Islandijoje jau ketvirtą kartą per keturis mėnesius išsiveržė beveik aštuonis šimtmečius neaktyvus ugnikalnis. Su pirmosiomis technologijomis, atsirado platesnės galimybės tyrinėti geologinius procesus. Pasirodo, kad ir kiekvienas iš mūsų „Google Earth“ programėlėje gali rasti taškus, kur vyksta žemės drebėjimai.
Islandijoje jau ketvirtą kartą per keturis mėnesius išsiveržė beveik aštuonis šimtmečius neaktyvus ugnikalnis. Pernai gruodį prabudęs ugnikalnis padarė nuostolių Grindaviko miesteliui, o apylinkes teko evakuoti. Tačiau, pasak geologų, tokiu reiškiniu stebėtis nevertėtų. „Islandija yra toje vietoje, kur yra išsidėstęs karštasis taškas“, – LRT radio laidai „Šviesi ateitis“ sako VU Geologijos ir minerologijos katedros lektorius Audrius Čečys.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
„Google Earth“ parodo, kur gali vykti žemės drebėjimas
Islandija garsėja savo ugnikalnių aktyvumu. Tad mokslininkai ir toliau atidžiai stebi Islandijoje Grindaviko apylinkėje išsiveržusį ugnikalnį.
„Kadangi Šiaurės Amerika tolsta nuo Europos, tas ryšys plečiasi ir plečiasi, tas magmatizmas (magmos įsiveržimas į žemės paviršių – LRT) vyks ilgai. (...) Jeigu iš viršaus pažiūrėtume į žemėlapį, Reikjavikas stovi lęšyje tarp dviejų didelių lūžių. Kas yra tarp lūžių, yra santykinai saugu. Ten gali drebėti, bet jokia ten magma nesiverš, jokios lavos nesiverš.
(...) Bet tas Grindavikas yra mažas miestelis, kadangi daug žmonių atvažiuoja į Islandiją gyventi, tie patys lietuvaičiai, tai jie statosi jau nebepriklausomai kur. Tos senosios gyvenvietės, žmonės matė, stebėjo aplinką – dabar jie statosi dėl to, nes turi pinigų ir niekas nebekreipia dėmesio į pačią geologiją“, – aiškina A. Čečys.
Kaip sako geologas, su pirmosiomis technologijomis, atsirado platesnės galimybės tyrinėti geologinius procesus. Pasirodo, kad ir kiekvienas iš mūsų „Google Earth“ programėlėje gali rasti taškus, kur vyksta žemės drebėjimai.
„Kai atsirado pirmieji seismometrai, tai juos iškart naudojo žemės drebėjimams užregistruoti. O vulkanizmas neatsiejamas nuo žemės drebėjimų. Pereinant prie naujų technologijų, satelitinės technologijos matuoja kiek vulkanas pakyla prieš įsiveržimą. (...) Atsidarysite bet kokį plokščių tektonikos žemėlapį, matysite visas ribas ir jos gali būti žemės drebėjimai ir vulkanizmas. Kiekviena linija, matoma tarp plokščių, žemės drebėjimai, tik tų ribų yra skirtingų, prie vienų bus daugiau vulkanizmo, prie kitų išvis gal nebus“, – dėsto pašnekovas.
Vulkanizmas arba kitaip ugnikalnių susidarymas yra išskiriamas į tris tipus. Pirmasis, kai tektoninės plokštės slenka viena pro kitą (judėjimas yra ne vertikalus, o horizontalus), o geriausias to pavyzdys jau minėta Islandija – tai karštasis taškas. Anot mokslininkų, karštųjų taškų kilmė nėra visai aiški, todėl jie yra patys įdomiausi tyrinėti.
Kitas tipas – kai plokštės tolsta viena nuo kitos, išsiskiria. Trečiasis tipas – kai viena žemės plokštė panyra po kita, o išsilydžiusios uolienos pakyla į viršų, tokie pavyzdžiai yra Anduose arba Japonijoje.
Geologijos mokslų daktaras ir geologines keliones po pasaulį organizuojantis Jonas Šečkus pabrėžia ir Viduržemio jūros regioną, kuriame tai pat gali vykti žemės drebėjimai, veržtis ugnikalniai.
„Jeigu imame Viduržemio regioną, ten yra Tirėnų, Adrijos, Jonijos, Egėjo jūros – visos šios jūros yra atskiros mikroplokštės. Jos yra „valgomos“ dviejų – Afrikos ir Eurazijos – plokščių. Šiuo metu šių plokščių sandūros zonoje yra plyšiai, kur gali veržtis ugnikalniai, formuojasi tos žemėdrebos sritys. (...) Kada koks ugnikalnis suaktyvės, mes negalime žinoti“, – teigia geologas.
Seismologai apie žemės drebėjimą praneša likus 24 valandoms
Pasak A. Čečio, apie galimą žemės drebėjimą ar ugnikalnio išsiveržimą seismologai praneša likus maždaug parai, kad žmonės turėtų laiko evakuotis.
„Tokius žemės drebėjimus, kaip vyko Turkijoje (praeitų metų vasario mėnesį įvykęs 7,6 balo žemės drebėjimas – LRT), nustatyti labai sunku, nes jie yra nelydimi vulkanizmo. Tai yra lūžiai, kada vienas kontinentas stumiasi, remiasi į kitą ir po truputį auga įtempis uolienose ir nutrūksta staigiai“, – dėsto A. Čečys.
Geologas J. Šečkus sako, kad ir universitete apie vulkanizmo reiškinį buvo mokomasi bendrais bruožais, nes Lietuvoje tai nėra aktualu. Tad šioje srityje lieka daug neapibrėžtumo.
„Aš su vulkanizmu susidūręs kelionėse – kiek reikėdavo, pasiskaitai kažkokius leidinius. Žinoma, tos technologijos smarkiai tobulėja, tačiau sumaišties įneša (...) mes galime žinoti ugnikalnių dujų išmetimų kiekių, tai yra matuojama, tačiau niekada nežinai kaip naujas ugnikalnis gali suveikti“, – sako mokslininkas.
Šalia ugnikalnių, pasak geologų, dirvožemis yra ypač derlingas. Ten randama radioaktyvių elementų, naudingųjų iškasenų, gali augti įvairios kultūros.
„Lazeriniai metodai yra vieni iš tyrimo būdų, kaip nustatyti tos lavos sudėtį, kokie mineralai ją sudaro. Mineralai yra sudaryti iš tam tikrų cheminių elementų. Ir tada yra nustatoma, kokios medžiagos yra išspjaunamos iš tų žemės gelmių į žemės paviršių. (...) Ten, kur veržiasi ugnikalniai, vyksta dūlėjimas. Vieni mineralai dūla greičiau, kiti lėčiau. Tas dūlėjimas formuoja mūsų dirvožemius ir tai, kokios kultūros ant jo gali augti“, – teigia geologas.
Deja, J. Šečkaus teigimu, visi geologiniai procesai yra glaudžiai susiję su klimato kaita. Pavyzdžiui, ugnikalnio išsiveržimo metu išmetamos anglies junginių dujos yra klimatą šildančios ir sukelia šiltnamio efektą.
„Ugnikalnio išsiveržimo metu yra išmetamos įvairios dujos, kurias galima suskirstyti į dvi dideles grupes: anglies junginiai arba sieros junginiai. Anglies junginiai yra šildančios klimatą dujos, sukeliančios šiltnamio efektą, o sieros junginiai yra šaldančios. Kokių dujų bus išmesta ugnikalnio išsiveržimo metu, niekas nežino“, – dėsto pašnekovas.
Kažkada Lietuvoje taip pat veržėsi ugnikalniai
Pasirodo, ir ugnikalnių neturinčioje Lietuvoje prieš kelis milijardus metų vyko aktyvūs vulkanizmo procesai. Pasak J. Šečkaus, Lietuva priminė dabartinę Japoniją, nes buvo tarp dviejų tektoninių plokščių.
„Mes žinome, kad Lietuva yra rami, neturi ugnikalnių, tačiau taip buvo ne visada. Lietuva buvo veikiama tiesioginio vulkanizmo prieš maždaug 1,7–1,9 milijardų metų, tuo metu Lietuva buvo egzotiška vieta panaši į dabartinę Japoniją, kur susidūrė dvi plokštės tuo metu: Švedijos-Suomijos ir iš rytų atkeliavusi Ukrainos-Baltarusijos. Per Lietuvą ėjo vulkaninis salų lankas, kuriame veržėsi ugnikalniai.
(...) Ugnikalnių „šaknys“ yra išlikusios, kurias mūsų geologai tiria daugiau nei 50 metų. Mes esame tiek žvaigždžių gabalėliai, tiek magmos padariniai“, – pasakoja J. Šečkus.
Turime tobulinti skaitmenines technologijos geologiniams procesams tirti
Tikslesnių prognozių dėl žemės drebėjimų ar ugnikalnių išsiveržimų, pasak geologų, tikėtis neverta. Viena iš esminių priežasčių – tokios technologijos yra ypač brangios.
„Galbūt atsiras labai tikslūs dujų matavimai, kurių dabar nėra labai daug. Galbūt bus daugiau išdėstyta pastovių seismometrų, kurie liks ir stebės. Šnekant apie vulkanizmą, vargu, ar reikia investuoti daugiau – juk technologijos kainuoja“, – dėsto A. Čečys.
Tačiau, J. Šečkaus teigimu, skaitmeninės technologijos geologiniams procesams tirti turi plėstis, kad ir kaip brangiai tai atsieitų.
„Prieš kelis dešimtmečius tyrimai vyko be kompiuterinio modeliavimo. Žmonės paišė rankomis, galvojo kaip kas, skaičiavo formulytes. Ir atsiradus toms skaitmeninėms technologijoms, tokie modeliai pavirto į savotiškus filmukus, kuria skirtingus scenarijus, kaip visa tai vyks. Bet kokio modelio kūrimas yra neatsiejamas nuo gamtinių tyrimų, kurie nesikeičia ir pasikeist nelabai gali. (...) Jeigu mes norime pasiekti magmą, reikia gręžti ten, kur pluta yra ploniausia – tai vandenynuose. Visgi – jeigu sausumoje gręžti yra brangu, tai vandenynuose yra dešimtis kartų brangiau atlikti geologinius darbus“, – sako geologas Jonas Šečkus.
Viso pokalbio galite klausytis LRT radijo laidoje „Šviesi ateitis“. Parengė Goda Ponomariovaitė.
