Pasaulio sveikatos organizacija yra pripažinusi priklausomybę kompiuteriniams žaidimams liga. Nors tai kelia diskusijų, tačiau sutinkama, kad didžiausia rizika su šia priklausomybe susidurti yra vyrams.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra pripažinusi priklausomybę kompiuteriniams žaidimams liga. Nors tai kelia diskusijų, tačiau sutinkama, kad didžiausia rizika su šia priklausomybe susidurti yra vyrams. Apie tai LRT radijo laidoje „10–12“ pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedroje disertaciją apsigynęs Benediktas Gelūnas. Atlikdamas tyrimą jis pakalbino 30 vyrų iš viso pasaulio besitvarkančių ar susitvarkiusių su priklausomybėmis nuo kompiuterinių žaidimų, o taip pat aiškinosi, kokios priežastys lemia vyrus labiau nei moteris įsitraukti į kompiuterinių žaidimų pasaulį.
Asociatyvi DI sugeneruota „Pixabay“ nuotr.
Kontraversiškai vertinama liga
Pasak B. Gelūno, Pasaulio sveikatos organizacija 2019 m. žaidimų sutrikimą (angl. gaming disorder) paskelbė oficialia liga ir įtraukė į tarptautinį ligų klasifikatorių, kuris yra naudojamas ir Lietuvoje.
Tačiau mokslininkų bendruomenėje ši diagnozė pasitikta kontraversiškai. Viena iš kritikų buvo susijusi su tuo, kad kompiuteriniai žaidimai yra kultūriškai paplitęs reiškinys. Vadinasi, priklausomybei yra priskiriama kad kasdieninė veikla. Tad ir kitos įprastos veiklos, pavyzdžiui, sportas ar apsipirkimas, irgi galėtų būti laikomos priklausomybėmis.
„Kita iš kritikų buvo ta, kad ligų adresavimo struktūra nėra geriausias būdas kalbėti apie šias problemas. Buvo ir metodologinių abejonių, nes priklausomybių modeliai priimti tie, kurie jau egzistuoja, o patys kriterijai pritaikomi bet kokiai kitai veiklai, šiuo atveju, žaidimams“, – teigia pašnekovas.
Pasak disertaciją apsigynusio B. Gelūno, tyrimui pasirinkti tik vyrų grupę paskatino aplinka bei tyrimai, kuriuose nustatyta, kad didesnė priklausomybė nuo žaidimų pasitaiko būtent tarp šios lyties atstovų.
„Epidemiologiniai tyrimai randa, kad tai daug dažnesnė problema tarp vyrų, kas sudaro 60–80 proc. Aišku, tai priklauso nuo šalių ir metodologijų. PSO irgi įvardija, kad didžiausia rizikos grupė yra jauni vyrai“, – sako jis.
Stresui mažinti – žaidimai
Pašnekovo vykdytas tyrimas apėmė vyrus iš skirtingų šalių – daugiausiai iš Europos ir Šiaurės Amerikos žemynų, keli informantai buvo ir iš Pietų Amerikos bei Australijos ir Okeanijos.
„Iš viso buvo 18 šalių. Nebuvo nė vieno iš Rytų Azijos, nes jų atskiras internetas. Ieškojau informantų per kelias atskiras platformas. Kiek man buvo leista suprasti, kad Kinijos, Pietų Korėjos, Japonijos ir kitų labiausiai žaidžiančių Rytų Azijos šalių žmonės renkasi atskirose platformose, kur dėl kalbinių apribojimų nebuvo prieita“, – apie tyrimą pasakoja VDU mokslininkas.
Informantus pašnekovus rado „Reddit“ platformos forume „Stop gaming“ (liet. nustok žaisti – LRT.lt).
„Tuo metu ir iki šiol, man atrodo, tai [„Stop gaming“] yra aktyviausia virtuali erdvė, kurioje yra kalbama apie problemiškus žaidimų įpročius. Čia kiekvieną dieną verda diskusijos, žmonės dalijasi savo patirtimi, patarimais. Yra toks bendruomeninis palaikymas“, – pasakoja jis.
Tyrimo tikslas buvo papildyti socialinių mokslų lauką naujais duomenimis. Šiame tyrime buvo įrodyta, kad priklausomybė kompiuteriniams žaidimams atsiranda dėl socialinių aplinkybių, pavyzdžiui, besikeičiančios aplinkos, smurto šeimoje, patyčių.
„Pasakojimuose aiškiai matėsi, kad ankstyvi santykiai su tėvais ir bendraamžiais yra labai svarbūs. Svarbi saugi, stabili aplinka. (...) Ne vienas informantas pasakojo, kad žaidimai buvo normali, smagi rekreacinė jų gyvenimo dalis, bet įvyko kažkokie gyvenimo pokyčiai, kurie sukėlė didelį stresą. Žaidimai buvo pažįstamas įprotis, kuris įgavo kompensacinį pobūdį ir dėl to buvo pradėta žaisti daugiau“, – gautais rezultatais dalijasi B. Gelūnas.
Vyriškumas susijęs su žaidimais
Anot pašnekovo, tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti ir veiksnius, lemiančius tai, kad kompiuteriniais žaidimais daugiausiai susižavi vyrai.
„Berniukų grupėse istoriškai yra labiau normalizuota veikla, kažkokie techniniai užsiėmimai. Pirmieji žaidimai buvo kurti vyrų ir vyrams. Šiame technologiniame sektoriuje dominavo vyrai ir vis dar didžioji dalis žaidimų kūrėjų yra vyrai. Dizaino ir rinkodaros elementai yra skirti įtraukti žaisti berniukus ir vyrus“, – sako jis.
B. Gelūno teigimu, dažnai kompiuterinių žaidimų motyvai yra susiję su vidinėmis normomis – kas yra sėkmingas žmogus, ypač vyras. Kai nepavyksta įgyvendinti sėkmingo vyro idealo realiame gyvenime, tai galima padaryti žaidime.
„Kai nerandama būdų įgyvendinti sėkmingo vyro idealo realiame gyvenime, kur turi būti stiprus, finansiškai sėkmingas, seksualiai aktyvus, dominuojantis, konkurencingas, yra ieškoma žaidimų. Tie žaidimai aktyviai vilioja vaizdiniais, kur būsi galingas“, – aiškina pašnekovas.
Be to, mokslininkas pastebi, kad atsiranda naujas vyriškumo modelis – siekis įsitvirtinti žaidimo turinio kūrėjais ar „Youtube“ platformos „streameriais“. „Yra matomi nauji vyriškumo modeliai – siektini ir imituotini pavyzdžiai. Jeigu daug žaisiu ir visą save investuosiu, galbūt irgi galiu pasiekti tokią sėkmę, kokią matau kitur. Dauguma, kas žaidžia problemiškai, vartoja daug kito turinio apie žaidimus ir nuolat mato tokius įkvepiančius pavyzdžius“, – teigia B. Gelūnas.
Reikalinga pagalba
Sunkiausia užduotimi, anot tyrėjo, priklausomybę nuo žaidimų turintiems asmenims tampa kontakto su kitais užmezgimas. „Kai žaidi 10–20 metų, izoliuojiesi nuo visuomenės. Net, jei labai nori užmegzti kontaktą, trūksta socialinių įgūdžių, informacijos, nuo ko pradėti. Dažnai informantai sakė, kad norėtų platformų, kurios padėtų atgauti socialinį gyvenimą“, – pastebi jis.
Vis dėlto B. Gelūnas sako, kad kontaktą su realiais žmonėmis reikėtų megzti ne per kompiuterinius žaidimus. Be to, svarbi ir fizinė veikla. „Svarbios yra alternatyvios, prasmingos veiklos, ypač tos, kurios įtraukia kūną. Žaidimai ištraukia iš kūno, nes įsikūniji į nenugalimą, nemirtingą veikėją kompiuterio ekrane. Kartais tai gali būti darbas, savanorystė kiti pomėgiai“, – teigia pašnekovas.
Viso pokalbio galite klausytis LRT radijo laidoje „10–12“. Tekstą parengė Justina Lopataitė.
