Lietuvos banko pateiktais duomenimis, 2023 m. III ketvirtį Lietuvoje buvo išduotos 84 elektroninių pinigų įstaigų licencijos. Užsienio ir vietiniai verslai, norintys teikti mokėjimo paslaugas, dažniau nusprendžia licencijuotis kaip elektroninių pinigų įstaigos, net jei planuojamas verslo modelis yra paremtas mokėjimo paslaugų teikimu, o elektroninių pinigų leidimo operacijoms nėra teikiamas prioritetas ar jos visai nėra vykdomos.
Lietuvos banko pateiktais duomenimis, 2023 m. III ketvirtį Lietuvoje buvo išduotos 43 mokėjimo įstaigų licencijos, o elektroninių pinigų įstaigų licencijų – perpus daugiau, net 84. Užsienio ir vietiniai verslai, norintys teikti mokėjimo paslaugas, dažniau nusprendžia licencijuotis kaip elektroninių pinigų įstaigos, net jei planuojamas verslo modelis yra paremtas mokėjimo paslaugų teikimu, o elektroninių pinigų leidimo operacijoms nėra teikiamas prioritetas ar jos visai nėra vykdomos.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Lietuvos banko pateikiama statistika verčia susimąstyti, ar rinkoje nepasitaiko atvejų, kai verslo subjektai, pasirinkdami licencijuotis kaip elektroninių pinigų įstaigos, iš tiesų siekia ne leisti elektroninius pinigus, o šią licenciją renkasi, kad apsidraustų nuo nesavalaikių mokėjimo operacijų vykdymo ir tokių operacijų dirbtinio pripažinimo elektroninių pinigų leidimu? Advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkai Tautvydas Užkuras ir Izabelė Šekaitė publikacijoje kelia klausimą: ar Lietuvoje veikiančioms elektroninių pinigų įstaigoms iš tiesų reikalinga šio tipo licencija?
2024 m. vasario 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) pateiktas išaiškinimas atvėrė elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų sektoriuje ilgai užvertą Pandoros skrynią. Neretai mokėjimo paslaugos ir elektroninių pinigų leidimo operacijos verslo subjektų vykdomoje veikloje susipina, todėl ESTT sprendimas yra puiki indikacija ES ir Lietuvos institucijoms peržiūrėti bei patikslinti kai kurias, su mokėjimo paslaugomis bei elektroninių pinigų leidimo operacijomis susijusias, pozicijas.
ESTT minėtoje byloje konstatavo, kad mokėjimo paslaugų vartotojui suteikus mokėjimo įstaigai lėšų ir jas įskaičius į vartotojo mokėjimo sąskaitą, tai turi būti laikoma operacija, susijusia su mokėjimo sąskaitos tvarkymu, taigi ir mokėjimo paslaugos dalimi. Be kita ko, šios operacijos, kaip mokėjimo paslaugos, kvalifikavimas neturėtų priklausyti nuo mokėjimo nurodymo pateikimo.
Europos Sąjungos mokėjimų paslaugų direktyvoje Nr. 2015/2366 (PSD2) ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme mokėjimo operacija suprantama kaip mokėtojo, jo vardu ar gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimas, pervedimas ar išėmimas. Minėti teisės aktai nustato terminą, per kurį mokėjimo paslaugų teikėjas turi įvykdyti mokėjimo operaciją. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo mokėjimo nurodymo gavimo momento.
2016 m. vasario 29 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicijoje dėl mokėjimo sąskaitose laikomų lėšų nurodoma, kad mokėjimo įstaigos gali priimti lėšas tik kartu su mokėjimo nurodymu, kuris turi būti įvykdytas nustatytais terminais. Tačiau ESTT atkreipė dėmesį, kad PSD2 nedraudžia iš anksto įskaityti lėšų į mokėjimo sąskaitą siekiant įvykdyti būsimus mokėjimo nurodymus, kurie lėšų gavimo metu dar nėra gauti, įskaitant dar nepatikslintus mokėjimo nurodymus, ir nenustatytas terminas, per kurį, įskaičius į sąskaitą tam tikrą sumą, ši suma turi būti panaudota mokėjimo operacijai atlikti.
Pagal jau minėtą Lietuvos banko poziciją, priėmus lėšas be mokėjimo nurodymo ar laiku neįvykdžius mokėjimo operacijos, mokėjimo sąskaitoje esančios lėšos laikytinos indėliais ar kitomis grąžintinomis lėšomis arba elektroniniais pinigais. Nors PSD2 įtvirtinta, kad vartotojų lėšos turi būti naudojamos mokėjimo paslaugoms teikti ir jos nelaikomos indėliu, kitomis grąžintinomis lėšomis ar elektroniniais pinigais.
Be kita ko, generalinis advokatas Manuelʼis Camposʼas Sánchez-Bordona pateiktoje išvadoje dėl minėtos ESTT bylos taip pat nesutinka su Lietuvos banko pozicija ir nurodo, kad, mokėjimo paslaugų teikėjui gavus mokėjimo nurodymus ir jų neįvykdžius nustatytais terminais, pažeidžiama PSD2, tačiau tai negali būti laikoma konvertavimu į elektroninius pinigus.
Minimalus reikalavimas veiklą pripažinti elektroninių pinigų leidimu, anot ESTT, yra sudaryta sutartis tarp vartotojo ir elektroninių pinigų leidėjo, kurioje susitariama, kad leidėjas išleis atskirą piniginį turtą, lygų vartotojo sumokėtų pinigų vertei, o lėšų laikymas sąskaitoje be mokėjimo nurodymo nereiškia, kad vartotojas davė aiškų ir netiesioginį sutikimą leisti elektroninius pinigus. Toks išaiškinimas iš esmės gali turėti reikšmingą įtaką naujų finansų rinkos dalyvių apsisprendimui renkantis jų verslo modeliui tinkamiausią licenciją.
PSD3 numatyti aktualūs pokyčiai
2023 m. birželio 28 d. Europos Komisija pateikė direktyvos pasiūlymą dėl mokėjimo paslaugų ir elektroninių pinigų paslaugų vidaus rinkoje (PSD3). Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba pasiūlymą turėtų peržiūrėti iki 2024 m. galo, o PSD3 įsigaliotų tik 2026 m. PSD3 preambulėje nurodoma, kad kompetentingos institucijos, atsakingos už mokėjimo įstaigų ir elektroninių pinigų įstaigų veiklos leidimų išdavimą ir priežiūrą, susidūrė su praktiniais sunkumais aiškiai apibrėždamos šiuos du režimus ir atskirdamos elektroninių pinigų produktus ir paslaugas nuo mokėjimo įstaigų siūlomų mokėjimo ir elektroninių pinigų paslaugų.
Dėl nurodytų priežasčių šiuo pasiūlymu siekiama sujungti teisės aktus, reglamentuojančius mokėjimo įstaigų bei elektroninių pinigų įstaigų veiklą į vieną teisės aktą – PSD3. Turėtų likti tik vienas licencijų tipas vietoj šiuo metu esančių dviejų, tačiau skirtųsi teikiamų paslaugų spektras.
Visgi panašu, kad Europos Komisijos pateiktas PSD3 pasiūlymas neišsprendžia elektroninių pinigų leidimo ir mokėjimo paslaugų atskyrimo problemų, dėl kurių ESTT pasisakė minėtoje byloje. ESTT išaiškino elektroninių pinigų leidimo sampratą, todėl manytina, kad tai galėtų atsispindėti ir PSD3 projekte.
