Žaibų vasarą itin padaugėja, o neseniai sinoptikai fiksavo apie 10 tūkst. žaibo išlydžių per dieną. Apie žaibą, jo keliamus pavojus ir apsisaugojimo būdus LRT radijo laidoje „10–12“ pasakoja Vilniaus universiteto fizikos fakulteto mokslo darbuotojas Rokas Dobužinskas. 
Žaibų vasarą itin padaugėja, o neseniai sinoptikai fiksavo apie 10 tūkst. žaibo išlydžių per dieną. Apie žaibą, jo keliamus pavojus ir apsisaugojimo būdus LRT radijo laidoje „10–12“ pasakoja Vilniaus universiteto fizikos fakulteto mokslo darbuotojas Rokas Dobužinskas.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kamuolinis žaibas – obuolio dydžio
Mokslininkas pastebi, kad intensyviausi žaibų išlydžiai vyksta Vidurio Afrikos regione.
„Šiuo metu žaibingumas yra didelis – pastarąsias savaites jis suintensyvėjęs. Tačiau Lietuva nėra pati žaibingiausia vietovė, didžiausias žaibingumo telkinys yra Vidurio Afrikoje, kuris yra keliasdešimčia kartų didesnis nei Lietuvoje“, – dėsto jis.
R. Dobužinskas pabrėžia, kad žaibas yra pavojingas dėl vienos priežasties.
„Kaip minėjau, oras nėra laidininkas ir tam, kad tekėtų krūvis, turi susidaryti didžiulė įtampa ir pratekėti siauru kanalu. Dėl šio greito ir tankaus reiškinio atmosferoje jis yra pavojingas“, – aiškina mokslo darbuotojas.
Įvairiais pasakojimais ir spėjimais apipintas ir kamuolinis žaibas, apie kurį išsamių tyrimų, anot R. Dobužinsko, vis dar trūksta.
„Įprastai jie būna obuolio, slyvos dydžio. Vienintelį kartą Kinijoje hidrometeorologijos tarnybai pavyko išmatuoti kamuolinio žaibo spektrą. Iš spektro buvo nustatyta, kad kamuolinis žaibas susideda iš silicio, fosforo, kalcio. Kamuolinis žaibas atsiranda po žaibo išlydžio ir gali lėkti labai greitai arba stovėti vienoje vietoje keletą sekundžių. (...) Ten yra tas pats žaibas, kuris yra susispietęs į kamuolį. (...) Visi pasakojimai yra labai panašūs, todėl galime sakyti, kad toks reiškinys tikrai yra“, – teigia pašnekovas.
Norėdami apsaugoti turtą, žmonės savo teritorijoje stato žaibolaidžius. Eksperto teigimu, jie būna aktyvaus ir pasyvaus tipo.
„Aktyvūs yra tie, kurie yra įžeminti su žeme, su gerais elektrodais. Toks žaibolaidis gali apsaugoti ir kaimyninius pastatus. Jis pakelia žaibo išlydį aukščiau ir padidina tikimybę, kad žaibas trenks būtent į tą vietą, kur yra žaibolaidis“, – aiškina R. Dobužinskas.
Pašnekovas prisimena ir tai, kaip visai neseniai žaibas trenkė į fizikos fakultetą.
„Bakalauro darbų gynimo metu dingo internetas. Paaiškėjo, kad į metalinę konstrukciją trenkė žaibas, bet didesnės žalos nebuvo. Kadangi fizikos fakultetas turi daug mokslinių prietaisų, yra vidinė žaibo apsauga“, – kuriozišką situaciją pasakoja jis.
Lėktuve įtaisytos specialios apsaugos sistemos nuo žaibo
R. Dobužinskas tikina, kad skrendant lėktuvu žaibo bijoti neverta. Pasak jo, lėktuvas turi vidines ir išorines apsaugas nuo žaibo.
„Didžiulis darbas yra atliekamas dispečerių, kurie dirba ant žemės. Jie žiūri oro sąlygas, parenka skrydžius, kad būtų mažiausia žaibo tikimybė. Netgi trenkus žaibui yra tam tikros apsaugos pačiuose lėktuvuose“, – teigia jis.
Mokslininkas paneigia ir mitą, kad į tą pačią vietą žaibas netrenkia. Todėl jis pataria audros metu nestovėti arti medžių, nebėgti ir nesimaudyti vandens telkiniuose.
„Būna medžių, į kuriuos trenkia ne vieną kartą. Kadangi krūvio kiekis yra milžiniškas ir jis turi nutekėti į žemę, krūvis gali nutekėti į kūną, nesvarbu, ar būsite su batais, ar basomis, ar lauke bus šlapia, ar sausa – pavojus yra didžiulis ypač po medžiais. Dažniausiai mes negalvodami stengiamės bėgti po medžiu, kai prasideda lietus. Geriausia bėgti į pakrūmes, ten, kur nebūtų laukymės. Trys pagrindiniai dalykai, ko negalima daryti žaibuojant, tai stovėti po medžiu, bėgti plynu lauku ir būti prie vandens telkinių bei juose maudytis“, – dėsto R. Dobužinskas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše:
Parengė Goda Ponomariovaitė
