Gamta triukšminga. Naujausi tyrimai rodo, kad kašalotų skleidžiamuose garsuose girdimi „spragtelėjimai“ yra panašūs į balses žmonių kalboje. Mokslininkai vis dažniau naudoja dirbtinio intelekto įrankius tokiems gyvūnų garsams tirti.
Gamta triukšminga. Atsisėdę miške ant akmens, ant kalno ar pievoje greičiausiai girdėsite, kaip kažkas čiulba ar šnypščia. Žinome, kad karvių mūkimui būdingi regioniniai akcentai, kad beždžionių skleidžiami garsai priklauso nuo joms kylančios grėsmės, kad pelės dainuoja, o svirpliai rėkia ištroškę meilės. Naujausi tyrimai rodo, kad kašalotų skleidžiamuose garsuose girdimi „spragtelėjimai“ yra panašūs į balses žmonių kalboje. Mokslininkai vis dažniau naudoja dirbtinio intelekto (DI) įrankius tokiems gyvūnų garsams tirti, skelbia „Deutsche Welle“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Mokslininkai naudoja DI gyvūnų bendravimui tirti
Pastaraisiais metais mūsų supratimas apie bendravimą su gyvūnais smarkiai prasiplėtė ir už tai iš dalies esame dėkingi dirbtiniam intelektui.
DI leidžia mokslininkams per kelias sekundes išanalizuoti didžiulius gyvūnų skleidžiamų garsų duomenų kiekius, kuriuos ištirti kitais būdais užtruktų dešimtmečius.
Yra šimtai dirbtinio intelekto įrankių, skirtų įvairių rūšių garsams analizuoti.
Vašingtono universiteto (JAV) neurologas Kevinas Coffey padėjo sukurti „DeepSqueak“ – mašininio mokymosi įrankį, padedantį iššifruoti graužikų pokalbius.
Iš neapdorotų garso duomenų „DeepSqueak“ atrenka graužikų cyptelėjimus, lygina juos su panašių savybių garsiais ir pateikia įžvalgų apie gyvūnų elgseną.
„Žiurkės naudoja ultragarsines vokalizacijas (UGV). Aukšto dažnio 50 kilohercų (kHz) cyptelėjimai apibūdinami kaip panašūs į juoką, tačiau yra daugybė jų tipų, skleidžiamų įvairiose pozityviose situacijose, pavyzdžiui, žaidžiant, poruojantis ar net vartojant vaistus“, – sakė K. Coffey.
Žiurkėms taip pat būdingi 22 kHz garsai, kuriuos jos naudoja neigiamose situacijose, pavyzdžiui, kai jaučia skausmą ar serga. K. Coffey fiksuoja šiuos dažnius, norėdamas nustatyti, kada dėl eksperimentų jo laboratorinė žiurkės ima jaustis blogai.
Žmonės negali girdėti šių garsų, nes jie yra už žmonėms girdimo dažnių diapazono ribų, tačiau „DeepSqueak“ ir kiti įrankiai gali padėti juos iššifruoti.
Nuo pat įdiegimo 2018 m. „DeepSqueak“ naudojamas graužikų socialiniam elgesiui, vaistų poveikiui, autizmui ir kt. tirti. Jis taip pat buvo modifikuotas ir pritaikytas naudoti su daugeliu kitų rūšių, pavyzdžiui, delfinais, beždžionėmis ir paukščiais.
K. Coffey teigimu, anksčiau UGV spektrogramos buvo analizuojamos rankiniu būdu, tačiau dirbtinio intelekto įrankiai leidžia automatizuoti procesą ir sutaupyti laiko. Visgi tyrėjams patiems tenka nuspręsti, ką reiškia vienokie ar kitokie gyvūnų skleidžiami garsai.
„Dirbtinis intelektas ir giluminio mokymosi įrankiai nėra stebuklingi. Jie negali išversti gyvūnų garsų į žmonių kalbą. Sunkų darbą atlieka biologai, kurie turi stebėti gyvūnus įvairiose situacijose ir susieti jų skleidžiamus garsus su elgesiu, emocijomis ir t. t.“, – aiškino jis.
Ar gyvūnai turi savo kalbas?
Bendravimas iš esmės yra informacijos perdavimas. Visi gyvūnai bendrauja kokiu nors būdu – kvapais, feromonais, elgsena ir garsais.
Tačiau gyvūnų kalbų idėja yra ginčytina iš dalies dėl to, kaip žmonės vertina kalbą ir ką ji mums duoda.
Taip, kiek mums žinoma, gyvūnai turi tam tikrų kalbos formų. Tačiau kašalotų dialogai ar beždžionių simbolinis bendravimas neprilygsta žmogaus kalbos turtingumui.
Kalba, anot K. Coffey, yra ypač pažangus bendravimo įrankių rinkinys, kuris, atrodo, būdingas tik žmonėms.
Antropologų teigimu, kalba yra unikali žmonių bendravimo sistema, padedanti kurti ir palaikyti kultūrinius įsitikinimus, santykius ir tapatybę. Kalba taip pat leidžia žmonėms išreikšti vidines mintis ir jausmus taip, kad juos suprastų kiti žmonės. Manome, kad kiti gyvūnai savo garsais ir veiksmais to nesugeba padaryti.
Kai kurios teorijos netgi teigia, kad žmogaus sąmonė, aukštesnė metaforinė sąmonės versija, išsivystė kartu su mūsų gebėjimu kalbėti.
„Žmonės ginčijasi, kas tiksliai apibrėžia kalbą ir ar kai kurie gyvūnų bendravimo elementai yra panašūs į [žmonių] kalbą. Mūsų tiriami graužikai tikrai yra labai socialūs ir bendraujantys. Jų skleidžiami garsai yra labai įvairūs ir perduoda įvairią informaciją, tačiau vis tiek nelaikyčiau jų kalba“, – sakė K. Coffey.
Saugokitės antropomorfizavimo
Austrų filosofas Ludwigas Wittgensteinas dažnai sakydavo, kad jo žodžiai turi prasmę, o papūgos žodžiai prasmės neturi. Tai reiškia, kad kažką sakydami, žmonės tai ir nori pasakyti.
Akimirkai atidėkime diskusiją apie tai, ar L. Wittgensteinas buvo teisus, ar ne, į šalį ir sutelkime dėmesį į prasmės idėją. Nes kai kurie mokslininkai teigia, kad būtent žmogui būdinga prasmės paieškos idėja skatina mokslininkus ir nemokslininkus projektuoti reikšmes gyvūnų klyksmams ir šūkavimams.
Pavyzdžiui, kai Berlyno mokslininkai nustatė, kad žiurkės „juokiasi“ kutenamos, komentatoriai nutarė, kad žiurkės turi humoro jausmą. Į tai sureagavo mokslininkai, pareiškę, kad aukšto dažnio žiurkių cypimą interpretuodami kaip juoką ar net humorą, antropomorfizuojame gyvūnus, t. y. juos sužmoginame.
Iš kur žinome, kad žiurkėms kutena? Nežinome. Negalime skaityti žiurkių minčių.
Tačiau kitų ekspertų nuomone, kartais mes nepakankamai įvertiname gyvūnų gebėjimus, todėl vis dažniau pasirodo tyrimų, kuriuose rašoma apie „naujus“ atradimus, pavyzdžiui, kad žuvys jaučia skausmą, kad aštuonkojai yra protingi arba kad žiurkės juokiasi. Taigi, galbūt mums vis geriau sekasi tyrinėti gyvūnus arba tampame labiau linkę pripažinti jų sudėtingą, į žmogaus panašią, prigimtį.
Tai nenustebins nė vieno naminio gyvūnėlio šeimininko, nes bet kuris iš jų jums tiksliai pasakys, kada jo augintinis jaučiasi liūdnas. Ir ne vienas papūgos savininkas pasistengs įrodyti, kad L. Wittgensteinas klydo, jei jo žodžius suprantame pažodžiui. Papūgų mylėtojai jums paaiškins, kad paukštis rėkia, nes jam skauda arba jis alkanas.
Nuo 20 a. pradžios, kai rašė L. Wittgensteinas, mokslas gerokai pažengė į priekį. Tačiau K. Coffey teigimu, tam tikras antropomorfizavimo lygis yra naudingas, nes padeda žmonėms užmegzti ryšį su gyvūnų pasauliu.
„Pelės atlieka daug skiemenų turinčias struktūrines dainas. Jos daug sudėtingesnės, kai patinai šaukiasi patelių, palyginti su tais atvejais, kai patinai dainuoja vieni. Visada maniau, kad tai miela. Bet gerai, kad mokslininkai ir toliau atsargiai vertina bendravimą ir kalbą. Tikriausiai niekada nepasakosime žiurkėms ir delfinams apie sportą ar infliaciją“, – sakė K. Coffey.
Kodėl reikia klausytis gyvūnų?
Gyvūnų tarpusavio bendravimo supratimas neapsiriboja vien žmogaus smalsumu. K. Coffey tiki, kad DI bus naudingas gyvūnams, su kuriais sąveikaujame kasdien.
„Aš asmeniškai norėčiau pagerinti laboratorinių gyvūnų gyvenimą ir padidinti pritaikomų atradimų skaičių neurobiologijos srityje. Supratimas apie graužikų bendravimą laboratorijoje yra viena iš šios dėlionės detalių“, – aiškino K. Coffey.
Kiti mokslininkai ir organizacijos naudoja DI laukinių gyvūnų biologinei įvairovei stebėti. Viurcburgo universiteto (Vokietija) mokslininkai mikrofonais įrašinėjo atogrąžų miškų garsus ir analizavo gyvūnų, įskaitant vabzdžius ir paukščius, balsų kakofoniją – taip buvo renkama informacija biologinės įvairovės atkūrimui.
Žemės rūšių projektas (angl. Earth Species Project, ESP) taip pat naudoja dirbtinį intelektą biologinei įvairovei stebėti. ESP savo interneto svetainėje drąsiai teigia, kad „nežmogiškųjų kalbų supratimas pakeis mūsų santykį su likusia gamta“.
Projekto atstovai siekia pasitelkti dirbtinį intelektą, kad geriau suprastume gyvūnų bendravimą, galėtume užmegzti ryšį su kitomis gyvomis rūšimis ir jas apsaugoti.
