Žalingas ekranų vartojimas šiandien yra paplitusi problema vaikų ir paauglių tarpe. Tačiau neretai situacija tampa vis sunkiau kontroliuojama. Kaip išsivysto žalingas ekranų vartojimas? Kaip tėvams kovoti su vaiko žalingais įpročiais? Ką daryti, kai vaikas pats prašo pagalbos? 
Žalingas ekranų vartojimas šiandien yra paplitusi problema vaikų ir paauglių tarpe. SOS vaikų kaimai Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programos vadovės Robertos Avramenko teigimu, šios problemos kyla iš vaikystės, kuomet tėvai naudoja ekranus, kaip nuraminimo priemonę. Tačiau neretai situacija tampa vis sunkiau kontroliuojama. Kaip išsivysto žalingas ekranų vartojimas? Kaip tėvams kovoti su vaiko žalingais įpročiais? Ką daryti, kai vaikas pats prašo pagalbos?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Anot SOS vaikų kaimai Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programos vadovės Robertos Avramenko, žalingas ekrano vartojimas vaikų ir paauglių tarpe, šiandien yra dažna problema, kuri lemia iššūkius šeimai. Žalingas ekranų vartojimas pasireiškia per dideliu laiko praleidimu prie kompiuterio ar kitų elektroninių prietaisų, per kuriuos jaunuolis gali žaisti, žiūrėti serialus ar naudotis socialiniais tinklais.
„Paaugliams priklausomybė yra diagnozuojama labai retai, nes tai yra lėtinė liga.Tačiau dažniausiai,paaugliai susiduria su žalingu vartojimu, kuris rodo didesnį laiko praleidimą pramogai, nei turėtų būti įprasta. Žalingai ekraną vartojantys paaugliai, grįžę po pamokų praleidžia daugiau nei penkias valandas pramogaudami prie kompiuterio,dėl to kenčia mokyklos lankymas, pažymiai, jaunuolio socialinis gyvenimas.
Iš sesijų pastebėjau, kad paaugliai atpažįsta savo elgesį, kai paklausiu jaunuolio ar jis supranta, kodėl tėvai nerimauja, jaunuolis atsako, kad taip:„Nes aš per daug sėdžiu prie kompiuterio ir nerimauju dėl to, jog žaidžiu šaudykles, kitus panašius žaidimus”.
Būtų galima išskirti dvi pagrindines žalingo ekrano vartojimo tarp jaunuolių rūšis: žaidimai, pastovus serialų žiūrėjimas ir socialiniai tinklai“, – pasakojo R. Avramenko.
Problemos prasideda vaikystėje
Pasak R. Avramenko, ekranų vartojimo įpročiai formuojasi dar vaikystėje, mat tėvai dažnai ekranus vaikams duoda, kaip priemonę nuraminti, tačiau vėliau tai gali išaugti į rimtas problemas. Vaikai pripranta prie ilgo laiko praleidimo prie ekranų, o tėvams tampa sunku nustatyti ribas. Tačiau, kaip tėvams teisingai kovoti su atžalos žalingais įpročiais?
„Daugybę atvejų, kurių esu turėjusi, viskas prasidėjo dar vaikystėje. Jaunuoliai šiandienai yra pripratę naudotis telefonais/kompiuteriais, ten daryti namų darbus, ieškoti informacijos, susirašinėti su draugais, – tai yra normalu, bet tėvai dažnai mėgsta pramogai pateikti gan mažam vaikui ekraną, o vaikams labai smagu žaisti visą dieną.
Aš dažnai pastebiu, kad ekranų vartojimo problemos atsiranda iš vaikystės, nes jau tada buvo duodamas ekranas nusiraminimui. Vėliau paauglystėje tėvai pamato, jog vaikas sėdi iki nakties prie kompiuterio, o paėmus kompiuterį vaikas pradeda rėkti, spardytis ir daužytis, todėl pasidaro labai sunku išlaikyti ribas ir ramiai reaguoti.
Viskas priklauso nuo vaikystės, kaip tėvai taiko ekrano naudojimo taisykles, ar vaikas yra išmokęs pramogauti be ekrano, ar namie yra ribos ir kaip tėvai patys elgiasi su ekranais“, – aiškino MDFT programos vadovė.
Stebuklingo recepto nėra – šeima turi keisti taisykles
SOS vaikų kaimai MDFT programos vadovė R. Avramenko, pabrėžia, kad nėra vieno būdo, kaip susitvarkyti su vaikų ir paauglių ekranų vartojimu, nes kiekviena šeima susiduria su skirtingais iššūkiais. Tačiau mažiems vaikams svarbu nustatyti aiškias ribas. Paaugliai yra linkę nepaisyti taisyklių, o tėvai dažnai daro klaidą, bandydami priversti vaikus jų laikytis. R. Avramenko teigia, jog šeimoje turėtų pasikeisti vidinės taisyklės ir įpročiai.
„Stebuklingo recepto nėra, nes visos šeimos tą laikotarpį pereina skirtingai, tai priklauso nuo tėvų ir vaiko santykių. Taip pat priklauso nuo amžiaus tarpsnio, jei tai yra vaikas iki 10 metų, laiką pramogai reikia sutarti, kad vaikas žinotų, kiek jam galima.Mažiems vaikams, ypatingai yra svarbios ribos, nes jos reiškia saugumą. Tačiau vaikui reiktų nepamiršti nubrėžti ir ekrano naudojimo trukmę,– rekomenduojama leisti valandą per dieną.
Su paaugliais yra kitaip, nes jie neatneš ir nepadės telefono, jie yra gudresni už tėvus ir moka apžaisti tas nustatytas taisykles, apeiti programėles, kurios yra skirtos riboti laiko praleidimą prie ekrano. Tėvai dažnai daro klaidą, kad jie spaudžia, rodydami, jog turi galią ir taip vaikas įpranta kariauti, ieškoti sprendimų.
Priklausomai nuo žalingo vartojimo stadijos, jeigu tai yra pradžia ir pavyksta, tiesiog, pasikalbėti su vaiku, tėvai namuose gali keisti ekrano vartojimo kultūrą. Bet jeigu tai jau yra problema, visa šeima turi keisti taisykles, galbūt visi kartu gali išgerti arbatos vakare, galbūt vakarienė be telefonų padėtų, kas šiandien yra jau reta.
Tačiau jeigu situacija vis tik yra labai bloga, vadinasi kažkas vyksta vaiko gyvenime. Tai gali būti daugybė priežasčių, todėl reikia ieškoti iš kur ateina problema ir ją spręsti, tik taip spręsis ir žalingas vartojimas“, – vardijo R. Avramenko.
Kokias alternatyvas gali pasiūlyti tėvai, kuomet vaikas pats kalba apie problemą?
Pasak R. Avramenko, jei pats paauglys mato problemą ir išreiškia norą keistis, labai svarbu pasikalbėti apie galimus sprendimo būdus, ir padėti jaunuoliui rasti tinkamą alternatyvą, kuri galėtų padėti sumažinti ekranų vartojimą. Specialistė priduria, jog tėvai gali patys vaikui pasiūlyti sprendimų variantų, kaip interneto ribojimas, programėlių ar žaidimų ištrynimas, tačiau vis tik svarbiausia, kad paauglys jaustųsi gerai ir įsitrauktų į veiklas, kurios jį motyvuotų.
„Priklauso nuo paauglio sąmoningumo, bet kuomet prisėdi su paaugliu pasikalbėti, jis atsiveria, jog supranta, kodėl tėvai pyksta, kad jis neišsimiega, kad nenueina į mokyklą. Todėl paauglys norėdamas pats sau padėti, gali pradėti ieškoti sprendimo. Galbūt tėvai nuo tam tikros valandos gali atjungti internetą arba jis pats gali užsistatyti laikmatį, kuris ribotų praleidžiamą laiką prie ekrano. Dar vienas iš sprendimo būdų gali būti pagalba vaikui susidėlioti dienotvarkę, kuomet jis galėtų skirti laiką pramogai.
Jeigu jaunuolis yra sąmoningesnis, galima jam pasiūlyti programėles išsitrinti arba žaisti tik vieną žaidimą iš kelių, pagalvoti, kokiomis kitomis veiklomis jis galėtų užsiimti.
Svarbiausia ką toje veikloje ar žaidime, paauglys pajaučia. Jeigu jis jaučia, kad gali būti su draugais, gali smagiai leisti laiką, tai galbūt galima rasti kažkokių alternatyvų, kur jis galės puikiai praleisti laiką, ar pradėti lankyti naują būrelį, ar dažniau susitikti su draugais“, – patarimais dalinosi MDFT programos vadovė R. Avramenko.
