Pasaulyje socialinis darbas yra viena iš sparčiausiai augančių profesijų, turinti didelę paklausą ir perspektyvą. Socialiniai darbuotojai dirba įvairiose srityse, tokiose kaip sveikata, švietimas, teisingumas, migracija, humanitarinė pagalba. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje plečiantis socialinių paslaugų spektrui, išaugo ir dirbančių šioje sferoje skaičius (šiuo metu – apie 14 tūkstančių).
Asociatyvi „Getty Images“ nuotr.
Panaršę Užimtumo tarnybos portalo puslapiuose, paklausiausių laisvų darbo vietų sąraše rasime: „socialiniai darbuotojai ir konsultantai“, „individualios priežiūros darbuotojai“. Įdomu tai, kad socialinis darbas – populiari specialybė renkantis studijas, tik to nepakanka, kad būtų užpildytos darbo vietos. Studijas baigę socialiniai darbuotojai kimba į darbus ir... susiduria su kasdienybe. Palyginus su Lietuvos vidurkiu vis dar žemas atlyginimas, dažnas perdegimas darbe, emocinis išsekimas, per didelis popierizmas – tai kelios priežastys, kodėl socialiniai darbuotojai galvoja palikti savo darbą.
„Specialybė įdomi, kūrybiška ir prasminga, keičianti žmonių gyvenimus ir siekianti teigiamo pokyčio visuomenėje“, – taip apie socialinį darbą atsiliepia tikrieji jos fanai. Tačiau vien motyvacijos ir energijos nepakanka išlaikyti geriausius. Ko reikia, kad baigę studijas jaunuoliai įsidarbintų ir jaustųsi dirbą prasmingai ir įdomiai, o solidžią patirtį sukaupę socialinio darbo profesionalai negalvotų keisti darbo?
Išdrįsti keistis besikeičiančiame pasaulyje
Atsakymas – technologijos. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje socialiniai darbuotojai mažai naudoja dirbtinio intelekto įrankius. Vyrauja tik teorinės diskusijos apie technologijų kuriamus pokyčius, beveik netiriamas jų poveikis socialinių paslaugų kokybei. Pirmuosius žingsnius žengia diskusijos apie technologijų panaudojimo naudą, galimas rizikas ir iššūkius.
Geriausias technologijų taikymo proveržio pavyzdys – „Covid-19“ pandemija, kai pasaulyje, o ir Lietuvoje, buvo sukurta programėlių, padedančių gyventojams per nuotolį gauti reikiamą informaciją, valdyti sveikatos būklę, konsultuotis depresijos atveju.
Technologijos jau dabar matomai ir reikšmingai keičia socialinio darbo praktiką – keičia darbuotojų tarpusavio bendravimo, paslaugų teikimo, paslaugų vadybos, kompetencijų tobulinimo būdus. Deja, Lietuvoje dar nejaučiame proveržio.
Iš dalies taip yra, nes patys socialiniai darbuotojai vis dar stokoja gilesnių skaitmeninio raštingumo kompetencijų. 2022 m. Vilniaus universiteto apklausa parodė, kad didžioji dalis (trys ketvirtadaliai) socialinių darbuotojų net nepagalvoja, kad į socialinį darbą kada nors įsiterps robotai. Tai lemia įvairias baimes, nenorą keistis, mokytis naujovių ir jas taikyti savo darbe.
Viena iš tradicinių baimių, kad dirbtinis intelektas „atims darbo vietas“. Tačiau pasaulinė praktika rodo ką kitą – technologijos ne atima, o papildo socialinio darbo praktikos lauką, keičia darbo pobūdį, užduotis ir kompetencijas. Socialinių paslaugų darbuotojams teks išmokti naudotis dirbtinio intelekto įrankiais, bendradarbiauti su jais ir kontroliuoti juos.
Dar vienas barjeras – investicijos. Visi stebėjome, kaip pandemijos metu moksleiviai žaibiškai buvo aprūpinti kompiuteriais, kad galėtų nuotoliu dalyvauti pamokose. O kaip senjorai, žmonės turintys negalią ir socialinėje atskirtyje gyvenančios šeimos? Juk kokybiškos ir inovatyvios paslaugos turi būti prieinamos visiems. Dalies visuomenės skaitmeninė atskirtis ir neraštingumas – ne pasiteisinimas, o problemos vengimas.
Nebūti robotais – įdarbinti technologijas
Kai kurios rutininės, kritinio mąstymo nereikalaujančios užduotys jau dabar gali būti automatizuojamos ir palengvinamos dirbtinio intelekto pagalba. Tokios kaip: grafikų pildymas, suteiktų paslaugų žymėjimai ir analizė, paslaugų gavėjų ir darbuotojų maršrutų planavimai. Atsisakius „robotiškų“ rutininių darbų, daugiau laiko galima skirti prasmingam socialiniam darbui. Beje, įdarbinus jau dabar egzistuojančias dirbtinio proto programas, galima efektyviau spręsti ir kūrybos reikalaujančias socialines problemas.
Filosofai šiuolaikinį pasaulį vadina „daugiau-nei-žmogaus-pasauliu“. Tai reiškia, kad technologijos praplečia žmogaus ribas, jos pagreitina, palengvina darbą, išlaisvina kūrybą. Tačiau tai – tik įrankis, pažangus teksto, vaizdo duomenų apdorotojas, nė iš tolo neprilygstantis laisvo žmogaus mąstymo ir elgesio gebėjimams. Žmogiškojo ryšio ir bendravimo, galų gale – vertinimo, ar etiškai pritaikomos technologijos, jokie robotai neatims.
Labai svarbu, kad socialinių paslaugų darbuotojai ir jų darbdaviai nebūtų palikti vieni, o būtų mokomi, konsultuojami ir remiami, kaip prisitaikyti ir tobulėti dirbtinio intelekto eroje. Profesinių kompetencijų tobulinimo centre socialinių paslaugų srities darbuotojams vedamos paskaitos, tačiau to nepakanka. Pokytis turi vykti ne tik asmeniniu, bet ir instituciniu lygmeniu. Socialinis darbuotojas nesukurs programėlių, neims jomis naudotis, jei tai nebus organizacijos kultūros dalimi.
Technologijos – „rauna stogą“
„ChatGPT“, „Midjourney“, „Runway“, „Copilot“ ir kiti pavadinimai daugeliui socialinių paslaugų srities darbuotojų dar gali atrodyti nieko nesakančiais burtažodžiais. Tačiau jų jaunosios kartos kolegoms – jau nebe. Mano kolegos prisipažįsta kasdieniame darbe jau naudojantys dirbtinio proto programas tiek tekstų rašymui, idėjų generavimui, tiek darbui su klientais. Štai vieno centro atstovė papasakojo, kaip programos gali padėti regos sutrikimų turintiems klientams – gali skaityti tekstus, atpasakoti kas vyksta aplinkoje. Labai svarbu sujungti įvairaus amžiaus socialinių darbuotojų žinias ir gebėjimus, nesusipriešinti ir dirbti kartu.
Pernai rudenį Profesinių kompetencijų tobulinimo centro surengtame socialinio darbo inovacijų konkurse organizacijos turėjo progą dalintis gerosiomis praktikomis. Dažniausia jų – darbo procesų optimizavimas. Idealu būtų socialiniams darbuotojams įsitraukti į visuomenės poreikius tenkinančių technologijų kūrimą, įtraukti įvairias bendruomenes, kad jos pačios išmaniai spręstų problemas.
Pokalbių robotai, žaidimai, asistentai, simuliatoriai, duomenų rinkimas ir analizė sprendžiant socialines problemas, tokias kaip skurdas, socialinė atskirtis, sveikatos nelygybė ir daug kitų – galima net neabejoti, kad po kelių dešimtmečių socialinio darbo laukas bus kitoks. Užtenka tik įjungti vaizduotę ir pamatysime, kad technologijų nešama nauda socialinių paslaugų teikime iš tikrųjų „nurauna stogą“.
Miglė Maniušytė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė