Technologinė pažanga stumia žmoniją už Žemės ribų. NASA kelia tikslą jau kitą dešimtmetį išsiųsti pirmuosius žmones į Marsą. Savo įžvalgomis apie tai, kaip atrodytų žmonių kelionė į raudonąją planetą ir įsikūrimo bei socializacijos procesai jau gyvenant ten, LRT RADIJO laidoje „Minties eksperimentai“ pasidalijo astrofizikas dr. Vidas Dobrovolskas ir sociologė dr. Inga Popovaitė.
Technologinė pažanga stumia žmoniją už Žemės ribų. NASA kelia tikslą jau kitą dešimtmetį išsiųsti pirmuosius žmones į Marsą. Savo įžvalgomis apie tai, kaip atrodytų žmonių kelionė į raudonąją planetą ir įsikūrimo bei socializacijos procesai jau gyvenant ten, LRT RADIJO laidoje „Minties eksperimentai“ pasidalijo astrofizikas dr. Vidas Dobrovolskas ir sociologė dr. Inga Popovaitė.
Inga Popovaitė Marso misijos simuliacijoje / KTU nuotr.
Visų pirma laukia nelengva 6–7 mėnesių kelionė
„Mane tai [Marsas] domina iš dviejų skirtingų perspektyvų – iš žmogiškosios pusės mane traukia visa kosmoso nežinomybė: kas ten toliau? Tačiau iš mokslinės pusės – tai [Marsas] bus tobuliausia laboratorija žmonių santykių studijavimui. Astronautai yra labiausiai išstudijuota žmonių grupė ir žiūrint į juos Marse, matysime, kaip atsiranda nauja visuomenė, kaip ji formuojasi nuo mažų grupių į didesnes. Iki šiol neturėjome galimybės to pamatyti, tai – nerealu“, – pastebi Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė dr. I. Popovaitė.
Vilniaus universiteto (VU) Astrofizikas V. Dobrovolskas papildo, jog anksčiau tokie užmojai [kaip kelionės į kitas planetas] buvo laikomi moksline fantastika, dabar – tai netolima realybė, tačiau, anot jo, – tame slypi ir praktinė nauda.
„Visą laiką iki šiol, tai buvo mokslinė fantastika. Dabar atsiranda galimybė prognozuojamoje ateityje pamatyti tai įgyvendinta realybėje. Įgimtas noras siekti nepasiekiamo yra pagrindinė varomoji jėga. Kita vertus – visa tai lydi praktinė nauda, nes tos technologijos [kurios naudojamos kosmoso pramonėje] vėliau atsiranda ir mūsų kasdienybėje“, – prideda dr. V. Dobrovolskas.
Mokslininkas pabrėžia, jog pagrindinės kliūtys, su kuriomis susiduria erdvėlaivį kuriančios kompanijos, yra ne tik techninės, bet ir žmogiškosios – keliautojui išlikti uždaroje aplinkoje visą kelionės trukmę gali būti sudėtinga.
„Kas yra vis dar sudėtinga, tai skrydžio laikas. Kelionė į Marsą trunka 6–7 mėnesius, į vieną pusę. Su tuo susijusios techninės problemos: padidinta radiacinė apšvieta, nesvarumo būsena, taip pat ilgas žmogaus buvimas nedidelėje, izoliuotoje erdvėje“, – teigia astrofizikas.
Sociologė I. Popovaitė sako, jog kelionę erdvėlaiviu jau yra išbandžiusi, tiesa – virtualiu būdu. Ji Jungtinėse Amerikos valstijose dalyvavo eksperimente ir dvi savaites praleido erdvėlaivio simuliatoriuje, kurio tikslas buvo imituoti gyvenimą Marse.
Inga Popovaitė Marso misijos simuliacijoje / KTU nuotr.
„Įsivaizduokite, kad esate uždaryti nedidelėje skardinėje su savo bendradarbiais ir neturite, kur išeiti. Mes visi tai esame patyrę per COVID-19 pandemiją, kai buvo ribojamas mūsų kontaktas su draugais ir šeima, viskas vyko internetu. Žmonės gali pradėti jus erzinti. Vienas dalykas, kai gali trenkti durimis ir išeiti, bet kosmose tu niekur neišeisi.
Trintis stiprėja, prie to paties prisideda ir nuolatinis svyravimas, o kitas dalykas – nuobodulys. (...) Be to, pradeda trūkti bendravimo su kitais žmonėmis, tad kiekvienas kilęs konfliktas gali turėti ilgalaikių pasekmių“, – mintis dėsto sociologė.
Įgulai Marse neužteks tik deguonies ir maisto
Ilgesniam įgulos, keliaujančios į Marsą apsistojimui, maisto, gabenamo erdvėlaivyje, tikėtina, nepakaktų. Tačiau V. Dobrovolskas tikina, kad atgabenus trąšas iš Žemės, tolimoje planetoje pavyktų sukurti bent minimalią grunto ekosistemą, kurioje ateityje galima būtų auginti primityvų maistą.
„Eksperimentai yra atliekami. Kol kas sėkmingai pavyko išgauti deguonį iš Marso atmosferos, tai parodė, kad procesas veikia, anglies dvideginis yra skaidomas. Su maisto auginimu, didžiausia problema, kad pasiėmę Marso gruntą, jame nieko negalėtume auginti, nes jame trūksta organinių medžiagų. Trąšas teks gabenti iš Žemės, iki kol pradės formuotis minimali ekosistema. Tikėtina, jog bus naudojami dumbliai, greitai augantys organizmai, kurie yra geras baltymų šaltinis“, – pasakoja mokslininkas.
Tačiau tik vandens, deguonies ir šiek tiek maisto būsimiems astronautams gali ir nepakakti. I. Popovaitė sako, jog socialiniai resursai ekspedicijoje yra nemažiau svarbūs sėkmės elementai.
„Jeigu nori išgyventi trumpą laiką – mėnesį ar du, tu išgyvensi. Tačiau žmogui, kaip socialiniai būtybei, to neužtenka, mums reikia kalbėtis. Kai kalbame apie pirmąją komandą, tai mums reikia galvoti ir apie tai, kokias roles mes atliksime. Negali būti tik vienas žmogus su medicininiu išsilavinimu, turi būti mažiausiai du. Tas pats yra su psichologais ir inžinieriais, komanda turi būti vientisas organizmas“, – priduria ji.
Sociologė kelia teoriją, kad pirmoji įgula galėtų susidaryti iš moterų daugumos, nes jų pragyvenimas reikalautų mažesnių resursų. Be kita ko, svarbu būtų atsižvelgti ir į ekspedicijos narių asmenines savybes.
„Tai pragmatinė, mokslinė pusė – reikia siųsti žmones, kurie optimizuoja resursus. Moterys yra socializuotos būti labiau bendruomeniškos, tai svarbi charakterio savybė,(...) Lyderiai būtų blogiausi Marso užkariautojai. Jeigu tu galvoji apie save, savo pasiekimus, tau ne vieta ten, kur svarbiausia yra komandos išlikimas“, – priduria sociologė.
Marsą nuo Žemės skiria vandens nebuvimas ir dvigubai ilgesni metai
Nors ekspedicija į Marsą atrodo kaip visiškas įpročių ir pažįstamo gyvenimo ritmo atsisakymas, iš tikrųjų Marsas ne taip stipriai skiriasi nuo Žemės. V. Dobrovolskas pastebi, jog ten egzistuoja metų laikai ir jie yra panašūs į mums įprastus. Vienintelis itin ryškus skirtumas – Marsas primena nesibaigiančią dykumą, kurioje nėra vandens.
„Marso para yra labai panaši į Žemės parą, ji tik maždaug 40 min. ilgesnė, tad šviesos ir tamsos ritmas būtų panašus, prie jo prisiderinti nebūtų labai sudėtinga. Įdomus faktas – kai paleidžiami nauji robotai, misijos inžinieriai gyvena Marso paros ritmu. (...) Tačiau Marso metai yra dvigubai ilgesni nei Žemės. Tad ekspedicijos turės spręsti, ar turėti 12 mėnesių Marso metuose ir dvigubai ilgesnius mėnesius nei Žemėje.
(...) Paminėtina, kad Marso sukimosi ašis yra pasvirusi panašiai, kaip ir Žemės, tačiau Marse nėra vandens ar lietaus, tai – dykuma“, – įžvalgomis dalijasi astrofizikas.
Dr. V. Dobrovolskas sako, jog labiausiai tikėtina, kad pirmasis erdvėlaivis su ekspedicine komanda į Marsą pakils kito dešimtmečio pabaigoje, tačiau tai gali įvykti ir anksčiau, jei iki to laiko bus ištobulinta transporto į Marsą sistema.
„Tikėtina, kad kitame dešimtmetyje pamatysime pirmąsias ekspedicijas. Kalbame apie maždaug dešimtmečio vidurį, tačiau manau, kad realiau, jog ekspedicijos nusikels į pabaigą. Priklauso nuo to, kaip klostysis erdvėlaivių kūrimas. Kol kas pirmieji prototipai baigėsi gražiais fejerverkais, tačiau tai yra normalu. Pirma erdvėlaivį reikia išbandyti Mėnulyje, tai daug artimesnis horizontas“, – sako mokslininkas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Minties eksperimentai“ įraše. Parengė Emilija Balcerytė.
