Sparti technologijų pažanga kasmet leidžia į kosmosą paleisti vis daugiau ir pažangesnių palydovų. Dauguma jų skirti komerciniams telekomunikacijų ar navigacijos tikslams, tačiau nemaža jų dalis yra kariniai. Vis dėlto, palydovai gerokai pagerina mokslinius tyrimus.
Sparti technologijų pažanga kasmet leidžia į kosmosą paleisti vis daugiau ir pažangesnių palydovų. Dauguma jų skirti komerciniams telekomunikacijų ar navigacijos tikslams, tačiau nemaža jų dalis yra kariniai. Vis dėlto, palydovai gerokai pagerina mokslinius tyrimus.
Florian Rabitz / Asmeninio archyvo nuotr.
Moksliniai palydovai leidžia pažvelgti į kosmoso gelmes, išmatuoti kosminę spinduliuotę, stebėti supernovas ar atrasti tolimas galaktikas. Naudodami palydovus taip pat galime pažvelgti ir į Žemę, stebėdami jos aplinkos pokyčius nuo tropinių atogrąžų miškų iki Arkties ledo dangos.
Susiduria su konfidencialumu
Įvairių mokslinių palydovų surinkti duomenys naudojami įvairiais tikslais – nuo klimato atšilimo poveikio analizės iki asteroidų, kurie ateityje gali priartėti prie Žemės kritiniu atstumu, profiliavimo.
Norint, kad moksliniai tyrimai turėtų kuo pozityvesnę socialinę įtaką, šiuos duomenimis labai svarbu laisvai skleisti. Duomenų skleidimas suteikia galimybę šalims ir universitetams, neturintiems nuosavų palydovų, dalyvauti pažangiausiuose kosmoso ir Žemės moksliniuose tyrimuose.
Jau daugelį metų organizacijos, tokios kaip Europos kosmoso agentūra ar JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija, yra įdiegusios sistemas, leidžiančias laisvai skleisti didžiulius kiekius mokslinių duomenų, surinktų per palydovus.
Kita vertus, pastebime didėjančią duomenų privatinimo tendenciją, kadangi vis daugiau komercinių organizacijų teikia Žemės bei kosmoso stebėjimo paslaugas ir todėl vis dažniau susiduriama su konfidencialumo problemomis, siekiant užkirsti kelią prieigai prie duomenų.
Bendradarbiavimas – menkas
Vykdydami kosmoso politikos tyrimų projektą „Kosminės erdvės transnacionalizacija“, su kitais KTU kolegomis tiriame bendradarbiavimo modelius pasauliniame palydovų sektoriuje. Mūsų atlikta analizė rodo, kad tarptautinis bendradarbiavimas mokslinių kosmoso palydovų srityje beveik nevyksta.
Šiandien bendradarbiavimo tinklą daugiausia sudaro JAV įsikūrusios organizacijos ir kelios kitos (daugiausia Europietiškos organizacijos). Išskyrus šį tinklą, tarptautinio bendradarbiavimo mastas yra ribotas, išskyrus tai, kad vokiškos organizacijos bendradarbiauja Vokietijoje, kanadietiškos organizacijos – Kanadoje, o japoniškos organizacijos – Japonijoje.
Be Indijos ir kosmoso supervalstybės Kinijos, pietinis pasaulio regionas visiškai neįsitraukia į mokslinių palydovų bendradarbiavimo projektus.
Moksliniams duomenims tampant vis mažiau prieinamiems, reikia ne tik užtikrinti tinkamą sklaidą moksliniais duomenimis, bet ir siekti platesnės prieigos prie šios infrastruktūros galimybių. Tai galėtų būti daroma per tarptautinius konsorciumus, kuriuose dalyvautų ir besivystančių šalių mokslinių tyrimų institucijos vienodomis teisėmis.
Konsorciumų, kuriuose moksliniai palydovai priklauso visoms šalims, jau esama, tačiau jų pasitaiko itin retai. Technologijų perdavimas arba finansinė parama yra papildomi būdai, kaip galima padidinti pasaulinę prieigą prie palydovinių technologijų mokslo reikmėms.
Labai svarbi tokių priemonių nauda būtų pajėgumų stiprinimas: kaip ir daugelyje kitų mokslinių tyrinėjimų sričių, Žemės ir kosmoso moksluose dominuoja kelios didžiulės institucijos yra įsikūrusios šiauriniame pasaulio regione. Taigi, norint pagerinti lygybę mokslinių tyrimų srityje, labai svarbu užtikrinti geresnę svarbiausios mokslinės infrastruktūros sklaidą.
Florian Rabitz, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto vyriausiasis mokslo darbuotojas
