Akys nemeluoja, pirštai garantuoja

Pagrindinis biometrijos tikslas – pagal unikalius, tik vienam žmogui būdingus kūno požymius nustatyti jo asmenybę. Kita biometrijos šaka – elgsenos biometrija (behaviometrics), arba elgsenometrija, tapatybę nustato pagal žmogaus elgesį.

Asmeniui atpažinti pasitelkiami bet kurie išskirtiniai bruožai:

pirštų atspaudai;
vidinė 3D pirštų struktūra (naujovė);
pirštų ar delnų forma;
akies rainelė;
akių tinklainė;
ausies forma ir ausies kanalo aidas;
lūpos;
veido forma, 3D veido vaizdas, veido termograma;
venų raštas;
amžius;
DNR.

Vienos kūno savybės yra labai patikimos, kitos pasitelkiamos tik kaip pagalbinė identifikavimo priemonė. Kartais naudinga pasitelkti ir vadinamuosius neišskirtinius bruožus: akių ir odos spalvas, ūgį, lytį, etninę grupę ir pan.

* Amžių nustatantys įtaisai išties praverstų: įsivaizduokite parduotuves, kuriose alaus įsigeidusiems paaugliams nereikėtų pateikti asmens dokumento – skaitytuvas nurodytų tikslų amžių!

Elgsenos biometrijos pavyzdžiai:

Balso atpažinimas (žmogus atpažįstamas pagal balso toną, dažnį ir garsų aukštį).
Rašto (dažniausiai – parašo) atpažinimas (matuojamas rašiklio spaudimo stiprumas, rašymo sparta).
Pelės judesiai, klaviatūra renkamo teksto dinamika (remiantis statistikos duomenimis, žmogus atpažįstamas pagal jam būdingus laiko tarpus tarp klavišų spustelėjimų, teksto rašymo spartą, vartojamus žodžius bei jų derinius).
Akių judesiai.
Žmogaus atpažinimas iš eisenos, judesių.

Teigiama, kad visos biometrinės sistemos vienu metu remiasi fiziologiniais ir elgsenos duomenimis. Pvz., pirštų atspaudai (kūno savybė) yra unikalūs, būdingi tam tikram asmeniui, tačiau tai, kaip žmogus uždeda pirštą ant skaitytuvo, priklauso nuo elgsenos.

Aprašyti visas biometrijos sistemas viename straipsnyje būtų gana sudėtinga, tad kol kas aptarsime tik populiariausius – pirštų atspaudų skaitytuvus.

Kuo ypatingi mūsų pirštai?

Kodėl skiriasi net identiškų dvynių pirštų atspaudai

Iškilimų ir griovelių formavimąsi lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai. DNR rodo, kaip turi vystytis embrionas, tačiau pirštų atspaudams įtakos turi ir atsitiktiniai dalykai: vaisiaus padėtis gimdoje tam tikru metu, gimdos skysčio sudėtis ir tankis. Dėl to net identiški dvyniai (ir, tikėtina, klonuoti žmonės), turi panašius, tačiau vis dėlto skirtingus pirštų atspaudus. Identiškus dvynius geba atskirti tik tobulesni pirštų atspaudų skaitytuvai.

Nėra tiksliai nustatyta, kokia tikimybė pasaulyje sutikti du žmones, turinčius vienodus pirštų atspaudus. Netgi manoma, kad sutampančių atspaudų apskritai nėra. Nuo 1924 metų, kai FTB pradėjo kaupti pirštų atspaudų duomenų bazę, nepasitaikė nė vienos sutampančios poros. Nustatyta, kad branduolio perkėlimo (nuclear transfer) būdu klonuoti primatai turi skirtingus pirštų atspaudus.

Skiriami trijų lygių pirštų atspaudų rašto požymiai. I lygmens savybės – tai, ką mes esame įpratę vadinti pirštų atspaudais: tam tikros plika akimi matomos iškilios linijos. Raštas skirstomas į lankus, kilpas, vijas ir dar mažesnes kategorijas bei jų derinius. Pirmojo lygmens duomenų nepakanka patikimoms biometrinėms sistemoms sukurti. Tačiau šie duomenys tinkami pirštų atspaudams klasifikuoti, o tai padeda sparčiau tikrinti nuskaitytus atspaudus.

II lygmens savybės – tai tam tikri taškai, kuriuose išsiskiria ar baigiasi linijos. Šie taškai dažnai vadinami detalėmis (minutiae) arba Galtono* savybėmis. Antrojo lygmens duomenų pakanka siekiant sąlygiškai patikimai nustatyti tapatybę.

* Francis Galtonas (1822–1911), įvairiomis sritimis domėjęsis Viktorijos laikų eruditas, yra parašęs apie 340 veikalų. Jis sukūrė pirštų atspaudų klasifikavimo sistemą, kuri vėliau pradėta taikyti teismo medicinos praktikoje.

Dauguma šiuolaikinių sistemų remiasi tik I ir II lygmenų savybėmis, nes skaitytuvams nepakanka raiškos. Pvz., AFIS (Automated Fingerprint Identification Systems) sistemose naudojami 500 dpi raiškos jutikliai. Tokios mažiausios raiškos reikalauja ir JAV Federalinis tyrimų biuras, kad skaitytuvus būtų galima užtikrintai naudoti tapatybei nustatyti.

Nagrinėjant III lygmens duomenis, daugiausia dėmesio skiriama iškilimų matmenims, formai, linijų krypties nukrypimams, krašto kontūrams, trūkiams, raukšlėms, randams, prakaito poroms ir kitoms nekintamoms piršto savybėms. III lygmens detalės yra taip pat nekintamos ir savitos, tad tinkamai panaudotos jos suteiktų naudingos informacijos identifikuojant žmones. Taigi trečiojo lygmens duomenys padidintų biometrinių sistemų patikimumą. Tačiau tam reikia tikslesnių įtaisų, kurių jutiklių raiška yra ≥1000 dpi, o tai dar – retenybė.

Kaip veikia pirštų atspaudų skaitytuvai

Visais skaitytuvais siekiama sukurti piršto atvaizdą.

Žmogus pirštą uždeda ant jutiklio paviršiaus arba per jį perbraukia.
Jutiklis vienokiu ar kitokiu būdu sukuria detalų piršto atspaudo atvaizdą. Tai priklauso nuo skaitytuvo jutiklio tipo.
Procesorius, remdamasis tam tikrais algoritmais, ištiria piršto raštą bei smulkiausias jo detales ir gauna tam tikrą savybių rinkinį. Pirštų atspaudų duomenų bazėse visi atvaizdai dažniausiai nesaugomi – tik svarbiausios, išskirtinės atspaudų detalės, lemiančios tikslų tapatybės nustatymą.
Jeigu reikia tik patvirtinti, kad žmogus yra tikrai tas, kuriuo prisistato (nurodo savo vartotojo vardą sistemoje), gautas savybių rinkinys palyginamas su vienu ar keliais saugomais šablonais (1:1, 1:keletas). Tačiau prireikus nustatyti tapatybę (žmogus neprisistatė), savybių rinkinį tenka lyginti su visais duomenų bazėje esančiais šablonais (1:n). Tai itin daug išteklių reikalaujantis procesas, todėl pirštų atspaudų skirstymas pagal būdingus požymius (pvz., rašto tipus) yra būtinas – tik taip galima užtikrinti spartų sistemos veikimą mažinant lyginamų atspaudų skaičių.
Atsižvelgiant į rezultatus, žmogaus tapatybė patvirtinama arba ne, jam leidžiama arba draudžiama naudotis sistema.

Jutiklių tipai

Dauguma pirštų skaitytuvų tiria paviršinį piršto raštą – tai, ką galima pamatyti plika akimi ir pro mikroskopą. Tokie skaitytuvai jautresni piršto odos pažeidimams, purvui, riebalams. Modernesni jutikliai geba „matyti“ poodinį sluoksnį, tiksliai atitinkantį paviršiaus savybes. Šiems jutikliams netrukdo paviršinio odos sluoksnio randai ar nešvarūs pirštai. Kai kuriems jutikliams gali pakenkti elektromagnetinė iškrova (populiariai kalbant, kai pirštai „trankosi“ elektra prisilietus prie kito žmogaus ar daikto).

Piršto paviršių nuskaitantys jutikliai:

Optiniai – naudojami CCD ar CMOS vaizdo jutikliai (analogiškai fotoaparatams). Piršto atspaudas apšviečiamas ir nufotografuojamas (kartais taikomas liuminescencijos efektas). Optiniai skaitytuvai gali būti kontaktiniai arba nekontaktiniai. Nekontaktiniai veikia kaip įprasti fotoaparatai – atspaudą nufotografuoja per atstumą, tačiau jiems reikalingi papildomi pirštų laikikliai („gidai“), užtikrinantys tikslumą. Kituose optiniuose įtaisuose pirštas uždedamas ant tam skirtos plokštelės.

Optiniai atspaudų skaitytuvai jau nepopuliarūs, nes nėra patikimi.

Terminiai jutikliai atspaudo atvaizdą sukuria naudodamiesi temperatūrų skirtumu tarp odos iškilimų ir grioveliuose likusio oro. Kadangi prilietus temperatūros greitai susilygina, pirštą reikia braukti per jutiklį, o skaitytuvas, į vientisą vaizdą sujungęs daugybę siaurų „juostelių“, duomenis perduoda atspaudo analizavimo įtaisui.

El. talpinės varžos jutiklio elementai matuoja varžą: ten, kur yra piršto griovelis (oras), varža mažesnė, o tose vietose, kurias liečia oda, – didesnė. Šie jutikliai dažnai yra jautrūs elektromagnetinei iškrovai.

Slėgio jutiklio kiekvienas elementas (pixel) matuoja jam tenkantį slėgį, o iš visų gautų duomenų sudaromas atspaudo vaizdas.

Poodinį piršto sluoksnį nuskaitantys jutikliai:

Ultragarsiniai – ant pagrindo padėtas pirštas nuskaitomas labai aukšto dažnio ultragarsu (nuo 20 MHz iki kelių gigahercų). Ši technologija nuo seno taikoma medicinoje ir neturi jokių žinomų neigiamų reiškinių. Žmogaus organizmas skirtingai praleidžia ultragarsą: kai kurie audiniai jam skaidrūs, kai kurie – „atspindi“. Ultragarso impulsų aidas nuo tam tikrų audinių naudojamas atspaudo vaizdui gauti.

* Ultragarsu gaunama geresnės raiškos, detalesnė poodinio audinio piršto rašto nuotrauka.

* Bendrovė „Ultra-Scan“ (www.ultra-scan.com) specializuojasi ultragarsinių pirštų atspaudų skaitytuvų srityje. Gydytojo darbo vietoje „TouchRx“ pirštų skaitytuvas naudojamas išrašomiems receptams patvirtinti: prieš juos spausdindamas, gydytojas turi patvirtinti savo tapatybę.

Radijo dažnių indukcijos (moduliacijos) jutikliai radijo bangų impulsais nuskaito poodinį piršto sluoksnį.

Itin populiarūs bendrovės „Authentec“ jutikliai, veikiantys pagal patentuotą „TruePrint“ technologiją. Bendrovė jau yra pardavusi daugiau nei 20 milijonų pirštų atspaudų skaitytuvų. Jei turite „Acer“, „Asus“, „Fujitsu“, HP, „Hitachi“, HTC, „Lenovo“, „LG Electronics“, „Samsung“ ar „Toshiba“ kompiuterį su pirštų skaitytuvu, greičiausiai šis yra „Authentec“ įtaisas. „Authentec“ gaminiai naudojami net 95 proc. mobiliųjų telefonų, kuriuose įrengti pirštų atspaudų skaitytuvai (dviejuose trečdaliuose visų gaminių su atspaudų skaitytuvais).

* „Hitachi W51h“ telefonas turi itin kokybišką plačiaformatį 2,9" 480 x 800 taškų raiškos ekraną, balsu valdomą GPS ir „Authentec“ pirštų atspaudų skaitytuvą, kuris naudojamas ir kaip meniu valdymo priemonė.

Tai įdomu

2010 metais gyventojams surašyti JAV bus naudojami pirštų atspaudų skaitytuvai. „Authentec“ dalyvaus 600 mln. JAV dolerių vertės projekte. Dėl itin didelės apimties darbo nuspręsta pasitelkti įvairias automatinio registravimo sistemas, kurios turėtų sumažinti klaidų tikimybę ir gerokai paspartinti darbą. Anksčiau buvo naudojami popieriniai blankai, bet šį kartą kiekvienas iš 500 tūkst. darbuotojų turės po asmeninį delninuką su biometriniu skaitytuvu ir tiesiogiai pildys gyventojų duomenis, kuriuos patvirtins savo piršto atspaudu.

* Pirštų skaitytuvai taip ištobulėjo, kad gali būti rengiami beveik visur: nešiojamuosiuose, staliniuose ir UMPC kompiuteriuose, delninukuose, pelėse, klaviatūrose, durų užraktuose, raktų pakabučiuose ir netgi mokėjimo kortelėse.

* Gana keista, kad daug biometrinių spynų galima atrakinti ir surinkus skaitmeninį kodą ar specialia kortele. Dauguma vartotojų renkasi trumpesnius, lengviau įsimenamus (ir lengviau nuspėjamus) kodus, tad vagims suteikiama papildoma galimybė įsibrauti – reikia tik kantrybės.

Trūkumai

Vienas iš biometrijos „šalutinių reiškinių“ gali būti padidėjusi agresija turto savininkų atžvilgiu. Pvz., plėšikai, norėdami patekti į butą, kuriame įrengta biometrinė spyna, iš žmogaus negali atimti rakto. Kadangi raktas yra pats žmogus, galimi tik du būdai: išlaužti duris arba atsitempti savininką per prievartą ir pridėti jo pirštą (parodyti akį ir pan.). Precedentų jau yra. Antai 2005 metais Malaizijoje vagys, norėdami pagrobti S klasės „Mercedes-Benz“ automobilį, nupjovė savininkui pirštą. Tačiau tokių įvykių dar nedaug, nes biometriniai užraktai nėra populiarūs. Beje, kai kurios sistemos patikrina, ar pirštą prilietęs žmogus yra gyvas – tokiu atveju panašūs nusikaltimai netenka prasmės.

Nerimaujama ir dėl to, kad vagišiai, kartą pavogę biometrinius asmens duomenis (pvz., suklastoję pirštų atspaudus), galėtų prisijungti prie bankų, įvairių svetainių, patekti į patalpas ir padaryti daug žalos. Kadangi pirštų atspaudų, kitaip nei PIN kodų ar slaptažodžių, pakeisti negalima, žmogus būtų tarsi pasmerktas ir daugiau negalėtų saugiai naudotis tuo identifikavimo būdu. Tai būtų galima pavadinti beveik idealia asmenybės vagyste (identity theft).

Tačiau daug priežasčių dėl to nerimauti nėra. Šiuolaikinės sistemos kuriamos taip, kad kiekvieno asmens identifikavimo metu būtų tikrinamas realus, gyvas žmogus. Žmogaus kūno tyrimas – tai ne absoliutus PIN kodas, kuris niekada nekinta. To paties asmens pirštų atspaudai ir kiti duomenys nuskaitomi kaskart vis kitaip, bet surinktus duomenis išanalizavę įtaisai gauna tą patį galutinį rezultatą. Jeigu būtų naudojamas idealus suklastotas „raktas“ (pirštų atspaudas, veidas), biometrinio užrakto sistema galėtų nustatyti per daug didelį sutapimą su šablonu ar ankstesniais matavimais ir neduoti leidimo tokiam „savininkui“. Skaitant gilesnį odos sluoksnį, suklastoti pirštų atspaudus dar sudėtingiau.

Dar tik prieš dvejus metus…

Optiniai skaitytuvai suklysdavo net naudojant atspaudų kopijas iš žaislinio plastilino. Klarksono universiteto profesorė Stephanie Schuckers su bendradarbiais nustatė, kad 90 proc. atvejų plastilininės atspaudų kopijos būdavo priimamos kaip tikros. Sukūrus specialų algoritmą, kuris atsižvelgdavo į prakaito raštą, klaidingų atvejų pasitaikydavo tik 10 proc. Palyginti su šiuolaikinėmis technologijomis, tai vis tiek yra labai prastas rezultatas.

Duryse naudoti optiniai pirštų atspaudų skaitytuvai buvo netobuli ir lengvai suklaidinami. Pvz., žinomos laidos „MythBusters“ vedėjai sugebėjo ne tik slapta nukopijuoti pirštų atspaudus, bet ir sėkmingai apkvailinti išmoningą „nepalaužiamą“ durų spyną (žiūrėkite vaizdo įrašą „Kompiuterijos“ svetainėje). Nešiojamojo kompiuterio pirštų skaitytuvas buvo atsparesnis apgaulėms, tačiau ir jis pasidavė. Taigi galima daryti išvadą: nešiojamąjį kompiuterį nugvelbę vagys gali pasinaudoti ant jo korpuso paliktais savininko pirštų atspaudais, atrakinti biometrinę apsaugą ir nuskaityti visus duomenis. Nors dauguma paprastiems vartotojams skirtų pirštų atspaudų skaitytuvų vadinami slaptažodžių pakaitalais (password replacement), juos patartina naudoti tik kaip papildomą priemonę.

Tikra nesėkme galima pavadinti 2005 m. keliuose Didžiosios Britanijos kalėjimuose įrengtą biometrinių spynų sistemą. 15 mln. Lt kainavę užraktai su pirštų atspaudų skaitytuvais pakeitė iki tol buvusias mechanines spynas (papildomai buvo naudojami skaitmeniniai kodai). Po kurio laiko vienas kalinys prižiūrėtojams įrodė galįs patekti į bet kurią patalpą. Tam pakako surinkti bet kokį keturių skaitmenų kodą ir uždėti bet kurį pirštą ant skaitytuvo. Kalėjimo vadovybė buvo priversta grįžti prie ankstesnių mechaninių spynų.

Objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, kad įprasti mechaniniai užraktai su raktais taip pat yra nepatikimi. Nė neverta klausti, ar spyną įmanoma atrakinti. Itin gerai sukurtas spynas atrakinti sunku, bet vis tiek įmanoma. Jau seniai žinomas vienas keisčiausių (nes jis labai paprastas) būdų atrakinti mechanines spynas – stuktelėti į specialų „smūginį raktą“ (jis aprašytas „Kompiuterijos“ svetainėje). Tokiu įrankiu moka naudotis net vaikai.

Atpažinti negana

Microsoft saugumo skyriaus darbuotojas Stevas Riley laikosi nuomonės, jog reikia skirti tapatybės nustatymą (identification) ir tapatybės patvirtinimą (authentication). Asmens tapatybė yra vieša ir tokia turi būti: taip mes prisistatome pasauliui, banko sistemai, tinklui, interneto svetainėms. Paskui reikia patvirtinti savo tapatybę slaptu „raktu“, kad mūsų nurodoma tapatybė yra tikra. Tam reikia slaptažodžio, specialios rinkmenos, PIN kodo, viešojo rakto, fizinio daikto (USB atmintinės, kortelės) ar pan. „Raktus“ galima skirstyti į tuos, kuriuos žinome, ir tuos, kuriuos turime (fizinius daiktus). Pastarieji nėra labai patogūs, nes juos galima pamesti, pavogti, jie neužtikrina slaptumo.

Prie viso to pridėkime biometrijos galimybes. Kam tokiu atveju turėtų būti naudojami biometriniai įtaisai? Asmens tapatybei nustatyti, leidimui suteikti ar abiems dalykams kartu? Žmogaus kūnas yra unikalus, jo pakeisti kaip slaptažodžio negalime (bent jau ne taip, kaip filme „Minority Report“ Tomas Cruizas pasikeitė akis). Be to, savo tapatybės pėdsakus paliekame visur (pirštų atspaudus ant daiktų, savo veidą nuotraukose ir vaizdo įrašuose), taigi fiziologinės savybės yra viešos. Tad atsakymas aiškus: pirštų atspaudai, akių rainelės ir kitos fiziologinės žmogaus savybės tinkamiausios tapatybei nustatyti, o leidimui prie tam tikros sistemos prisijungti gauti būtina naudoti papildomas priemones.

Pateiksime keletą tinkamo biometrijos taikymo pavyzdžių.

1 pavyzdys

Prekybos centras naudoja delno venų rašto skaitytuvus pirkėjų tapatybei nustatyti, tačiau duomenų bazėje saugo tik vardą ir pavardę. Duomenys naudojami lojalumo programai įgyvendinti: pirkėjai kaupia taškus, jiems taikomos specialios nuolaidos. Kadangi sistemos tikslas – tik skirti taškus tam tikram asmeniui, net visos duomenų bazės vagystė būtų bevertė (bazėje yra tik vardai ir pavardės), o apgavus skaitytuvą ir apsimetus kitu asmeniu nebūtų padaryta daug žalos.

2 pavyzdys

Bibliotekoje įdiegta abonementų sistema. Naudojamas paprastas pirštų atspaudų skaitytuvas, o duomenų bazėje kaupiami svarbūs duomenys apie skaitytojus: vardai, pavardės, gimimo datos, adresai, telefonai, skaitomos ir pageidaujamos knygos ir t. t. Skaitytojams nereikia jokių papildomų kortelių ar slaptažodžių. Identifikavus žmogų, bibliotekininkui parodomi jo duomenys ir nuotrauka. Jei prie stalo stovintis žmogus nesutampa su užfiksuotu nuotraukoje, darbuotojai iš karto pastebi apgaulę. Šiuo atveju pasitelkiamas žmogiškasis veiksnys. Kadangi knygas bibliotekoje išduoda darbuotojai, jie vizualiai atlieka tapatybės patvirtinimą.

3 pavyzdys

Parduotuvėje viena kasa naudojasi penki pardavėjai. Atėjusius darbuotojus prie kasos įrengtas įtaisas atpažįsta pagal veidą, o savo tapatybę pardavėjai patvirtina slaptažodžiais. Darbo metu pardavėjui priėjus prie kasos aparato, rodoma tik jam vienam skirta aplinka. Priėjus kitam pardavėjui, šis atpažįstamas ir akimirksniu įkraunama jam skirta aplinka. Jeigu kasa nesinaudojama ilgesnį laiką, pardavėjai vėl privalo patvirtinti savo tapatybę.

Biometriniai skaitytuvai puikiausiai praverstų nesant būtinybei įsiminti tam tikro žmogaus pasirinkimo, pomėgių. Pvz., piršto prisilietimu sureguliuojama automobilio pasostė, veidrodėliai; pradedama groti mėgstama muzika; bendro naudojimo telefone parodomi to žmogaus dažnai renkami telefono numeriai.

Blogi biometrijos taikymo būdai apibūdinami paprastai: tai sistemos, prie kurių prisijungti pakanka vieno identifikavimo žingsnio.

Pvz., jei banko sistema leistų atlikti mokėjimus nuskaičius tik pirštų atspaudus, ji būtų nepatikima. Dėl to iš dalies nepatikima naudotis nešiojamųjų kompiuterių pirštų atspaudų skaitytuvais, leidžiančiais be papildomo slaptažodžio prisijungti prie įvairių interneto svetainių.

Tad gal geriau nepasiduoti tinguliui, įsiminti keletą slaptažodžių daugiau ir savo duomenis bei virtualų gyvenimą padaryti saugesnį. Kad ir kaip norėtųsi atsikratyti slaptažodžių, labai rimtiems tikslams kol kas to daryti nepatartina. Tačiau pirštų atspaudų skaitytuvai dabar yra gerokai tobulesni, tad vieno lygio identifikavimą ir patvirtinimą tarp paprastų vartotojų galima pateisinti.

Galbūt ateityje bus taikomos kelios biometrinės sistemos. Tarkim, artėjant prie bankomato, šis pagal eiseną ir ūgį bandytų nustatyti žmogaus tapatybę. Vėliau nuskaitytų delno kraujagyslių raštą, atpažintų veidą, patikrintų akies rainelę, o jei žmogus prabiltų – pažintų dar ir balsą. Jei visi minėti tapatybės nustatymo būdai sutaptų, būtų galima pasiimti pinigų be kortelės. Šiuolaikinės biometrijos sistemos veikia sparčiai, o ateityje dar patobulės, tad visas identifikavimo procesas truktų tik 1–2 sekundes. Jeigu biometrinis tapatybės nustatymas būtų visuotinis, būtų galima net apskaičiuoti atstumą tarp dabartinės ir ankstesnės identifikavimo vietos ir laiką, per kurį įveikiamas tas atstumas. Jeigu žmogus „per greitai“ judėtų arba tarsi būtų dviejose vietose vienu metu, atsakingos tarnybos imtųsi tyrimo – siektų nustatyti, kuris iš šių asmenų yra klastotojas. Tačiau žmonės instinktyviai priešinasi sekimui ir laisvių apribojimui, tad tokių sistemų lauksime dar ilgai, o galbūt ir visai neišvysime.

Akys nemeluoja, pirštai garantuoja (2 dalis)