2022 m. rugsėjo 29 d. „Juno“ mažiausiu atstumu praskrido pro Europą, priartėdamas prie šio dangaus kūno paviršiaus 355 km atstumu. NASA erdvėlaivyje „Juno“ esančios kameros „JunoCam“ užfiksuoti vaizdai patvirtina teoriją, kad Jupiterio palydovo Europos šiaurinį ir pietinį ašigalius dengianti ledo pluta yra pakeitusi lokaciją.
NASA erdvėlaivyje „Juno“ esančios kameros „JunoCam“ užfiksuoti vaizdai patvirtina teoriją, kad Jupiterio palydovo Europos šiaurinį ir pietinį ašigalius dengianti ledo pluta yra pakeitusi lokaciją, skelbia NASA.
Europa / NASA / JPL-Caltech / SwRI / MSSS nuotr., apdorojo K. M. Gill, CC BY 3.0
2022 m. rugsėjo 29 d. „Juno“ mažiausiu atstumu praskrido pro Europą, priartėdamas prie šio dangaus kūno paviršiaus 355 km atstumu. Keturios „JunoCam“ ir viena SRU (erdvėlaivio žvaigždžių atskaitos įrenginio) padaryta nuotrauka yra pirmieji didelės skiriamosios gebos Europos vaizdai nuo paskutinio „Galileo“ praskridimo pro Europą 2000 m.
Tikrasis poliarinis poslinkis
„Juno“ skrydis virš Europos leido užfiksuoti vaizdus netoli Jupiterio mėnulio pusiaujo. Analizuodami „JunoCam“ duomenis mokslininkai nustatė, kad kartu su numatytais ledynais, pylimais, skardžiais, keteromis ir įdubomis kamera užfiksavo ir netaisyklingai išsidėsčiusias stačių kraštų 20–50 km pločio įdubas. Jos panašios į dideles ovalo formos daubas, anksčiau aptiktas kitų Europos regionų nuotraukose.
Manoma, kad po lediniu išoriniu Europos sluoksniu slypi milžiniškas vandenynas, o šie paviršiaus bruožai siejami su „tikruoju poliariniu poslinkiu“ (angl. true polar wander) – teorija, kad išorinis Europos ledo apvalkalas laisvai plūduriuoja ir juda.
Susimuliuotas Europos paviršiaus vaizdas / NASA / JPL-Caltech iliustracija
„Tikrasis poliarinis poslinkis įvyksta tuomet, kai ledinis Europos apvalkalas atsiskiria nuo jos uolinio vidaus, – apvalkale susidaro didelis įtempimas, dėl kurio atsiranda nuspėjami lūžių modeliai“, – sakė viena iš „Juno“ tyrėjų Candy Hansen. – Tai pirmas kartas, kai tokie lūžių modeliai buvo kartografuoti pietų pusrutulyje, o tai rodo, kad tikrojo poliarinio poslinkio poveikis Europos paviršiaus geologijai yra didesnis, nei nustatyta anksčiau.“
„Ančiasnapis“
Siekdami išvengti perteklinio apšvietimo, tyrėjai nufotografavo naktinę Europos pusę, kai ji buvo apšviesta tik nuo Jupiterio sklindančios saulės šviesos.
Toks naujoviškas vaizdavimo metodas leido išryškinti dangaus kūno paviršiaus ypatybes, atskleidžiančias sudėtingus susikertančių kauburių tinklus ir tamsias dėmes, atsiradusias dėl galimų vandens garų pliumų (išsiveržimų). Vieną intriguojančią ypatybę, užimančią 37 km x 67 km plotą, tyrėjai dėl jos formos praminė „Ančiasnapiu“.
„Ančiasnapis“, kurio chaotiškam reljefui būdingi kauburiai, iškilios keteros ir tamsiai rausvai ruda medžiaga, yra jauniausias objektas šioje teritorijoje. Jo šiaurinis „liemuo“ ir pietinis „snapas“, sujungti lūžtantį „kaklą“ primenančiu dariniu, suardo aplinkinio reljefo vaizdą grumstuota medžiaga ir gausybe ledo luitų, kurių plotis siekia nuo 1 iki 7 km. „Ančiasnapio“ siluetą juosia trupantys keterų dariniai.
Europos paviršius / NASA / JPL-Caltech nuotr.
„Juno“ tyrėjų nuomone, šie dariniai patvirtina mintį, kad Europos ledo apvalkalas gali slinkti tose vietose, kur po paviršiumi yra sūraus požeminio vandens telkinių.
Maždaug už 50 kilometrų į šiaurę nuo „Ančiasnapio“ yra dvigubos keteros, apjuostos tamsių dėmių, panašių į kitose Europos vietose aptinkamas ypatybes, kurios, kaip spėja mokslininkai, yra kriovulkaninių (kosminiame kūne esančių ugnikalnių, susidarančių iš išsiveržusių dujų ir apledėjusio vandens) išsiveržimų sankaupos.
„Šie požymiai byloja apie šiandieninį paviršiaus aktyvumą ir Europoje esantį požeminį skystą vandenį“, – sakė taip pat šiai misijai vadovavusi mokslininkė iš NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos Pietų Kalifornijoje Heidi Becker.
