
Skaitmeninis garsas ir kompaktiniai diskai iš naujo įžiebė priblėsusias lenktynes dėl didesnio garso. Kai devintajame dešimtmetyje pasaulis buvo supažindintas su CD, melomanai galėjo džiūgauti. Kompaktiniame diske buvo galima išsaugoti iki 96 dB diapazono muzikos įrašus. Kadangi tuo metu kompaktiniai diskai buvo reti ir brangūs, o įrašų studijos neturėjo gerų įrankių skaitmeniniams signalams apdoroti, CD formatu išleisti albumai paprastai pranokdavo kitus įrašus platesniu diapazonu. Kitaip nei vinilo plokštelės, kurios dėl fizinių charakteristikų pasižymėjo skirtingu didžiausio garso lygiu, CD buvo aiškiai apibrėžta garso riba – tai lėmė specialus PCM (pulse code modulation) standartas.
„Sony“ ir „Philips“ kompanijos, kūrusios muzikos CD standartą, nustatė, jog kompaktinių diskų diapazonas gali svyruoti apytiksliai 96 dB. Didžiausias garso lygis buvo pavadintas nuline riba (0 dBFS), o žemesni lygiai turėjo būti ženklinami neigiamaisiais skaičiais. Devintajame dešimtmetyje į CD rašomi kūriniai paprastai neviršydavo -6 dBFS ribos, vidutiniam garso lygiui svyruojant nuo -20 dBFS iki -18 dBFS. Tačiau tarp vartotojų ėmus populiarėti grotuvams, į kuriuos galima įdėti keletą CD, įrašų bendrovės prisiminė senus įpročius, ir garso karas vėl įsiliepsnojo.
Dešimtmečio pabaigoje didžiausias leidžiamų kūrinių garso lygis siekė 0 dBFS, ir garso įrašų technikams liko vienintelis būdas padidinti bendrą garso lygį – mažinti atotrūkius tarp garsiausių ir tyliausių kūrinio dalių, kitaip tariant, suspausti kūrinio diapazoną. Palyginus dabartinius įrašus su „tyliaisiais“ devintojo dešimtmečio, rezultatai yra stulbinami – vidutinis įrašų garsumas padidėjo dešimt kartų, o skirtumai tarp tyliausių ir garsiausių kūrinio dalių sumažėjo devynis kartus!
Garso karas yra apėmęs visą muzikos rinką – jame dalyvauja ne tik keturios didžiosios įrašų bendrovės („Warner Music Group“, EMI, „Sony BMG“ ir „Universal Music Group“), bet ir įvairūs nepriklausomi leidėjai.
CD miršta, karas tęsiasi
Per pastaruosius 15 metų pasikeitė ir muzikos „vartojimas“. Tai puikiai atspindi „iPod“ sėkmė – visame pasaulyje parduotų grotuvų skaičiui viršijus 100 milijonų, darosi akivaizdu, jog žmonės vis dažniau muzikos klausosi ne namuose. Fizinės muzikos įrašų laikmenos, tokios kaip CD, pasmerktos išnykti, nepaisant desperatiškų muzikos pramonės pastangų išlaikyti pasenusį verslo modelį. Vis dėlto per didelis dinaminio muzikos įrašų diapazono suspaudimas ir toliau sėkmingai gyvuoja. Viena šio reiškinio priežasčių yra ta, jog, nepaisant CD agonijos, dauguma internete pateikiamos muzikos buvo skirta rašyti į CD. Populiariems muzikos įrašų formatams, tokiems kaip MP3, AAC ar FLAC, taikomos duomenų (nedinaminio diapazono) suspaudimo technologijos, kad sumažėtų iš PCM formato perkeltos dainos užimama vieta. Tol, kol CD šešėlis išnyks iš interneto, dauguma atsisiųstų muzikos įrašų bus nukentėję nuo dinaminio diapazono suspaudimo. Problemos šaknys slypi ne vien CD rengimo procese.
Žmonėms muzikos įrašų klausantis triukšmingoje aplinkoje – automobiliuose, traukiniuose, oro uostuose ar darbe – muzika taip pat turi prisitaikyti ir būti garsesnė. Dinaminio diapazono suspaudimas tam puikiai tinka. Jis taip pat panaikina tyliausius dainos momentus, kurių klausytojas greičiausiai negalėtų išgirsti. Tai gali būti viena didžiausių priežasčių, dėl kurių mažai žmonių suvokia dinamikos praradimo mastą. Tačiau dauguma klausytojų anksčiau ar vėliau pasąmonėje pajunta tokios muzikos klausymo pasekmes – pavargsta vien jos klausydamiesi. Kai kurie muzikos gurmanai prieglobsčio ieško praeityje. Yra muzikantų, vis dar leidžiančių savo albumus vinilo plokštelių pavidalu. Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti „Red Hot Chili Peppers“ albumą „Stadium Arcadium“, kurį vinilo plokštelei pritaikė garsus šios srities technikas Styvas Hoffmanas, sukurdamas itin dinamišką įrašų skambesį. S. Hoffmanas – vienas iš nedaugelio technikų, atsisakančių kurti per daug suspausto dinaminio diapazono įrašus.
Prošvaistės horizonte
Muzikos gerbėjai, siekiantys išvengti diapazono suspaudimo fenomeno, neturi daug priežasčių džiaugtis. DVD-Audio ir Super Audio Compact Disc (SACD) – du itin aukštos kokybės formatai, kuriems pasirodžius buvo tikimasi garso karo pabaigos. Šie formatai siūlo ne tik didesnį dinaminį diapazoną (atitinkamai 144 ir 120 dB), bet ir leidžia rašyti penkių kanalų erdvinį garsą. Tačiau nuo pat šių formatų atsiradimo 2000 metais, nė vienas jų taip ir neišpopuliarėjo. Dauguma įrašų, išleistų šiais formatais, priklausė klasikinės muzikos žanrui, kurio ir taip beveik nepaveikė per didelis dinaminio diapazono suspaudimas. Taigi melomanas, net ir pasiryžęs išleisti daugiau kaip 300 JAV dolerių už DVD-Audio ar SACD grotuvą, rizikavo nerasti mėgstamų albumų kopijų. Šiek tiek daugiau vilties teikia įvairūs internete pateikiami formatai, tokie kaip FLAC.
Tačiau paprastas klausytojas visiškai nieko nenutuokia apie diapazono suspaudimo problemą, o dėl savo patiriamų neigiamų pojūčių kaltina ne muziką. Įrašų bendrovės taip pat nėra suinteresuotos ką nors keisti. Dėl šios priežasties išrankesni klausytojai negali pasinaudoti šiuolaikinės technologijos teikiamomis galimybėmis. Tačiau muzikai vis labiau persikeliant į skaitmeninę erdvę yra vilties, jog garso karas baigsis vartotojų naudai. Įvairūs garso normalizavimo algoritmai, esantys daugelyje muzikos grotuvų, paverčia muzikos įrašų bendrovių pastangas niekais: kūriniai, perkelti iš skirtingų CD, skamba tokiu pat garsu. Nors tokia korekcija negali sugrąžinti prarastos įrašo kokybės, ji padeda efektyviai kovoti su garso karo pasekmėmis ir padaro tokį karą visiškai beprasmį. Tokios priemonės leidžia tikėtis, jog įrašų bendrovės bus priverstos grįžti prie kokybės tobulinimo – garso normalizavimo įskiepiai jau yra bene visuose populiariausiuose muzikos grotuvuose. Tačiau ar garso karas baigsis ir išvysime naują aukštos kokybės muzikos kartą, priklausys ir nuo klausytojų požiūrio į muziką. Kol dauguma vartotojų nekreips dėmesio į klausomos muzikos kokybę, įrašų bendrovės iniciatyvos tikrai nesiims.
Pagal Suhaso Sreedharo straipsnį „The Future of Music“ (spectrum.ieee.org) parengė Gediminas Štikonas
