„Norėčiau išgirsti – savaitgalį keliauju į Mėnulį, grįšiu pirmadienį“, – taip apie ateitį garsiai svajoja kosmoso startuolio „Blackswan Space“ įkūrėjas Marius Klimavičius. LRT radijo laidoje „Minties eksperimentai“ jis kartu su astrofiziku Kastyčiu Zubovu diskutuoja apie kovas dėl išteklių Marse ir pirmuosius tvirtus žingsnius ekspedicijų link. 
„Norėčiau išgirsti – savaitgalį keliauju į Mėnulį, grįšiu pirmadienį“, – taip apie ateitį garsiai svajoja kosmoso startuolio „Blackswan Space“ įkūrėjas Marius Klimavičius. LRT radijo laidoje „Minties eksperimentai“ jis kartu su astrofiziku Kastyčiu Zubovu diskutuoja apie kovas dėl išteklių Marse ir pirmuosius tvirtus žingsnius ekspedicijų link.
„Dabar pagrindinis proveržis vyksta tik su robotais, jei kalbame apie planetų tyrinėjimą. Vis dėlto toliau Mėnulio žmogus dar nebuvo, tam yra ruošiamasi netolimoje ateityje, tačiau tai vis tiek ilgas laikas“, – sako M. Klimavičius.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Startuolio „Blackswan Space“ įkūrėjas tikina, jog sunkios gyvenimo sąlygos yra pagrindinis žmogaus įsikūrimo Marse stabdis. Tam pritaria ir Fizinių ir technologijos mokslų centro astrofizikas K. Zubovas. Pasak K. Zubovo, šiuo metu turime nedaug galimybių tyrinėti gravitacijos pokyčius, kurių astronautai patirs lankydami kitas planetas.
„Tai tiriama tarptautinėje kosminėje stotyje, bet ten galima atlikti ribotą skaičių eksperimentų. Aišku, būna eksperimentų ir Žemėje, kurie atkuria tam tikrus mikrogravitacijos aspektus, pavyzdžiui – žmogus paguldomas į lovą ir jis nesikelia kelis mėnesius. Toks efektas kraujotakai ir raumenims yra šiek tiek panašus į buvimą mikrogravitacijoje, tačiau tai vis tiek ne tas pats.
Tai gali pasikeisti, galbūt net iki šio dešimtmečio pabaigos. NASA tikisi, jog iki 2030 m. bus pastatyta viena, o gal ir kelios privačios kosminės stotys, jos turės pakeisti tarptautinę kosminę stotį, kuri netrukus baigs darbą. Šiuo metu ši kosminė stotis yra bendras įvairių šalių, tarp kurių yra ir Rusija, projektas“, – aiškina K. Zubovas.
Didelių konfliktų galėtų įsižiebti tik Marse apgyvendinus dideles kolonijas
Kosmoso entuziastai pabrėžia, jog geopolitinė situacija Žemėje gali lemti kosmoso keliautojų tarpusavio nesutarimus, visgi buvimas toli nuo Žemės gali ir suvienyti.
„Tarp JAV ir Kinijos jokio bendradarbiavimo kosmoso stotyje nėra, nes JAV įstatymai neleidžia su Kinija dalintis jokiomis karinėmis technologijomis, čia telpa ir kosmoso technologijos. (...)
Ateityje konfliktų bus įvairių, tik vienas svarbus aspektas yra tai, kad Marse kolonistai bus pusės metų atstumu nuo Žemės, tai sukels iššūkių ir bus politinių nesutarimų ir sutarimų veiksnys. Jeigu Marse viena šalia kitos yra kinų ir amerikiečių kolonijos, tai formaliai jos yra nesutariančios, tačiau kai esi Marse, greičiau yra pasiprašyti pagalbos kinų už 100 kilometrų, nei laukti, kol po 6 mėnesių ką nors atsiųs NASA“, – svarsto astrofizikas K. Zubovas.
M. Klimavičius pabrėžia, jog didelių konfliktų galėtų įsižiebti tik apgyvendinus dideles kolonijas, kurios anksčiau ar vėliau pasiektų kritinę masę, kovojančią dėl bendrų teisių, prieigos prie išteklių.
„Kiek teko bendrauti su kosmonautais ir astronautais, priešiškumo kitai šaliai aš nepastebiu. Tam, kad prasidėtų konfliktas ne Žemėje, reikėtų pasiekti kritinę žmonių masę. Jeigu atsirastų mini miestai, mini civilizacijos, gal ir prasidėtų konkurencija dėl resursų – čia matyčiau konflikto potencialą“, – sako jis.
Astrofizikas K. Zubovas greito kolonizavimo galimybės neprognozuoja. Anot jo, tai padaryti sunku dėl resursų, o jų kiekis priklausys nuo technologinės pažangos Žemėje.
„Europiečiai Ameriką pradėjo kolonizuoti 16 a., JAV nepriklausomybę paskelbė maždaug 2 šimtmečius po to. Tiek Europoje, tiek Amerikoje išgyvenimas yra įmanomas natūraliai, kolonistai gali gyventi iš resursų, tai padaryti Marse yra daug sunkiau, tad tas priklausomumas nuo Žemės išliks ilgai, net ir su naujomis technologijomis“, – teigia ji.
Potencialūs ištekliai – kosmoso šiukšlės
Kosmoso nuolaužos, dar vadinamos kosmoso šiukšlėmis, yra nebenaudojamų žmogaus sukurtų objektų, skriejančių aplink Žemės orbitą, sankaupos. Kosmoso startuolio įkūrėjas sako, jog jas galima būtų panaudoti kaip išgyvenimo Marse resursą.
„Klausimas, ar pigiau ką nors gabenti iš Žemės, ar naudoti tai, kas jau yra kosmose. Kai kalbame apie kosmoso šiukšles, tai nėra popieriukas ar plastikas, tai yra palydovas. Palydovas yra iš metalo, elektronikos, antenų, visa tai galima panaudoti, jeigu yra tam reikalingos technologijos. Dabar tai daryti nėra pigiau, bet gali būti ateityje, – sako. M. Klimavičius.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Astrofizikas pabrėžia, jog tiek Marse, tiek Žemės palydove ištekliai nėra sukoncentruoti vienoje vietoje, jų teks ieškoti.
„Nėra taip, kad ištekliai Mėnulyje ar Marse yra labai sukoncentruoti viename taške. Mėnulyje vandens ledo daugiausia yra kraterių dugne prie pietų ašigalio, šiek tiek ir prie šiaurės ašigalio. Jei ten skris kelios kolonijos, pradžioje jos išgyventi galėtų, tačiau laikui bėgant [dėl išteklių] galėtų atsirasti trintis.
Marse dėl vandens tokios problemos nematau, nes vandens ledo ten yra ir vidutinėse platumose, kolonijoms vandens pakaktų. Marse yra ir dulkių, iš jų galima gaminti cementą ar betoną“, – sako K. Zubovas.
Šiukšlinti Marse – neprotinga
Kosmoso tyrėjai sako, jog nors netvarkos palaikymas gali atrodyti kaip prigimtinė žmonių savybė, kosmose galios kitos taisyklės – šiukšlinti ar teršti kitą planetą nebus iš ko.
„Bus ir šiukšlių, bus ir konfliktų – tokia žmogaus prigimtis, tačiau kosmose nebūsi linkęs to daryti dėl mažų resursų“, – įžvalgomis dalijasi M. Klimavičius.
Astrofizikas prideda, jog vienintelis būdas pakenkti kitai planetai galėtų būti pakeisti jos kraštovaizdį.
„Kai kalbame apie kenkimą Žemėje, paprastai turime omenyje konkrečias vietas, kurias darome mažiau tinkamas gyvybei arba mažiau gražias. Marsas nėra tinkamas gyvybei, tad pakenkti šia prasme neįmanoma, kad ir ką darysime, nepadarysime Marso mažiau tinkamo gyvybei, jame atmosferos beveik nėra, vien vandens dvideginis, skysto vandens nėra, magnetinio lauko nėra, gravitacija – silpna, mikrometeoritai daužosi, Saulės vėjas talžo.
Dėl grožio – taip, jeigu primėtysi šiukšlių ar nuolaužų, tai žmogaus nepaliesti Marso vaizdai taps žmogaus paliesti“, – sako K. Zubovas.
Šiuo metu įsivaizduojama, kad žmonės Marse gyvens uždaruose būstuose. Tačiau įmanomas ir kitas scenarijus – įsikūrimas už specializuotos patalpos ribų. Visgi tuomet tektų investuoti nemažai laiko Raudonojoje planetoje kuriant žmonėms išgyventi palankias sąlygas, panašias į Žemės sąlygas.
„Teoriškai tai įmanoma. Šis procesas yra vadinamas teraformavimu. Tai reiškia kito dangaus kūno pavertimą panašiu į Žemę. Siekiant Marsą paversti panašiu į Žemę, reikėtų labai sutankinti atmosferą, pakelti temperatūrą ir kaip nors suteikti magnetinį lauką.
Didelė problema yra gravitacija, ji maždaug 2,5 karto mažesnė nei Žemėje, dėl to yra sunku išlaikyti atmosferą. Ją sukurti yra įmanoma, tik reikėtų pripumpuoti labai daug dujų – čia galėtume kalbėti apie kometų su sušalusiomis dujomis siuntimą į Marsą“, – teigia K. Zubovas.
Žinutė iš Žemės į Marsą keliaus 8 minutes
Nors kelionė iki Marso šiuo metu užtruktų ilgiau nei pusę metų, komunikacija tarp šios planetos ir Žemės vyktų kiek sklandžiau, nei atrodo.
„Iki Marso yra aštuonių minučių skirtumas. To išspręsti neįmanoma, tai yra fundamentinė fizika“,– sako. M. Klimavičius.
Astrofizikas prideda, jog sutrumpinti komunikacijos laiko artimoje ateityje negalėsime, tačiau tai yra nedidelis laiko atstumas, lyginant su tuo, kiek šiuo metu iki Marso užtrunka pati kelionė.
„Nebus įmanoma kalbėti su Marsu realiu laiku, tačiau ir anksčiau taip gyvenome, kai nebūdavo vaizdo skambučių.
Visgi šiuo metu zondo skrydis į Marsą trunka nuo 6 iki 9 mėnesių, taip yra todėl, kad svarbiausias misijų planavimo faktorius yra degalų taupymas. Jeigu galėtume visą laiką naudoti degalus, į Marsą būtų galima nuskristi mažiau nei per savaitę, tačiau kol kas neturime tokių efektyvių variklių“, – sako jis.
M. Klimavičius sako, jog seniau žmogaus egzistencija Marse vadinta moksline fantastika, o dabar virto netolima realybe.
„Norėčiau pamatyti, kaip kelionė į Marsą tampa tokia pat suprantama, kaip kelionė į kitą žemyną. Norėčiau išgirsti: „Savaitgalį keliauju į Mėnulį, grįšiu pirmadienį.“
(...) Turime kelis artimiausius kaimynus [Mėnulį ir Saulės sistemos planetas], kur netgi su esamomis technologijomis, fizikos supratimu yra įmanoma padaryti tokius įspūdingus dalykus [aplankyti kitas planetas ar mūsų palydovą]“, – pasakoja M. Klimavičius.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Minties eksperimentai“ įraše. Parengė Emilija Balcerytė.
