Pastaruoju metu tenka girdėti terminą – ekranų autizmas. Kas tai yra ir kiek tai rimta? Apie tai pasakoja laikinoji Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ vadovė, gydytoja neurologė doc. dr. Indrė Bakanienė.
Pastaruoju metu tenka girdėti terminą – ekranų autizmas. Kas tai yra ir kiek tai rimta? Apie tai „Lietuvos sveikata“ pranešime žiniasklaidai pasakoja laikinoji Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ vadovė, gydytoja neurologė doc. dr. Indrė Bakanienė.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Ne medicininis terminas
Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ laikinoji vadovė, gydytoja neurologė doc. dr. Indrė Bakanienė teigia, kad „ekraninis autizmas“ arba „virtualusis autizmas“ – nėra oficialus medicininis terminas ir nėra pripažintas tarptautinėse ligų klasifikacijose. Jis dažniausiai naudojamas tėvams ir visuomenei skirtoje literatūroje.
„Jis apibūdina mažų vaikų elgesio ir raidos sutrikimus, panašius į autizmo spektro. Šie sutrikimai atsiranda dėl pernelyg ilgo laiko praleistų prie ekranų ankstyvame amžiuje, iki trejų metų, kol intensyviai formuojasi vaiko smegenys“, – paaiškino doc. dr. I. Bakanienė.
Ji pažymi, kad mokslinėje literatūroje dažniau naudojamas kitas terminas – „postdigitalinio auklėjimo sindromas“ (angl. postdigital nannying syndrome). Juo apibūdinama situacija, kai skaitmeninės technologijos naudojamos kaip pagrindinė priemonė vaikų užimtumui ir priežiūrai, o tai gali lemti sumažėjusį tiesioginį bendravimą su suaugusiais ir aplinka. Ilgainiui tai gali neigiamai paveikti vaikų socialinę, emocinę ir kognityvinę raidą, ypač jei ekranai naudojami kaip „elektroninė auklė“ ankstyvame amžiuje.
Pasigavo visas pasaulis
Doc. dr. I. Bakanienė pasakojo, kad ekranininio (virtualaus) autizmo termino autorius – rumunų psichologas Marius Zamfir. „Jis pastebėjo, kad maži vaikai, kurie daugiau negu keturias valandas naudojasi ekranu, pradeda elgtis panašiai kaip autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai“, – pasakojo gydytoja neurologė.
Tiesa, Marius Zamfir nemanė, kad ekranai kažkaip pažeidžia nesubrendusias smegenis. „Jo hipotezė buvo, kad ekrano laikas užima nemažą vaiko dienos dalį ir dėl to lieka mažiau laiko prasmingoms vaikystėms veikloms – sensomotoriniam aplinkos tyrinėjimui ir bendravimui. Ekraninį autizmą jis lygino su postinstituciniu sindromu. Rumunijoje Čiaučesku valdymo laikais buvo daug kūdikių namų, kur vaikai auginti labai blogomis sąlygomis. Žlugus režimui pasaulio bendruomenė susirūpino šių vaikų teisėmis, nemažai jų buvo įvaikinti užsienyje. Šių vaikų raidos aprašymai, Zamfir nuomone, buvo analogiškas ekraniniam autizmui“, – pasakojo doc. dr. I. Bakanienė.
„Savo tyrimų duomenis Zamfir paskelbė nelabai prestižiniame Rumuniškame moksliniame žurnale, tačiau mokslininkai ir klinicistai juos pastebėjo. Straipsnis tapo cituojamu, o daugelyje išsivysčiusių šalių vyko socialinės kompanijos, parengta informacinės mokomosios literatūros tėvams apie ekranų žalą ir ekraninį autizmą. Interneto platybėse tokios medžiagos tikrai daug, tiesa anglų kalba“, – pažymi gydytoja.
Skiriasi nuo autizmo spektro
Doc. dr. I. Bakanienė atkreipia dėmesį, kad vadinamasis ekranų autizmas ir autizmo spektro sutrikimai (ASS) nors ir pasižymi tam tikrais panašumais, tačiau turi ir esminių skirtumų. „Abiem atvejais gali pasireikšti kalbos, socialinio bendravimo, dėmesio koncentracijos, emocijų reguliavimo ir sensorinės integracijos sutrikimai. Tačiau jų kilmė ir eiga skiriasi. Ekranų autizmas laikomas aplinkos sąlygotu reiškiniu, atsirandančiu dėl perteklinio ekranų naudojimo ankstyvame amžiuje, kuris sukelia sensomotorinę ir socialinę-emocinę deprivaciją. ASS, priešingai, yra neurologinis raidos sutrikimas, kurio pagrindą dažniausiai sudaro genetiniai ir biologiniai veiksniai“, – pabrėžia gydytoja neurologė.
Tiesa, ji pažymi, kad šias būkles atskirti nėra paprasta. „Vaikui gali būti diagnozuotas ASS, o perteklinis ekranų naudojimas gali dar labiau pabloginti socialinius ir kalbos gebėjimus. Tyrimai rodo, kad sumažinus ekranų laiką visų raidos sutrikimų turinčių vaikų – įskaitant turinčius ASS – raida gali reikšmingai pagerėti. Ekranų autizmas nėra ASS dalis, tačiau šios būklės gali persidengti, todėl būtina kruopšti diagnostika ir tinkamos intervencijos“, – teigia doc. dr. I. Bakanienė.
Gali trukdyti vystymuisi
„Manoma, kad pagrindinis mechanizmas yra sensomotorinė ir socialinė-emocinė deprivacija – vietoj sąveikos su suaugusiaisiais ar aplinka, kuri būtina sveikai raidai, vaikai gauna daugiausia pasyvių regimųjų ir girdimųjų stimulų iš ekranų. Tai gali trukdyti vystytis smegenų sritims, atsakingoms už socialinį pažinimą, kalbą ir emocijų reguliavimą“, – įspėja doc. dr. I. Bakanienė.
Riziką įgyti šį sutrikimą turi maži vaikai, ypač iki trejų metų, kurių kasdienis ekranų naudojimo laikas gerokai viršija rekomenduojamas normas – daugiau nei 2-4 valandas per dieną. „Jis dažniau pastebimas šeimose, kuriose trūksta kokybiško bendravimo ar žaidimų su vaiku, o ekranai naudojami kaip „elektroninė auklė“, – konstatuoja gydytoja.
Ji teigia, kad ne visi vaikai, naudojantys ekranus, patiria šiuos simptomus, bet tam tikri genetiniai ir aplinkos veiksniai gali didinti jautrumą ekranų poveikiui. „Laiku pastebėjus problemą ir sumažinus ekranų naudojimą, taip pat skatinant aktyvų bendravimą bei žaidybinę veiklą, daugeliu atvejų galima reikšmingai pagerinti vaiko raidą“, – teigia ji.
Iš ko pastebėti?
Doc. dr. I. Bakanienė teigia, kad ekranų autizmą pastebėti namų sąlygomis galima stebint vaiko elgesį ir raidą, ypač jei yra žinoma, kad jis daug laiko praleidžia prie ekranų. Ji vardija požymius, kurie leidžia įtarti šį sutrikimą:
Kalbos ir bendravimo sunkumai: vaikas nustoja kalbėti ar pradeda mažiau naudoti žodžius, nesiekia bendrauti su aplinkiniais.
Socialinio dėmesio trūkumas: vaikas mažai reaguoja į savo vardą, vengia akių kontakto ar nesidomi žaidimais su kitais žmonėmis.
Stereotipinis elgesys: atsiranda pasikartojantys judesiai, neįprasti interesai ar stipri priklausomybė nuo ekrane matomų vaizdų.
Sensorikos sutrikimai: vaikas gali tapti jautrus tam tikriems garsams, vaizdams arba, priešingai, jų vengti.
Emocijų reguliavimo problemos: pastebimas dirglumas, dažni nuotaikos svyravimai arba sunkumas valdyti emocijas.
Tėvai taip pat gali pastebėti, kad vaikas mažai domisi žaislais, aplinka ar naujais dalykais, o didžiąją laiko dalį siekia praleisti prie ekranų.
„Svarbu paminėti, kad šie požymiai gali būti ir kitų raidos sutrikimų dalis, todėl, jei kyla įtarimų, reikėtų kreiptis į specialistus (pediatrus, raidos sutrikimų specialistus, vaikų psichologus) tolimesniam vertinimui. Ankstyvas problemos pastebėjimas ir ekranų naudojimo sumažinimas gali reikšmingai pagerinti vaiko raidą“, – teigia doc. dr. I. Bakanienė.
Pagalba
Gydytoja teigia, kad pastebėjus ekraninio autizmo ženklus svarbu imtis veiksmų kuo anksčiau. Pagrindiniai pagalbos žingsniai ir patarimai tėvams yra šie:
Sumažinti arba visiškai nutraukti ekranų naudojimą: vaikams iki trejų metų rekomenduojama visiškai vengti ekranų, o vyresniems riboti ekranų laiką iki 1–2 valandų per dieną, priklausomai nuo amžiaus. Pakeitus ekranų laiką kokybišku bendravimu ir aktyvia veikla, dažnai pastebimas reikšmingas raidos pagerėjimas per kelis mėnesius.
Stiprinti socialinį bendravimą: skatinti aktyvų bendravimą su vaiku – žaisti, skaityti, kalbėtis. Vaikai mokosi stebėdami ir imituodami suaugusiuosius, todėl svarbu užtikrinti tiesioginį kontaktą ir pozityvų bendravimą.
Įtraukti į sensomotorinę veiklą: suteikite vaikui daugiau galimybių tyrinėti aplinką per judėjimą, lietimą, garsus ir kitus jutimus. Tai padeda stimuliuoti smegenų sritis, atsakingas už jutimų ir judesių raidą.
Laikytis dienotvarkės: aiški dienos rutina su numatytu laiku žaidimams, mokymuisi ir poilsiui padeda vaikui jaustis saugiai ir skatina vystymąsi.
Konsultuotis su specialistais: kreiptis į raidos specialistus, vaikų psichologus ar logopedus, kurie gali atlikti išsamią raidos vertinimą ir pasiūlyti tinkamiausias intervencijas.
Tėvų mokymai: Dalyvauti tėvystės mokymo programose, kurios padeda geriau suprasti vaiko poreikius ir ugdymo metodus.
Reguliariai vertinkite vaiko pažangą ir bendradarbiauti su specialistais. Laiku pastebėjus ir sprendžiant problemą, daugelis vaikų gali reikšmingai pagerinti savo raidą.
Paaugliams rizika mažėja
Doc. dr. I. Bakanienė teigia, kad ekranų poveikis vyresniems vaikams ir paaugliams nėra toks intensyvus kaip mažiems, nes pagrindiniai smegenų vystymosi procesai jau įvykę. „Tačiau jis vis tiek reikšmingas. Ilgas ir perteklinis laikas prie ekranų daro įtaką dėmesio reguliavimui – paaugliai tampa mažiau kantrūs, jiems sunkiau sutelkti dėmesį į ilgalaikes užduotis. Pripratus prie greitų stimulų, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ar žaidimuose, smegenys adaptuojasi prie tokio ritmingo informacijos apdorojimo, o tai gali pakenkti mokymuisi ir gebėjimui planuoti“, – vardija gydytoja.
„Kitas svarbus poveikis yra dopamino sistemai – ekranų teikiamas greitas malonumas sukelia didesnę priklausomybės nuo skaitmeninių įrenginių riziką. Vaikai tampa mažiau motyvuoti dalyvauti veiklose, kurios nesuteikia tokio greito ir intensyvaus pasitenkinimo. Socialiniai tinklai taip pat veikia emocijas – nuolatinis palyginimas su kitais gali mažinti savivertę, skatinti nerimą ar net depresiją“, – įspėjo doc. dr. I. Bakanienė.
Ji teigė, kad vyksta ir ilgalaikiai pokyčiai smegenyse, pavyzdžiui, keičiasi prefrontalinės žievės jautrumas. Per didelis ekranų naudojimas gali paveikti prefrontalinės žievės veiklą, kuri atsakinga už sprendimų priėmimą, savikontrolę ir planavimą. Gali sutrikti vykdomosios funkcijos – ilgas ekranų naudojimo laikas gali apsunkinti gebėjimą planuoti ir atlikti sudėtingas užduotis, nes smegenys pripranta prie trumpų, intensyvių stimulų.
Ekranų naudojimas taip pat trikdo miegą. Vis dėlto, tinkamai valdant laiką prie ekranų, užtikrinant alternatyvias veiklas ir fizinį aktyvumą, galima reikšmingai sumažinti neigiamą poveikį. Gydytoja teigė, kad norint išvengti neigiamų padarinių rekomenduojama ne daugiau kaip 2 valandos ekranų naudojimo pramogai per dieną. Taip pat skatinti fizinę veiklą, hobius ir aktyvų dalyvavimą socialinėje aplinkoje.
