Dirbtinis intelektas, genų redagavimas, savarankiškai vairuojantys automobiliai – tai ne ateities pasaulio paveikslas, o mūsų realybė šiandien. Vieno iš Lietuvos ateities vizijos bendrakūrėjų, Valstybės pažangos tarybos nario Mindaugo Ubarto teigimu, kova su technologijomis beprasmė ir nereikalinga – turime jas įdarbinti savo reikmėms, o sutaupytą brangų laiką skirti kūrybai.
Dirbtinis intelektas, genų redagavimas, savarankiškai vairuojantys automobiliai – tai ne ateities pasaulio paveikslas, o mūsų realybė šiandien. Vieno iš Lietuvos ateities vizijos bendrakūrėjų, Valstybės pažangos tarybos nario Mindaugo Ubarto teigimu, kova su technologijomis beprasmė ir nereikalinga – turime jas įdarbinti savo reikmėms, o sutaupytą brangų laiką skirti kūrybai, rašoma LRV spaudos tarnybos pranešime žiniasklaidai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
– Vizijoje „Lietuva 2050“, žvelgiant į mūsų valstybės ateitį, technologijoms ir inovacijoms skiriama daug dėmesio. Kodėl tai svarbu Lietuvos ateities sėkmei?
– Technologijos nėra tikslas savaime. Galbūt pasakysiu grubiai, bet ir švietimas nėra tikslas savaime. Technologijos ar švietimas yra priemonės, skirtos siekti norimų tikslų. Todėl jų naudojimas ir yra pamatinis principas, plačiai pasikartojantis visose valstybei svarbiose srityse.
Atliktos studijos rodo, kad Lietuvos darbo rinka iki 2050 m. bus labiausiai transformuota darbo rinka Europos Sąjungoje (ES) – daugiau nei 50 proc. dabar mums žinomų darbo vietų bus robotizuotos arba automatizuotos pasitelkiant technologijas. Įvyks didelis mūsų kasdienybės pokytis. Jis jau yra prasidėjęs ir pamažu keičia mūsų rutiną.
Kai pradėjome rašyti viziją, dar nebuvo dirbtiniu intelektu (DI) grįsto pokalbių roboto „ChatGPT“. Dabar visas pasaulis, tarp jų ir mūsų akademikai, svarsto, kaip su juo kovoti, kaip apriboti šios technologijos panaudojimą darbe ar studijų metu. Tai yra absurdas. Pasaulio, kurį žinojome vakar, nebėra, jis yra kitoks. Todėl turime mokytis, kaip su technologijomis šiandien atlikti užduotis efektyviau, nei galėjome tai padaryti vakar. Kokios bus ateities technologijos – DI, robotai, vaizdo ar garso atpažinimas, medicinos pritaikymas – nėra svarbu. Svarbu būti atviriems pokyčiui, numatyti galimybes bei rizikas ir prie jų prisitaikyti.
Kažkada kiekvienuose namuose galėjome rasti spausdintą raudoną tarybinę knygą „Lietuvos enciklopedija“. Kiekvienuose intelektualų namuose buvo privaloma turėti „Encyclopedia Britannica“. Tai pasikeitė. Žinios buvo perkeltos į technologijas – pirma „Microsoft Encarta“, dabar galime viską rasti „Wikipedijoje“. Technologijų nulemti pokyčiai vyks visada, todėl turime būti pirminiai technologijų vartotojai, mokėti kopijuoti, o tuomet patys jas kurti. Tam priešintis beprasmiška. Geriau būti pionieriais ir sugebėti pritaikyti technologijas savo, visuomenės, įmonės ar institucijos gerovei.
Mano dukra dabar gyvena Amsterdame, technologijos suteikia daug laimės, kai galiu su dukra pašnekėti per ekraną, nusiųsti žinutę ar palikti dovanų prie jos namų durų. Prieš 20 metų tai buvo neįsivaizduojama, dabar tai yra status quo.
– Ar galėtumėte išskirti technologijas, kurios turės didžiausią poveikį ir formuos ateities Lietuvą bei pasaulį?
– Žmogus turi jausmus. Akimis matome, ausimis girdime, nosimi užuodžiame, galime lytėti. Šiais jutikliais operuojame pasaulyje, evoliucija juos formavo milijonus metų nuo žiuželio, pačios pradžios, iki šiandienos žmogaus. Viskas kuriama per šiuos jutiklius. Kai juos sujungiame, randame technologinius sprendimus ir kuriame įrankius, kurie padeda automatizuoti arba efektyvinti procesus. Šie įrankiai reikalingi įvairiausiose srityse: yra begalė vaizdo jutiklių ir sintezavimo įrankių, paminėtas „ChatGPT“ – tik vienas iš jų, sprendimus pritaikome autonominiam transportui, gamybos kokybės kontrolei, jie padeda nuskaityti ir analizuoti emocijas, yra naudojami švietime. Mūsų kasdien naudojamas kompiuteris turėtų būti ne tik popieriaus ir pieštuko pakaitalas, jame yra daug galimybių.
Svarbu patiems stebėti pasaulines tendencijas ir imtis pokyčių. Minėdamas robotizaciją, omenyje turėjau, pavyzdžiui, mūsų transporto sektoriaus darbuotojus – po 5–10 metų jie atsidurs užribyje. Kai rasis daugiau robotų, automatizuotos gamybos, pramonės darbuotojai turės keisti savo veiklą.
Kai rasis daugiau balso, teksto, vaizdo analizės priemonių, nebereikės spręsti mokytojų trūkumo problemos. Žmonėms nebeteks kasmet pristatyti pasikartojančios informacijos, ją galėsime talpinti „YouTube“ kanale. Universitetai tai jau daro. Technologijos padeda susipažinti su reikiama informacija, o susitikę gyvai turime skirti laiką kūrybai, diskusijoms, ieškoti naujų sprendimų.
Lietuvos ateities vizijoje „Lietuva 2050“ daug kalbama apie DI. Tai besimokantis algoritmas. Jis dar labai nutolęs nuo intelekto. Turime suprasti tai, kad technologijos leidžia sukurti algoritminius sprendimus ir įrankius, tačiau jos nepakeičia diskusijos ir kūrybos. Turėsime išlaisvinti žmones kūrybai – tam, kam ir yra skirtas mūsų protas, rankos, kojos, o ne daryti pasikartojantį, nuobodų, rutininį darbą.
– Ar jau gebame įdarbinti savo kūrybą naujiems technologijų sprendimams? Kaip Lietuva atrodo pasauliniame technologijų ir inovacijų žemėlapyje?
– Šiuo metu esame technologijų adaptuotojai, ne jų kūrėjai. Lietuva – paslaugų centrų šalis, čia atvežamos technologijos, mes jas puikiai apdorojame, tačiau patys jų vis dar nekuriame. Ši vizija turėtų prisidėti prie pokyčio ir tolesnio etapo. Paslaugų centrai mus išmokė, ką daro pasaulis, galime tai nukopijuoti, tobulinti, kurti naujas technologijas.
Technologijų raida pasaulyje yra kur kas greitesnė, nei mes įsivaizduojame. Nors pokytis eksponentinis, Lietuvoje vis dar ruošiame tradicines profesijas, pavyzdžiui, vairuotojus, kurių įgūdžių po 10–15 metų nebereikės. Deja, švietimas yra labai inertiškas. Jei šiandien nuspręstume, kad norime parengti naują studijų programą, pirmas darbo rinkai pasiruošęs studentas pradėtų dirbti vos po 8 metų. Mūsų procesai itin lėti ir nelankstūs. 2 metus tvirtintume programą ministerijos koridoriuose, 4 metus užtruktų bakalauro studijos, dar 2 metų prireiktų magistro laipsniui įgyti. Ar tai yra gerai? Šiuolaikiniame pasaulyje tikrai ne.
Kokių pokyčių reikia jau šiandien? Atsiliekame pagal robotų, tenkančių 10 000 darbo vietų, skaičių. Tai turi būti paskata pramonininkams: nebekankinkite žmonių rutininiais darbais, automatizuokite, robotizuokite, leiskite žmonėms dirbti kūrybinį darbą. Turime kurti produktus, kuriuos naudos pasaulis ir mes patys.
Sutarkime su viešuoju sektoriumi, kad svarbiausias dalykas, kurio negali prarasti žmogus, – laikas. Viešasis sektorius iš mūsų, kaip bendrapiliečių, negali atimti nė vienos papildomos valandos. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, Viešojo administravimo įstatymas, pagal kurį viešojo administravimo subjektas „turi teisę atsakyti į jūsų užklausą per 30 d.“, turi būti supakuotas ir išmestas į šiukšlių dėžę. Mūsų įstatymų leidyba turi stebėti jau veikiančius algoritmus ir juos pritaikyti efektyvesniems procesams. Pilietis neprivalo teikti prašymų dėl jam priklausančių dalykų, pavyzdžiui, pensijos išmokėjimo. Atėjus laikui sistema gali pati aktyvuoti šį procesą. Kaupiame reikalingus įrankius, tačiau dar nesame pakeitę savo mąstymo ir jų nenaudojame.
Keliaujant į ateitį turi pasikeisti švietimas. Jei mokymo medžiaga negali sudominti labiau nei „YouTube“ ar „TikTok“, programos rengėjams metas atnaujinti savo žinias ir sugalvoti, kaip paversti mokymąsi įtraukiu, įdomiu, technologiškai pažangiu. Turime galvoti, kaip sukurti save galinčią adaptuoti programą, kad ji padėtų ir moksleiviams, patiriantiems mokymosi iššūkių, ir gabiausiems studentams.
Perskaitęs Lietuvos nacionalinės pažangos planą, pamaniau, kad reikia uždaryti visus universitetus Lietuvoje, nes šį planą rašę žmonės juose studijavo. Deja, jie nesupranta, kad joks dokumentas negali turėti šimtų rodiklių ir būti keblus. Beje, vienas iš rodiklių nurodo, kad Lietuvos kultūros institucijos negali būti nutolusios nuo kiekvieno čia gyvenančio daugiau nei 20 ar 30 kilometrų. 21 amžiuje tai yra absurdiškas siekis.
Kodėl negalime Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pasirodymo transliuoti per virtualios realybės (VR) akinius bet kuriam norinčiam mūsų šalyje?
Vizijos „Lietuva 2050“ dokumente daug kalbame apie atskirtį. Technologijos ją gali maksimaliai sumažinti, tiesiog reikia jas naudoti, o ne dirbtinai apriboti, bijoti ir vengti. Technologijos gali sujungti mūsų diasporą užsienyje ir mus su visu pasauliu, jos padeda pailginti gyvenimą ir išlaisvina kūrybą.
– Galbūt turime pavyzdžių kaimynystėje ar pasaulyje, kuriais pasinaudoję, galime sėkmingai plėsti technologijų raidą Lietuvoje?
– Pakanka pažiūrėti į skaičius. Lietuvoje ICT (informacijos ir ryšių technologijų) sektoriuje dirba 2,7 proc. visų darbuotojų, jie sukuria 5,4 proc. BVP. ES vidurkis – 4 proc., Švedijoje, į kurią lygiuojamės, ICT sektoriuje dirba 9 proc. darbuotojų. Kita šalis – Izraelis, kurios ekonomikos rodiklių ir gyventojų dydžio santykis gerokai lenkia vidurkį. Taip pat sektinas Taivano pavyzdys. Turime tris kelius, tad nebevarkime ieškodami ir gaišdami laiką ilgoms analizėms.
Jei norime gyventi gerai ir turtingai, turime įvertinti, kurios mūsų ekonomikos šakos lenkia vidurkį ir yra pažangiausios, bei jas skatinti. Esančioms žemiau vidurkio ieškokime importuojamų sprendimų. Lietuvoje yra 1,4 mln. darbuotojų ir 2,7 mln. gyventojų. Mes telpame į programos „Excel“ lentelę, taigi mums net nereikia sudėtingų modelių ar duomenų bazių, kad galėtume suplanuoti ir išmatuoti tolesnius valstybės žingsnius.
Pats Lietuvos ateities viziją sutrumpinu iki keturių dalykų: noriu gyventi tarp sveikų, laimingų, turtingų ir bendruomeniškų žmonių. Tam turime nubrėžti tikslus: prižiūrėti sveikatą, vystyti turtėjimą skatinančius ekonomikos sektorius, puoselėti tarpusavio sugyvenimą ir kokybiškai išnaudoti savo laiką bei auginti bendruomeniškumą, vadovaudamiesi principu „kartu mums turi būti geriau nei atskirai“. Technologijos padeda siekti šių tikslų.
– Itin sparčiai kintančiame technologijų pasaulyje daug nežinomųjų. Tarp jų ir rizikos, apie kurias neretai kalbame, etiniai klausimai. Ar jos realios ir kaip turėtume tai valdyti?
– Žmonės nekenčia pokyčių, nes evoliucija mums visada yra grėsmė. Pažiūrėkime į ilgametes tradicijas, kurias formavo baimė visko, kas siekia toliau nei mūsų regos laukas: nuo Užgavėnių kaukių iki Eglės žalčių karalienės legendos – esame nepakantūs kitokiems ir kitataučiams. Ne tik lietuviai, taip veikia visas pasaulis. Tokie pat nepakantūs esame ir pokyčiams. Priešinomės pramoninei revoliucijai. Tuomet baimintasi, kad pradėjus naudoti radiją vištos nebedės kiaušinių. Esame nepakantūs robotams, „feisbukams“ ir bet kokiai naujovei, kuri keičia nusistovėjusią tvarką, nes tai mums nežinoma, atrodo, kad kelia grėsmę. Norėtume visada gyventi rutinoje.
Bet yra 3–4 proc. populiacijos, kurie kaip Kolumbas kažką atranda, smalsumas atveria naujus horizontus, ir vėliau kiti supranta, kad nebegali be tos naujovės gyventi. Pirminis skepticizmas visada egzistavo ir niekada nedings. Tai normalu, reikia tai priimti ir žiūrėti į pavyzdį tų, kurie eina ir plečia horizontus.
Elonas Muskas keliauja į Marsą ar gamina autonominius automobilius „Tesla“. Mes sakome, kad tai nesąmonė, keliame etinius klausimus: „O jei toks automobilis nutrenks žmogų?“ Tačiau eismo įvykį gali sukelti ir neatsakingas vairuotojas.
Mūsų laukia ir technologinis, ir kultūrinis, ir socialinis pokytis. 2050 m. tikrai negyvensime taip, kaip gyvename dabar. Turime stebėti pasaulines tendencijas. Visai netoli, Stokholme, dauguma namų ūkių yra vieno suaugusiojo namų ūkis. Lietuvoje mes vis dar remiamės į šeimą. Pagyvenkime su šia praeitimi, bet ir ji keisis. Žmonės jau gyvena ir toliau telksis didžiuosiuose miestuose, megapoliuose. Pagalvokime apie Delį, Meksiką ar Londoną. Vizijoje kalbame apie demokratijų ir autokratijų kovą, tai labai svarbu, bet galbūt ateityje grįšime prie graikiško modelio, kai miestai norės būti nepriklausomi, taps poliais.
– Visgi bandymų sureguliuoti technologijų pasaulį nestinga?
– Biurokratinė prieiga prie technologijų, bandymas jas sureguliuoti ar uždrausti – kova su vėjo malūnais. ES mėginimai reglamentuoti DI yra grįsti pralaimėtojų mentalitetu. Negalime uždaryti DI. Galime jį sureguliuoti ES, bet Kinijoje jis veiks be taisyklių ir tokiu atveju mes atsiliksime. Jei ES būtų išradinėjusi peilį, šiandien valgytume rankomis.
Valstybių ir visuomenių samprata yra pakitusi. Anksčiau žmonės turėjo aiškią teritoriją, vyravo besąlyginė valdžia, iš valstybės iškeliaudavo tik valdovo reguliuojama informacija – laiškai, tai įtvirtino norą kontroliuoti. Bet mes atkeliavome į kitokius laikus, informacija vaikšto be sienų. Kinija, Iranas, Rusija bando ją uždaryti, tačiau informacinėje erdvėje jiems tai visiškai nepavyksta. Vienintelis informacijos kontrolės būdas tokioms valstybėms – kalbinė erdvė. Tačiau technologijos leidžia pergudrauti ir tai, nebereikia suprasti kalbos, turime technologijų įgalintus modelius – vertėjus.
Strategijoje minime atsparumą. Jis be galo svarbus gyvenant propagandos technologijų (angl. deepfake) laikmečiu. Informacinė sklaida smarkiai pasikeitė ir dar keisis. Turėsime išmokti atpažinti melagienas (angl. fake news), todėl turime tobulinti algoritmus ir gebėti atskirti pelus nuo grūdų. Šiandien nebėra cenzūros ar filtro, socialinėse medijose kiekvienas gali transliuoti, ką nori, autokratiniai režimai gausiai pildo informacinę erdvę melaginga, propagandine informacija, niekas nebežino, kur yra realybė ir tiesa. Visgi tik nuo mūsų priklausys, ar gebėsime atskirti bandymą pakenkti bei manipuliaciją ir svarbią informaciją bei su ja atsiveriančias galimybes.
– Ar esame pajėgūs įveikti jūsų minėtas kliūtis, įtvirtinti stiprybes ir pasiekti trokštamą scenarijų?
– Neabejoju, kad mums pavyks ten nukeliauti, ir noriu tikėti, kad pavyks visiems, niekas nebus pamestas pakeliui. Pažvelgus į jau nueitą kelią, reikėtų atsisukti ir padėkoti kiekvienam kaimynui ir esančiam šalia, nes taip gerai, kaip dabar, niekada negyvenome. Ko reikia, kad „nukeliautume į Šiaurinę žvaigždę“? Svarbus kiekvieno savarankiškumas ir atsakomybė už save. Reikia įsisąmoninti, kad niekas nėra niekam nieko skolingas. Tuomet galėsime sėkmingai siekti savo tikslo. Galbūt eiti kartu nepavyks greičiau, bet bus tikrai lengviau.
Šiuo metu vis dar esame atidavę per daug atsakomybių už savo gyvenimą kitiems, lyg kažkas kitas turėtų mumis pasirūpinti: NATO turi mus apginti, ES – duoti pinigų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – suteikti pašalpą, o Užimtumo tarnyba – parūpinti darbą. Ne, tai aš esu atsakingas, kad būčiau saugus, o mūsų šalis atsakinga, kad sugebėtų apsiginti. Prisiminkime Izraelio pavyzdį. Pirmiausia aš ir mano kaimynas turime norėti gintis. Kilus gaisrui aš turiu skubėti gesinti kaimyno namą, o jis turi norėti pagelbėti, jei bėda ištiks mane. Turime būti kartu.
Pamenu geriausias Kalėdas per pastaruosius 7 metus: 77 m. mamai ir tėčiui uždėjau virtualios realybės akinius ir juos paskraidinau virš Viktorijos krioklių. Nuvežkite tokią patirtį ir savo tėvams. Rodykite pasaulį. Turite 3D spausdintuvą ar robotą? Nuvežkite į mokyklą, kurioje tokios priemonės nėra. Dalykitės. Vaikai turi mokytis, suprasti ir kurti. Turime įdėti pastangų į savęs ugdymą ir savo artimo paskatinimą. Turime norėti būti sėkmingais ir gyventi tarp sėkmingų žmonių.
Jei dirbi prie automatinių staklių, po kelerių metų šios pozicijos neliks. Turi norėti tapti tų staklių operatoriumi, mokytis, dirbti su kompiuteriu, „Excel“, duomenų analize. Ne Jonas ar premjeras atsakingas už tai, kad ant tavo stalo būtų duonos, – pats esi atsakingas už save, savo artimus ir vaikus. Skaityk, domėkis, žiūrėk „YouTube“ ne vien pramogai, bet ir ieškodamas žinių.
Ar galime būti „Šiaurine žvaigžde“? Taip, jei tik to norime. Galime būti ir Pietine, bet turime norėti ir nelaukti, kol kažkas padės ar tai padarys už mus. Jei lauksime, kad į sėkmingą ateitį nuvestų kiti, pakeliui sustosime. Svarbiausia netapti krentančia žvaigžde, mums nereikia trumpalaikio efekto, taigi siekime Šiaurinės.
