Jau atrodo įprasta tikrinti, ar darbuotojai nepiktnaudžiauja darbo metu ar darbovietės suteiktomis priemonėmis. Tačiau susirašinėjimų skaitymas, pokalbių klausymas ar nuolatinis stebėjimas per kameras gali kaip reikiant pažeisti darbuotojų privatumą. Todėl svarbu žinoti, kokias teises turite.
Jau atrodo įprasta tikrinti, ar darbuotojai nepiktnaudžiauja darbo metu ar darbovietės suteiktomis priemonėmis. Tačiau susirašinėjimų skaitymas, pokalbių klausymas ar nuolatinis stebėjimas per kameras gali kaip reikiant pažeisti darbuotojų privatumą. Todėl svarbu žinoti, kokias teises turite.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vienas gyventojas socialiniame tinkle anonimiškai papasakojo, kad dirba paprastoje gamykloje, kurioje visi meistrai ir pameistriai yra stebimi vaizdo kameromis ir intensyviai sekami darbo metu.
Jo nuomone, vaizdo kameros turėtų būti tam, jei įvyktų koks nors nelaimingas atsitikimas ir pan., be to, vaizdo kameras, anot jo, turėtų stebėti apsaugos darbuotojai, o ne valdžia.
„Ir stebi, ir priekaištauja, ir įžūliai, ir ieško tavęs per kameras. Skambina, klausia: kur esi, nes nematau kamerose tavęs niekur.
Ir ne vien šita priežastis man netinka. Atsibodo būti sekamam ir tas jausmas, kad kažkas be perstojo stovi už nugaros“, – skundėsi darbuotojas.
Darbuotojai privalo būti informuoti
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) įvardijo, kad darbuotojų stebėjimo ir kontrolės priemonių rinkoje yra įvairių: vaizdo stebėjimo, buvimo vietos nustatymo, darbuotojų veiksmų ar naudojamų įrenginių stebėjimo ir kt.
Inspekcija atkreipė dėmesį, kad, naudojantis, pavyzdžiui, darbdavio resursais (kompiuteriais, elektroniniu paštu, interneto ryšiu, spausdintuvu, kt.) darbo metu, darbuotojo veiksmų stebėsena savaime nėra laikytina pažeidimu, jei ši stebėsena yra vykdoma laikantis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) reikalavimų.
Anot VDAI, vienas iš pagrindinių reikalavimų darbdaviui – tinkamai ir laiku informuoti visus darbuotojus apie tai, kodėl ir kaip konkrečiai jie bus stebimi.
Pavyzdžiui, kokiose patalpose ir kokį laikotarpį bus renkami bei saugomi vaizdo ar garso duomenys, kokiems tikslams jie bus naudojami ir pan.
Advokatų kontoros „Nexus“ teisininkas Arvydas Aranauskas papildė, kad su visa šia informacija darbuotojai privalo būti supažindinti pasirašytinai.
O ši informacija darbuotojams turi būti laisvai prieinama: arba kiekvienas turi gauti informacijos kopiją, arba ji turi būti visiems darbuotojams pasiekiamoje vietoje.
„Darbdavys taip pat neturėtų pamiršti viešai iškabinti informaciją apie vaizdo stebėjimą. Dažniausiai tai būna lentelė ar lipdukas.
Šioje lentelėje turi būti nurodomas vaizdo stebėjimo tikslas, kas yra surinktų vaizdo duomenų tvarkytojas, kiek laiko yra saugomi duomenys, kontaktinė duomenų tvarkytojo informacija“, – vardijo advokatas.
Kada stebėjimas – pateisinamas, o kada kelia abejonių?
A. Aranauskas nurodė, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas tik įvertinus, kad darbdavio interesas yra viršesnis už darbuotojo teisę į privatų gyvenimą.
VDAI pridūrė, kad turi būti įvertinamas ir sekimo priemonių proporcingumas – darbdaviai turi pasirinkti labiausiai darbuotojų privatumą apsaugančias stebėsenos priemones.
Taigi duomenų tvarkymas privalo būti vykdomas tik tokiomis priemonėmis, tik tokia apimtimi ir tik tais atvejais, kai tai – būtinai reikalinga teisėtam tikslui pasiekti.
Inspekcija aiškino, kad stebėsenos priemonių teisėtumas priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių.
Pavyzdžiui, vaizdo stebėjimas gamybos įmonės patalpoje, kurioje dirbama su padidinto pavojaus šaltiniais, siekiant užtikrinti darbuotojų saugumą, galėtų būti laikomas proporcinga priemone.
Kita vertus, vaizdo stebėjimas tokiose patalpose, kuriose darbuotojai tikisi privatumo, pavyzdžiui, poilsio patalpos ir pan., kelia abejonių dėl tokio stebėjimo proporcingumo.
„Jūsų nurodytoje situacijoje kyla abejonių dėl to, ar nuolatinis darbdavio vykdomas darbuotojų stebėjimas gamybos įmonės patalpoje atitinka aukščiau nurodytus proporcingumo reikalavimus.
Taip pat nėra aišku, ar darbdavys, prieš pradėdamas vykdyti darbuotojų vaizdo stebėjimą, įgyvendino BDAR jam nustatytą prievolę informuoti apie tai darbuotojus, tačiau tai konstatuoti galima išsamaus tyrimo metu, pateikus skundą“, – teigė VDAI.
Darbuotojai neturėtų būti kontroliuojami kameromis
A. Aranauskas atkreipė dėmesį, kad kad vaizdo stebėjimas yra galimas tik nustačius teisėtą ir apibrėžtą tikslą.
O tikslai turi būti konkretūs, detalizuoti, nedviprasmiški ir išreikšti lengvai suprantama forma.
Advokatas pridūrė, kad, nustačius tikslą, apie darbuotojus surinkti duomenys negalėtų būti tvarkomi ar naudojami kitais tikslais.
Jis pabrėžė, kad prie vaizdo įrašų turėtų prieiti tik darbdavio įgaliotas asmuo, kuriam tokia prieiga reikalinga jo funkcijoms atlikti.
Taip pat yra privaloma nustatyti vaizdo įrašų saugojimo trukmę, atsižvelgiant į vaizdo stebėjimo tikslą. O vaizdo įrašų saugojimo trukmė turi būti konkrečiai apibrėžta dienų skaičiumi.
„Jūsų nurodomu atveju nėra aišku, kokį vaizdo stebėjimo tikslą darbdavys yra numatęs savo duomenų apsaugos politikoje.
Tačiau, jeigu numatyta, kad vaizdas yra stebimas darbuotojų saugumo ar turto saugumo tikslais, vaizdo kameros neturėtų būti naudojamos kontroliuoti darbuotojų veiklą“, – dėstė pašnekovas.
VDAI nurodė, kad platesnę informaciją apie darbuotojų asmens duomenų apsaugą galima rasti inspekcijos naujai parengtose gairėse darbuotojams.
Ji pažymėjo – jei darbuotojai mano, kad jų teisės į jų asmens duomenų apsaugą yra pažeidžiamos, jie turi teisę pateikti skundą VDAI.
Darbuotojų sekimo būdų yra įvairių
Pasak A. Aranausko, naudojamos sekimo priemonės yra įvairios, o, vystantis technologijoms, jų pasirinkimas vis platėja.
Advokatas įvardijo, kad įprastesnės sekimo priemonės yra įmonės automobilių sekimas.
„Anksčiau labiau paplitęs buvo darbuotojo kompiuterio ekrano stebėjimas, tačiau, darbdaviams vis daugiau besidomint asmens duomenų apsauga, ši priemonė taikoma rečiau, kadangi išlaikyti balansą tarp šios priemonės proporcingumo ir darbdavio teisėto intereso yra itin sudėtinga“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis neslėpė, kad būna atvejų, kai yra skaitomas darbuotojų darbo veiklai naudojamas elektroninis paštas, stebima telefono veikla, netgi įrašinėjami telefoniniai pokalbiai.
Teisininkas įvardijo bylą Jungtinėje Karalystėje, kai darbdavys stebėjo darbuotojų telefonus, el. paštus, naršymo istoriją, siekdamas nustatyti, ar darbuotojai per dažnai nesinaudoja darbdaviui priklausančiais įrenginiais asmeniniais tikslais.
Pasak jo, teismas išaiškino, kad asmeninės informacijos rinkimas ir saugojimas be darbuotojo žinios apriboja žmogaus teisę į privataus gyvenimo slaptumą.
O darbuotojui naudojantis darbdaviui priklausančiomis darbo priemonėmis neišnyksta darbuotojo teisė į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą.
Tikrino susirašinėjimus ir įrengė slaptas kameras
A. Aranauskas paminėjo bylą Rumunijoje, kai darbuotojas buvo atleistas todėl, kad vykdant jo stebėseną buvo užfiksuotas susirašinėjimas asmeniniais tikslais.
Tai irgi buvo pažeidimas, kadangi darbuotojas nebuvo informuotas, nebuvo aiškus darbuotojo susirašinėjimo stebėjimo tikslas.
Taip pat nebuvo aišku, ar nebuvo galima tikslą pasiekti mažiau darbuotojo privatumą ribojančiomis priemonėmis.
O Ispanijoje, pasak advokato, vienas prekybos centras įrengė vaizdo stebėjimo kameras, vienos iš jų buvo matomos, kitos – paslėptos, kadangi buvo siekiama išsiaiškinti patiriamus nuostolius.
Kai filmuota medžiaga atskleidė, kad prekybos centro darbuotojai vogė daiktus, jie buvo atleisti:
„Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nepaisant to, jog darbdavys neinformavo parduotuvės darbuotojų apie slaptas kameras, nukreiptas į kasas, darbuotojų teisė į privatumą nebuvo pažeista, nes kameros buvo nukreiptos į parduotuvėje esančias viešas ir konkrečias vietas.“
