Buvęs vieno NASA padalinių vadovas: filmas „Marsietis“ po 20 metų gali tapti realybe

Kai turtingi asmenys į dangų kilo pirmaisiais lėktuvais, vieni žmonės tai vadino egzotika, kiti – ezoterika. Dabar taip kai kurie kalba apie kosmoso tyrinėjimą. Visgi lėktuvai šiandien yra mūsų realybė, ja po kelių dešimtmečių taps ir kosminės kelionės, sako buvęs NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos (angl. Jet Propulsion Laboratory, JPL) direktorius dr. Charles`as Elachi.

Ch. Elachi net 15 metų vadovavo JPL ir prižiūrėjo daugiau nei 20 robotinių misijų, tarp jų – Žemės stebėjimo misijos, Mėnulio misija, asteroidų ir kometų misijos, Jupiterio misija „Juno“, Saturno misija „Cassini“, šešios misijos į Marsą.

Su dr. Ch. Elachi LRT.lt susitiko per balandžio 23–26 d. Vilniuje vykusią konferenciją „Open Readings“.

– Jūs jau labai daug metų dirbate kosmoso tyrinėjimų srityje. Kas jus labiausiai traukia?

– Man kosmoso tyrinėjimas yra labai įkvepianti veikla. Žinote, jūs pirmą kartą ką nors atrandate ir tai leidžia mums visiems įgyti žinių apie tai, kaip vystėsi mūsų visata, kaip vystėsi mūsų planeta, kaip išsivystėme mes patys. Štai kas paskatino mane visą savo karjerą skirti kosmoso tyrinėjimams.

– Per daugelį metų, kol vadovavote JPL, suorganizavote daugybę robotinių misijų į kitus dangaus kūnus. Kuri misija, jūsų požiūriu, yra svarbiausia žmonijai?

– Manau, visų pirma turiu paminėti, kodėl apskritai yra svarbu vykdyti tokias misijas. Viena iš priežasčių ta, kad kosmosas mums teikia informacijos apie tai, kas vyksta mūsų pačių planetoje.

Pavyzdžiui, daugelis mokslininkų mano, kad tai, kas įvyko Veneroje, yra globalinis atšilimas, su kuriuo susiduriame ir čia, Žemėje. Kai natūraliai padaugėjo anglies dioksido, Veneroje pasikeitė temperatūra, o dabar, kaip žinote, Veneroje negalima gyventi. Taigi, tyrinėdami kitas planetas, mes galime įgauti naujų žinių apie Žemę, apie tai, kas vyksta čia.

Kitas dalykas, kurdami naujas technologijas ir naujus pajėgumus, mes galime juos panaudoti komerciniais tikslais, net jei ir neplanavome to daryti. Kad ir, pavyzdžiui, „iPhone“ kamera. Iš tiesų ši technologija visų pirma buvo tobulinama kosmoso pramonėje ir tik vėliau rado pritaikymą Žemėje. Ir tokių pavyzdžių yra daug.

Be to, kosmoso tyrinėjimas yra svarbus, nes įgyjame naujų žinių, kurios gali pakeisti mūsų gyvenimą. Žinote, daug kas naudoja tokį pavyzdį ne iš kosmoso: kai broliai Wrightai pradėjo kurti lėktuvus, žmonės klausė, kodėl jie tai daro. Pradžioje į lėktuvą sėdo tik turtingi žmonės, kurie norėjo patirti nuotykių. Dabar apie tai net nesusimąstome. Kad ir aš – tiesiog atvykau į oro uostą ir išskridau į Lietuvą. Dėl to pasaulis tapo daug mažesnis.

– Ar manote, kad tas pats nutiks ir kalbant apie keliones kosmose? Darbo dienomis dirbsime Žemėje, o savaitgalius leisime kitose planetose?

– Neabejoju, viskas taip ir bus. Sakyčiau, kad po 10, o gal po 15–20 metų žmonės turės lengvą prieigą prie kosmoso, galės po jį keliauti.

– Gal galite patikslinti, ką turite omenyje sakydamas „galės keliauti“? Tai labai plati sąvoka, žinant, kad tokios kelionės turi daug įvairių tikslų.

– Iš tiesų, tai plati sąvoka. Turiu omenyje, kad galėsime keliauti tiek mokslinių tyrinėjimų, tiek ir naujų žinių įgijimo tikslais. Tačiau taip pat daug žmonių dabar kalba apie kelionę į Mėnulį ar asteroidus ir mineralų, kurie yra tose vietovėse, tyrinėjimą. Tai galėtų teikti ekonominę naudą.

Be to, yra žmonių, kurie nori atostogauti Mėnulyje, tad nenustebčiau, jei po 15–20 metų tokia galimybė atrodys daug realesnė, nei atrodo šiandien.

– Buvote atsakingas už pirmąsias robotines Marso tyrinėjimo misijas. Ar pamenate momentą, kai pirmasis marsaeigis sėkmingai nusileido Raudonojoje planetoje? Kaip tuomet jautėtės? Apie ką galvojote?

– Kai mes sėkmingai nutupdėme marsaeigį „Spirit“ Marse, aš buvau misijos valdymo centre ir, žinoma, tikrai nervinausi, tačiau taip pat jaučiau ir didelį dėkingumą, kad galėjau prie to prisidėti. Prisimenu, kai mums pagaliau pavyko, išėjau iš misijos valdymo centro, buvo ankstyvas vakaras. Pažvelgiau į dangų, ten buvo matyti Marsas ir aš negalėjau patikėti, kad mes ką tik nusileidome ant to mažo taškelio.

Tačiau jaučiau nuostabų jausmą ne tik dėl to, kad mums pavyko pasiekti tolimą planetą, bet ir dėl to, kad šis įvykis buvo dar vienas įrodymas, kad kartu dirbanti komanda gali pasiekti dalykus, kurie atrodo beveik neįmanomi.

Žinote, JPL turime posakį, kad ryte atėję darbuotojai kartu pusryčiauja ir galvoja apie tai, kas neįmanoma, o tada eina ir tai įgyvendina. Ir tai sukuria dvasią. Net jei nevyksti į kosmosą, jei nedirbi kosmose, tai sukuria dvasią, kad jei dirbsime kartu, galime pasiekti bet ką. Žinote, turime posakį „The sky is the limit“ (liet. aukščiau tik dangus). Čia [JPL] mes sakome, kad dangus tikrai nėra jokia riba. Tai žmonėms, ypač jauniems, bet ir kai kuriems vyresnio amžiaus, suteikia jausmą, kad jie gali pasiekti bet ką.

– Tęsiant Marso temą, NASA tobulina technologijas, kad galėtų nusiųsti žmones į Raudonąją planetą jau 2030-aisiais? Ar tikite, kad vieną dieną iš tiesų turėsime kolonijų Marse?

– Nežinau, ar matėte filmą „Marsietis“ (angl. „The Martian“). Man jis labai patinka. O priežastis yra ta, kad viskas, kas tame filme pavaizduota, iš tiesų gali įvykti per artimiausius 20 metų.

Na, tai gali užtrukti ir keleriais metais daugiau, nes nuskristi į Marsą yra daug didesnis iššūkis nei nuskristi į Mėnulį. Nuskristi į Marsą užtrunka maždaug 6–9 mėnesius. Turite ten praleisti šiek tiek laiko, o tuomet dar grįžti atgal, taigi, ekspedicija į Marsą iš viso turėtų trukti apie dvejus metus.

Taip pat įsivaizduokite, visą maistą, medikamentus, vandenį ir kitus svarbius daiktus jūs turite gabentis su savimi. Ir viso to turi užtekti dvejiems metams. Tai nelengva užduotis, bet įgyvendinama.

Tačiau didesnis iššūkis, manau, yra tai, kad visą savo kelionę į Marsą ir atgal jūs turėsite praleisti nedidelio kambario dydžio kapsulėje, su 5–6 kolegomis sėdite šioje kapsulėje. Nesu tikras, ar po šešių mėnesių liksite draugais. Tai ne tik fiziniai, techniniai ir technologiniai dalykai, bet ir daug psichologinių. Dabar atliekama daug eksperimentų, astronautai daug laiko praleidžia kosminėje stotyje arba Marso simuliacijoje, kad iš tikrųjų suprastų galimą tokios kelionės psichologinį poveikį.

Bet manau, kad tai bus išsiaiškinta per ateinančius, sakyčiau, 20 metų. Visgi svarbu paminėti, kad tokia kelionė bus labai brangi, tad reikės labai daug investicijų.

– Kaip manote, ar Marse yra gyvybės?

– Labai tikėtina, nes ankstyvosios Marso dienos buvo labai panašios į Žemės. Taigi, greičiausiai Marse atsirado gyvybė, tačiau nežinome, kaip toli ji išsivystė.

Tad vienas iš dabartinių misijų tikslų – parsivežti ir ištirti mėginių iš įdomių Marso sričių, iš ten, kur, pavyzdžiui, buvo upės. Tuomet sužinosime ne tik tai, ar Raudonojoje planetoje yra gyvybės, bet ir tai, ar ten iš tiesų yra tinkama aplinka gyvybei vystytis.

Tačiau aš asmeniškai tikiu, kad visatoje egzistuoja gyvybė. Manau, kad nėra jokios priežasties, kodėl gyvybė turėjo išsivystyti tik šioje planetoje. Ji galėjo atsirasti daugelyje kitų vietų. Ir Marsas yra viena iš jų, taip pat Europa (Jupiterio palydovas – LRT), Titanas (didžiausias Saturno palydovas – LRT), egzoplanetos – aplink kitas žvaigždes esančios planetos. Esu beveik tikras, kad gyvybė egzistuoja visoje visatoje, tačiau mes dar neturime visiško to įrodymo. Būtent tai mes ir bandome pakeisti.

– Kurią planetą pasirinktumėte pirmiausia, jei turėtumėte galimybę ją aplankyti ir paieškoti gyvybės?

– Sakyčiau, tai būtų Europa, Enceladas (Saturno palydovas – LRT) ir Titanas. Europos ir Encelado planetose, mokslininkų manymu, yra skysto vandens vandenynas, taigi, ten yra visos gyvybei vystytis tinkamos sąlygos. Titanas yra šiek tiek kitoks. Ten daugiausia skysto metano. Tai nėra tipiška aplinka gyvybei vystytis.

Tačiau sužinojome vieną dalyką: beveik bet kurioje Žemės vietoje, kur yra kokio nors skysčio ir organinių medžiagų, kažkokiu būdu išsivystė gyvybė. Turiu omenyje, kad net giliuose naftos gręžiniuose, vandenyno dugne, greta vandens versmių egzistuoja gyvybė. Gyvybė yra labai gyvybinga. Ji linkusi vystytis labai neįprastose vietose. Štai kodėl mes bandome išsiaiškinti, ar ji egzistuoja mano minėtose vietose.

– Ar kada nors pagalvojote, kad gyvybė gali būti visiškai kitokia nei ta, kurios ieškome?

– Tai tiesa. Mano žmona visada man tai primena. Ji nėra mokslininkė. Ji sako: „Tu visada galvoji tik apie anglies grandines. Gyvybė gali būti visai kitokia.“ Ir tai tiesa, bet mes nežinome, kas tai yra. Turiu omenyje, mes linkę žiūrėti į dalykus, kurie yra panašūs į tai, kas mums pažįstama. Bet gali paaiškėti, kad gyvybė yra visai kitokia. Žinote, ji gali būti pagrįsta siliciu, o ne anglimi. Arba kuo nors visiškai kitu. Turime būti atviri, kad galėtume išvysti kitokias gyvybės formas.

– Artimiausiu metu planuojama daugybė misijų: „Europa Clipper“ į Europą, „Artemis“ į Mėnulį ir kitos. Kuri iš jų jums atrodo svarbiausia?

– Tai sunkus klausimas ir manęs to dažnai klausia. Pagrindinis mūsų tikslas – suprasti, kaip susiformavo Saulės sistema, kaip ji evoliucionavo ir kaip joje išsivystė gyvybė. Ir kiekviena misija yra skirta skirtingiems šio tikslo aspektams tirti.

Pavyzdžiui, misijos, kurios vyksta į tokius asteroidus kaip Psyche, padeda suprasti, iš ko sudarytas asteroidas ir ar asteroidas yra sena planeta, kuri suskilo į gabalus, ar jis yra planeta nevirtęs dangaus kūnas. Tokios misijos neieško gyvybės, o siekia suprasti, kaip iš tikrųjų susiformavo Saulės sistema.

Misija į Europą yra labai stipriai nukreipta į skysto vandens vandenyno paiešką. Tyrinėjant Marsą mums svarbu suprasti, kaip atsirado planeta, kuri prasidėjo kaip Žemė, bet pasuko kitu keliu, žinote, tiek geologiniu, tiek biologiniu požiūriu.

– Ar vieną dieną žmonija sugebės peržengti Saulės sistemos ribas ne siųsdama zondus, o fiziškai keliaudama?

– Na, deja, reikalas tas, kad visata yra labai didelė. Kad pasiektume artimiausią žvaigždę per 5–6 metus, turime keliauti šviesos greičiu. Tad tam, kad būtų galima nusiųsti žmones į kaimyninę žvaigždę, turėtų įvykti didelis technologinis proveržis, kuris leistų mums keliauti šviesos greičiu. Šis scenarijus artimiausioje ateityje, sakyčiau, yra mažai tikėtinas. Netgi siųsti zondus iš už Saulės sistemos ribų jau yra didelis iššūkis.

Žmonės manęs visada klausia, ar aš tikiu, kad mus yra aplankę ateiviai? Ir aš atsakau, kad ne, tai mažai tikėtina. O pagrindinė priežastis – dideli atstumai, kuriuos ką tik minėjau, ir keliauti reikalinga technologinė pažanga. Ateivių civilizacija turėtų būti labai pažengusi ir išsiaiškinti, kaip keliauti šviesos greičiu, kad iš tikrųjų galėtų mus aplankyti.

– Tačiau jei jie yra visiškai kitokie, nei įsivaizduojame, galbūt tai visgi įmanoma.

– Gali būti, gali būti. Bet žinote, kol kas nustatėme, kad fizikos dėsniai, pavyzdžiui, šviesos greitis, galioja visoje visatoje.

– Perskaičiau jūsų pranešimo „Open Readings“ konferencijoje santrauką. Ten minite, kad šiuo metu gyvename kosmoso tyrinėjimų aukso amžiuje. Ką turite omenyje?

– Na, aš noriu pasakyti, kad per pastaruosius 30 metų aplankėme visas Saulės sistemos planetas, keliose iš jų nusileidome. Taigi, tai yra aukso amžius, kalbant apie kosmoso tyrinėjimą.

Per pastaruosius 40 metų įgijome labai daug žinių. Anksčiau apie kai kuriuos dalykus buvo galima tik pasvajoti, o šiandien jie jau vyksta visu tempu. Prisimenu, būdamas vaiku kosmosu susidomėjau todėl, kad per radiją išgirdau apie „Sputniką“ ir nustebau: „Oho, mes iš tikrųjų galime pakilti į kosmosą.“ Šių dienų žmonėms, kurie gimė kosmoso tyrinėjimų erai įsibėgėjus, visa tai skamba įprastai, tačiau prieš 50 metų visos kosminės kelionės atrodė kaip magija.

– Anksčiau minėjote filmą „Marsietis“, tačiau ką manote apie kitus mokslinės fantastikos kūrinius? Ar juose yra tiesos? Ar vis dėlto didžioji dalis to, ką ten matome, yra kūrėjų fantazijos vaisiai ir to niekada neišvysime realybėje?

– Manau, kad nors tai yra mokslinė fantastika, jos kūrėjai galvoja apie tai, kas gali nutikti po 50 metų ar pan. Galbūt pusė tų scenarijų yra beprotiški, galbūt jie niekada neišsipildys, tačiau nemažai mokslinės fantastikos filmų tapo realybe. Kai jaunystėje žiūrėjau „Žvaigždžių kelią“ (angl. „Star Trek“), internetas ir mobilieji telefonai buvo tik mokslinė fantastika.

Prisimenu laikus, kai, norėdamas paskambinti tėvams į kitą šalį, turėjau eiti į paštą, rezervuoti laiką prie telefono ir grįžti tuo laiku, tik tuomet kalbėti. Dabar nereikia galvoti du kartus. Galite paimti telefoną ir paskambinti bet kam bet kuriame pasaulio krašte. Tai mano gyvenime buvo tik mokslinė fantastika. Dabar tai realybė.

– Šiandien kosmoso tyrimuose dalyvauja daug komercinių bendrovių, tokių kaip „SpaceX“ ir kitos. Kaip, jūsų nuomone, tai keičia kosmoso tyrinėjimų lauką?

– Aš džiaugiuosi, kad bendrovės įsitraukia į kosmoso veiklą, tačiau svarbu suprasti, kad dauguma jų neužsiima kosmoso tyrinėjimu, jos labiau vykdo komercinę veiklą, siekia komercinės naudos.

Ir beveik visos šios bendrovės naudoja technologijas, kurias sukūrė vyriausybinės organizacijos: NASA – JAV, Europos kosmoso agentūra (EKA) – Europoje, kitos įstaigos Rusijoje ir Japonijoje. Vyriausybės investuoja į naujų technologijų kūrimą ir suteikia galimybę jomis naudotis komerciniam sektoriui, tad manau, kad konkurencija vyksta ne tarp vyriausybės ir komercinių bendrovių, o tarp skirtingų bendrovių. Konkurencija visada yra gerai, nes leidžia į pasaulį ateiti naujoms idėjoms.

Taigi, džiaugiuosi matydamas, kad ir lietuviškos įmonės dalyvauja kosmoso pramonės veikloje. O tai, kad esate EKA dalis, leidžia jums prisidėti dar didesniu mastu. Manau, kad žmonės, turintys įdomių idėjų ir nestandartinį mąstymą, gali pritraukti lėšų, kad galėtų imtis naujų projektų.

– Taigi, turime daug inovacijų, daug protingų žmonių, bet tiek metų negalime nusileisti Mėnulyje.

– Manau, kad tam tikra prasme prieš 50 metų buvome šiek tiek drąsesni, buvome pasirengę labiau rizikuoti, nes tuo metu vyko konkurencija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Prisimenu, kad tuo metu NASA biudžetas siekė beveik 10 proc. dabartinio JAV Vyriausybės biudžeto.

Tačiau manau, kad kai tik atsiranda žmonių (misijose dalyvauja žmonės), viskas tampa daug sudėtingiau. Jei prarandame erdvėlaivį, galime labai greitai su tuo susitaikyti, o kai prarandami žmonės, patiriama ir tam tikra psichologinė žala.

Nežinau, kodėl mūsų visuomenė dabar tokia, bet anksčiau, kai pradėjome skraidyti lėktuvais, daug žmonių žūdavo aviakatastrofose. Šiandien mes tampame šiek tiek atsargesni, kalbant apie galimas žmonių netektis. Ir nežinau, ar tai gerai, ar blogai.

Manau, kad visada, kai darai ką nors naujo, tai rizikinga. Ir reikia būti pasirengusiam susitaikyti su tuo, kad gali būti tam tikrų netekčių. Visada pateikiu pavyzdį apie Magalhães`ą. Mes priskiriame jam nuopelnus už tai, kad jis apkeliavo Žemę, tačiau iš tiesų Magalhães`as žuvo kelionės viduryje. Žinote, tas pats buvo ir su kapitonu Cooku. Taigi, istorijoje tyrinėjimai buvo susiję su rizika prarasti gyvybę.