Garsi šveicarų fizikė: „Dėl tokio mąstymo, kurį turėjo Piskarskas, iškilo Silicio slėnis“

„Kai pradėjau studijuoti fiziką keletas vyresnių studentų (...) man atvirai pasakė, kad mano smegenys, turbūt, blogai veikia, nes mergaitė paprastai nestudijuoja fizikos“, – prisiminimais su LRT.lt dalijasi garsi fizikė Ursula Keller. Šiandien gimtojoje Šveicarijoje ji yra žinoma kaip pirmoji moteris, tapusi profesore lazerių fizikos srityje, o pasaulyje – kaip žmogus, kurio darbas prisidėjo prie to, kad chirurgijoje, elektronikoje, automobilių pramonėje ir mokslinių tyrimų srityse įvyko didžiulis šuolis į priekį.

2018 m. Ursula Keller sulaukė Europos išradėjo apdovanojimo už daugiau kaip 30 metų darbą tobulinant impulsinių lazerių technologiją, be kurios šiandien neįsivaizduojama daugelis sričių. Tačiau ne tik tai išgarsino mokslininkę. Ji taip pat sukūrė ir tiksliausią pasaulyje laiko matavimo metodą. Na, ir kas be ko, profesorė pripažįsta, kad jaunystėje užgimęs noras kovoti už lyčių lygybę ir moterų teises moksle metams bėgant tik sustiprėjo.

Balandžio 23–26 d. profesorė lankėsi Vilniuje vykusioje konferencijoje „Open Readings“. Anot jos, Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis lazerių srityje, tik svarbu – nesustoti.

– Pirmiausia, kalbant apie jūsų karjeros pradžią ir vėlesnius metus, kas paskatino jus susidomėti fizika ir, konkrečiai, lazerių fizikos sritimi?

– Studijavau fiziką, nes man visada patiko matematika ir norėjau suprasti gamtą bei technologijas. Tad man atrodė, kad fizika yra arčiausiai matematikos. Kai buvau studente, niekaip negalėjau apsispręsti, ar turėčiau studijuoti teorinę, ar eksperimentinę fiziką. Tačiau lektoriai ir profesoriai užsiminė, kad pabaigus teorinę fiziką labai sunku gauti darbą. Tuomet aš pagalvojau – gerai, man reikia darbo, ir nusprendžiau studijuoti eksperimentinę fiziką.

Man patiko lazeriai ir eksperimentai, kai iš tikrųjų galėjau ką nors sukurti pati, tarsi konstruočiau „Lego“. Tad galiausiai pradėjau dirbti lazerių fizikos srityje.

– Kai pabaigėte skaityti savo pranešimą konferencijoje „Open Readings“, užsiminėte, kad tai, ką darote, yra jūsų svajonių darbas, ir jus bus sunku išstumti iš jūsų darbo vietos, nes galėtumėte dirbti amžinai.

– Aš tikrai manau, kad galėčiau (juokiasi). Mane be galo žavi fizika, o taip pat man patinka spręsti įdomias problemas bei mėginti bent šiek tiek pagerinti pasaulį. Manau, kad tai ir yra gyvenimo prasmė – daryti kažką, kas sprendžia tam tikrą problemą ir galbūt padeda pasauliui platesne prasme.

– Smagu girdėti, kad esate tokia užsidegusi tuo, ką darote. Kiek žinau, jūsų pagrindinis interesas yra itin greitas mokslas. Ar galite tai šiek tiek paaiškinti, kas tai yra? Ir, ar paprasti žmonės gali su juo kaip nors susidurti savo kasdieniame gyvenime?

– Mes nuolat esame dinamiškame procese, nes laikas juda į priekį. O mane domina vis greitesni, ir greitesni, ir greitesni procesai, kurie galiausiai skaičiuojami femtosekundėmis (viena milijoninė milijardinės sekundės dalis – LRT) ir atosekundėmis (viena milijardinė milijardinės sekundės dalis – LRT).

Tokie greičiai – tai nėra kažkas, ką mes galime pamatyti savo akimis, nes mūsų akys stebi milisekundės diapazone. Tokie greičiai stebimi elektronikoje, puslaidininkiuose. Tai yra tai, kaip elektronai juda, kai prijungiate įtampą, kaip elektronai atlieka perjungimo procesą elektroninėse grandinėse. Taigi, jei norite, kad visa elektronika būtų efektyvesnė ir greitesnė, turite iš tikrųjų suprasti fiziką ir itin greitus procesus, pavyzdžiui, elektronų dinamiką atomų ir molekulių masteliu.

Taip pat tai [itin greitus procesus] svarbu suprasti tam, kad galėtumėte atkurti, pavyzdžiui, fotosintezę arba regėjimą laboratorijoje.

– Ką laikytumėte didžiausiu savo karjeros pasiekimu iki šiol?

– 1989 m. persikėliau į JAV ir pradėjau dirbti „AT&T Bell Laboratories“ Naujajame Džersyje.

Mane sužavėjo ten dirbusio profesoriaus tyrimai lazerių srityje, tad galiausiai ir pati pradėjau kurti lazerius, sukonstravau SESAM [lazerį], kuriame šviesos srautas yra išskaidomas į trumpus impulsus. Iš tiesų, tai neįtikėtina – jūs sukonstruojate lazerį – sugalvojate naują būdą, kaip generuoti trumpuosius šviesos impulsus, ir tada jūsų prietaisas iš tikrųjų pritaikomas pramonėje, pradedant akių chirurgija, medžiagų apdorojimu, perdirbimu ir baigiant įvairiais matavimo metodais.

Taip pat, kai jūs, kaip moteris, patenkate į vyrų pasaulį, nėra taip lengva sulaukti pagarbos ir pripažinimo. Bet, žinote, jei sukuriate lazerį, kuris yra geresnis už bet kurį kitą lazerį, jie nebegali prieštarauti.

– Taigi lazerio sukonstravimas tarsi tapo priemone pagarbai įgyti?

– Taip, tikrai. Kai pradėjau studijuoti fiziką keletas vyresnių studentų mums vedė instruktažą ir tada jie man atvirai pasakė, kad mano smegenys, turbūt, blogai veikia, nes mergaitė paprastai nestudijuoja fizikos. Tai buvo aštuntajame dešimtmetyje. Aš buvau vienintelė moteris toje laidoje.

– Ar manote, kad požiūris į moteris mokslo pasaulyje keičiasi?

– Manau, kad keičiasi, nors ne taip greitai, kaip norėčiau. Šiuo metu vis daugiau moterų ateina į šią sritį. Tačiau joms ateinant daugėja ir konkurencijos dėl tikrai gerų pareigų.

Daugelis vyrų iš tikrųjų niekada nėra dirbę su moterimi, kur ji netarnautų vyrams. Žinote, vyrai įpratę turėti sekretorę, motiną, partnerę ir tikisi, kad jos jiems tarnaus. O dabar ateiname mes ir ne tarnaujame, bet iš tikrųjų konkuruojame ir atimame iš jų įdomius darbus. Tai sukelia tam tikrą emocinę reakciją. Ir tai neabejotinai yra kažkas, su kuo kai kurie vyrai turi šiek tiek problemų. Manau, kad žvelgdama į dabartinį pasaulį, manau, kad mums reikia išplėsti lyderystės sąvoką. Nemanau, kad mums sveika turėti tik šiuos tradicinius mačo tipo vyrus.

Manau, kad mokslas nėra susijęs su mačo. Mokslas – tai problemų sprendimas. Ir žinote, paprastai problemos būna tokios didelės, kad tenka dirbti komandoje.

– Grįžtant prie jūsų išradimų. Prieš aštuonerius metus pristatėte atosekundinį laikrodį. Esu girdėjusi, kad tai tiksliausias laiko matavimo prietaisas ar metodas, kuris iki šiol egzistuoja. Ar galite apie jį šiek tiek papasakoti? Ir paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo tų įprastų laikrodžių, kuriuos matome aplink mus?

– Tai labai įdomu, kaip buvo išrastas atosekundinis laikrodis, nes jis atsirado einant pro aplinkkelį. Revoliuciniai išradimai sukuriami tada, kai pradedi mąstyti kitaip ir sugalvoji kažką naujo. O kad tai padarytumėte, reikia truputį sutrikdyti nusistovėjusį mąstymo būdą. Taigi tai vyko siekiant pasaulio rekordų ir generuojant vis trumpesnius ir trumpesnius lazerio impulsus.

Visada kyla klausimas, kaip apibrėžti laiką. Paprastai klasikiniame laikrodyje laikas apibrėžiamas virpesių skaičiumi per sekundę. Didinant virpesių dažnį, sekundės apibrėžimas tampa vis tikslesnis. O jei dažnį didinsite vis labiau ir labiau, tada galiausiai nebegalėsite skaičiuoti. Tuomet tam, kad suskaičiuotume smulkesnes sekundės dalis, reikia kažko kito, pavyzdžiui, atosekundinio laikrodžio, kuriame pasitelkiamas lazeris.

Atosekundė – viena milijardinė milijardinės sekundės dalis (LRT pastaba).

Kadangi laikrodyje reikia turėti periodinį judesį kaip laiko atskaitos tašką, kuris atsikartoja ir atsikartoja, taigi atosekundiniame laikrodyje aš panaudojau elektrinio lauko rotacijos periodiškumą, kadangi jis atsikartoja. Taigi apibendrinant – atosekundinis laikrodis yra pasitelkiamas labai trumpiems – atosekundžių trukmės – laiko intervalams matuoti.

– Kaip suprantu, šis laikrodis savo išvaizda skiriasi nuo tų, kuriuos turime namuose arba matome savo telefonuose? Tai nėra kažkoks ekranas, kuriame matome besikeičiančius skaičius?

– O taip, atosekundinis laikrodis tai – visas eksperimentas, kruopščiai suplanuotas projektas. Tai tarsi meno kūrinys.

– Kokios yra šio laikrodžio taikymo sritys? Ką juo galime matuoti?

– Naudojau jį elektrono tuneliavimo laikui matuoti. O tai yra kažkas, ką, žinote, daugelis žmonių yra matę mokslinės fantastikos filmuose, kur žmonės eina pro duris jų neatidarydami. Tai, žinoma, yra nesąmonė. Mes, makroskopiniai žmonės, esame klasikiniame pasaulyje, taigi, jei norime patekti pro duris, turime jas atidaryti. Tačiau kvantinės mechanikos pasaulyje elektronas gali keliauti pro duris.

Žinote, elektronika tampa vis smulkesne, o procesai greitesni, tad tokie eksperimentai gali padėti kurti greitesnius prietaisus.

– Pereikime šiek tiek prie kitos temos. Galbūt per savo karjerą jums teko bendradarbiauti su Lietuva – su pramone ar su akademija?

– Žinoma, aš pažinojau profesorių Algį Petrą Piskarską, jis buvo vienas iš itin trumpus impulsus generuojančių lazerių mokslo pradininkų. Jis buvo tikrai labai vertinamas mokslininkas ir aš visada jį gerbiau. Tačiau labiausiai mane žavi tai, kad jis sujungė akademiją ir pramonę. Požiūris, kad šių dviejų pasaulių susijungimas yra labai svarbus, gajus Amerikoje, būtent dėl taip mąstančių žmonių šiandien turime Silicio slėnį.

Ir, žinoma, stebėjau visas tas Lietuvoje besikuriančias įmones, pavyzdžiui, „Light Conversion“. Jie kūrėsi ankstyvais devyniasdešimtaisiais, kai ir aš įkūriau savo įmonę. Tai yra tikrai įspūdinga, ką jūs iki šiol pasiekėte. Manau, kad labai svarbu yra pradėti – įsteigti kelias įmones, pradėti vystyti ekosistemą ir tai ilgainiui lems kitų įmonių atsiradimą.

– Mes, lietuviai, esame linkę sakyti, kad esame maža šalis ir dėl to mums sudėtingiau kažką pasiekti, palyginti su kitomis šalimis. Bet juk Šveicarija taip pat nėra didelė...

– Mes girdime tą patį Šveicarijoje (juokiasi).

– Vis dėlto, aš patikrinau naujausius duomenis, ir jūs, palyginti su Lietuva, skiriate tris kartus didesnę dalį BVP biudžeto mokslui nei mes. Ar manote, kad finansavimas yra pagrindinis dalykas, lemiantis sėkmę, ar yra ir kitų dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti, siekiant šaliai tapti žinomai mokslo pasaulyje?

– Visų pirma, noriu pasakyti, kad šalys žengia į mokslo pasaulį su skirtinga istorija. Šveicarijai labai pasisekė, kad ji išgyveno du karus ir nebuvo sunaikinta, o jums ne taip pasisekė. Mano nuomone, pradžioje reikia rūpintis savo žmonėmis, kad jie turėtų iš ko gyventi, taip pat užtikrinti, kad visi gautų išsilavinimą. Taigi visa tai yra pirmoje vietoje, o po to, mano nuomone, seka mokslas. Jei užtikrinsi žmonių gerovę ir išsilavinimą, tam tikra dalis jų vėliau ateis į mokslą.

Žinoma, jei turite daugiau išteklių, jūsų sėkmės tikimybė galiausiai padidėja. Tikrai protingi žmonės išgyvens bet kurioje vietoje, bet, vis dėlto, norint būti tarp geriausių, žinote, ištekliai turi reikšmės.

– Minėdama išteklius, turite omenyje finansavimą ir žmones?

Finansavimą ir laboratorinę įrangą. Taip pat, žinoma, jums reikia ir žmonių, tiesa, turite jiems deramai mokėti. Kitaip jie tiesiog išvyks kur nors kitur, tiesa?

– Lietuvoje mes vis dar kalbame apie tai, kad patiriame „protų nutekėjimą“ – žmonės tiesiog išvažiuoja, kur, jiems atrodo, geriau ir nebegrįžta, nesuteikia šaliai tam tikros vertės, neperduoda savo žinių ir pan. Šiuo metu į būtent šių žmonių sugrąžinimą investuojama nemažai pastangų. Ar Šveicarijoje susiduriate su šia problema? Kaip ją sprendžiate?

– Aš taip pat grįžau į Šveicariją [iš JAV]. Žinoma, dar pasvarstau, kad galbūt grįžti ir nereikėjo, nes moterims Šveicarijoje tikrai šiek tiek sunkiau. Tačiau grįžau todėl, kad tai buvo mano namai, ten užaugau. Ir manau, kad tokie žmonės šaliai visada suteikia pranašumą.

Tačiau tam, kad žmonės grįžtų, jūs turite savo šalį padaryti patrauklią. Tai galime matyti, pavyzdžiui, Kinijoje, – daug žmonių išvažiavo, tačiau dabar grįžta. Tai yra valdžios užduotis. Ji turi suteikti pakankamai išteklių, kad žmonės jaustų, jog jie iš tikrųjų gali kažką nuveikti, kad būtų geros sąlygos steigti įmonę. Duokite visus patentus nemokamai, nes jei įmonei sekasi, ji grąžina mokesčius atgal, ji įdarbina žmones.

Negalima tiesiog sėdėti ir sakyti, kad niekas negrįžta. Mes turime padaryti šalį patrauklią. Eikite ir klauskite žmonių: „Ko jums reikėtų, kad grįžtumėte, užuot įkūrę įmonę kur nors kitur? Kodėl jūs negalėtumėte įkurti įmonės čia?“

– Užsiminėte, kad Šveicarija nėra geriausia vieta moterims. Kodėl taip pasakėte? Ar tai galioja ir visai Europai? Kurį laiką gyvenote JAV, kaip vertinate situaciją ten?

– Taip, JAV, sakyčiau, yra bent 20 metų priekyje Šveicarijos. Manau, kad Vokietijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje moterims, užimančioms vadovaujamas pareigas, gana sunku. Prancūzijoje – šiek tiek geriau.

Problema čia yra ta, kad po karo ten užsilikusi idėja, esą moteris turėtų likti namie ir rūpintis vaikais vis dar nepaprastai gaji.

Ir aš manau, kad taip yra ne be reikalo. Vyrai nenori konkuruoti su moterimis, juk daug patogiau turėti namų šeimininkę, kuri viską tvarko. Tad Šveicarijoje yra stipri tendencija versti moteris jausti kaltę, jei jos dirba, ypač moksle, turėdamos vaikų. O kai jautiesi kaltas, kaip gali dirbti?

Tačiau aš turėjau savo vaikų. Nepaisant to, dirbau visą darbo dieną, o po dešimties savaičių jie jau praleisdavo penkias dienas per savaitę vaikų dienos centre, ir, žinote, jie užaugo visiškai normalūs.

– Anksčiau minėjote, kad visgi matome tam tikrus pokyčius – vis daugiau moterų ateina į mokslo sritį. Taigi, kas pasikeitė?

– Jos mato gerus pavyzdžius, mato moteris, kurioms pavyko ir dirbti, ir auginti vaikus. O taip pat turime daugiau vaikų dienos centrų.

Taigi, per kelerius metus Šveicarijos federaliniame technologijos institute Ciuriche studenčių padaugėjo iki 30 proc., tačiau čia viskas ir sustojo. Manau, kad yra daug moterų, kurioms labai gerai sekasi matematika. Tačiau socialinis spaudimas ir išankstinis nusistatymas yra toks: jei norite turėti šeimą, turėtumėte studijuoti ką nors kita, nes labai sunku suderinti fiziką ir šeimą. Tai, mano nuomone, yra visiška nesąmonė.

Šiuo metu Šveicarijoje turime tik apie 10 ar 13 proc. moterų profesorių, bet daugelis jų yra iš užsienio.

Aš žinau, kad Lietuvoje mokslo srityje dirba maždaug tiek pat moterų ir vyrų, tačiau situacija kitokia, kai kalbame apie aukštas pareigas. Mažas moterų, užimančių aukštas pareigas, skaičius nėra vien tik Šveicarijos ar Lietuvos problema, tai yra viso pasaulio tendencija. Ir tai susiję su tuo, kad kylant karjeros laiptais stebima vis daugiau stereotipų.

Dėl to vienas dalykas, kurį matau kaip didelę problemą visame pasaulyje, tik skirtinguose lygmenyse, yra moterų galimybė naudotis galios ištekliais ir privilegijomis. Ir iš tikrųjų manau, kad kur bebūtumėte ir bedirbtumėte, turėtumėte įvertinti, ar moterys toje įmonėje gali kilti karjeros laiptais. Jei gali, tuomet, manau, kad tos įmonės valdymas tikriausiai yra geras ir galbūt norėtumėte apsvarstyti galimybę joje dirbti. O jei negali, tada eikite į kitą, juk visi ieško tikrai gerai išsilavinusių žmonių. O jei nepavyks rasti tinkamos įmonės, įsteikite savo.

– Kaip galime paskatinti jaunas merginas rinktis mokslo sritį ir negalvoti apie stereotipus?

– Manau, kad labai svarbu mergaites, o iš tiesų ir berniukus, mokslu mėginti sudominti kuo anksčiau. Galėtume mokyti mokslo koncepcijų per eksperimentus. Pavyzdžiui, galite jiems pasiūlyti pasigaminti oro balioną užuot apie tai skaitant. Tuomet jie pamatys, kad jis neskraido, ir jūs pasiūlysite pabandyti dar kartą, prieš tai sumažinus baliono svorį.

Galiausiai galėtumėte pasakyti: „Žinote, iš tikrųjų yra toks dėsnis. Ir jei žinote matematiką, galite baliono svorį apskaičiuoti ir tada balioną pastatysite tik kartą. Štai kodėl mes atliekame matematinius skaičiavimus.“ Taigi taip vaikai iš tikrųjų supras, kodėl mes mokomės matematikos, nes daugelis jų juk dažnai nesupranta mokymosi prasmės.

Taip pat manau, kad svarbu mokyti vaikus apie skirtumus ir kaip būti tolerantiškiems. Džiaugiuosi, kad filmuose mažėja lyčių stereotipų. Žinote, kai augau, Pelenė buvo miela mergaitė, kuri pasyviai laukia, kol ateis princas ir ją išgelbės. O dabar naujesniuose Pelenės tipo filmuose mergaitė yra kovotoja. Tad, mano nuomone, labai svarbu paaiškinti vaikams, kad jie patys yra atsakingi už savo likimą.