Palei lubas skraidančios degančios žvakės, nematomumo apsiaustas ir peronas, pasiektas pralindus pro mūrinę sieną. Tokie vaizdai puikiai pažįstami nors kartą „Hario Poterio“ filmus mačiusiems žmonėms. Visgi į šias scenas mokslininkė Mažena Mackoit-Sinkevičienė žiūri šiek tiek kitaip – iš fizikos perspektyvos.
Palei lubas skraidančios degančios žvakės, nematomumo apsiaustas ir peronas, pasiektas pralindus pro mūrinę sieną. Tokie vaizdai puikiai pažįstami nors kartą „Hario Poterio“ filmus mačiusiems žmonėms. Visgi į šias scenas mokslininkė Mažena Mackoit-Sinkevičienė žiūri šiek tiek kitaip – iš fizikos perspektyvos. LRT televizijai ji papasakojo, ar tokia filmuose pavaizduota magija galima ir realiame gyvenime.
Hogvartsas – naujausių fizikos triukų buveinė
Kaip laidoje „Laba diena, Lietuva“ atskleidė Fizinių ir technologijos mokslų centro mokslininkė dr. M. Mackoit-Sinkevičienė, ne viename populiariame filme, žiūrėtame šventiniu laikotarpiu, galime surasti pasislėpusių fizikinių dėsnių.
„Filmuose tikrai daug mokslo, daug fizikos. Tiesiog reikia nepabijoti paklausti: o ar tai įmanoma?“ – teigė ekspertė.
Pirmasis jos pasirinktas pavyzdys – visiems puikiai žinomi „Hario Poterio“ filmai. Kaip atskleidė tyrėja, nors ne viena scena iš jų dėl savo magiškumo realybėje atrodo neįmanoma, taip iš tiesų nėra.
„Galime žiūrėti į Hogvartsą tarsi į tokią aukštųjų technologijų mokyklą, kur išnaudojami naujausi fizikos technologiniai triukai“, – juokėsi pašnekovė.
Pasak M. Mackoit-Sinkevičienės, iš fizikos perspektyvos šiuose filmuose įdomus yra momentas, kai Hogvartse prie pat lubų skraido degančios žvakės. Tai, ekspertės teigimu, yra puikus akustinės levitacijos pavyzdys, po filmų pasirodymo atkartotas ir realybėje.
„Bandome prisiminti: yra Archimedo dėsniai, kurie teigia, kad plūduriuoti kūnas gali, nebent kai jo tankis yra mažesnis negu vandens ar oro. Tai šiuo atveju, atrodo, neįmanoma. Bet, pasirodo, visgi yra būdas – mes galime panaudoti garso bangas. Tiksliai sustatę garso bangų šaltinius, mes galime sugeneruoti tokią akustinę stovinčią bangą, kurios (...) duobutėse ore galime įstatyti objektus, ir jie skraidys.
Čia nieko naujo. Yra tokia fizikos šaka – akustinė levitacija. (...) Ji išnaudoja per orą sklindančias garso bangas tam, kad būtų atstojama gravitacija. (...) Tai buvo panaudota 2006 m. – Kinijos mokslininkai parodė, kad su garso bangomis galima paskraidinti vorą ar skruzdėlę, juos išlaikyti ore. Ir nereikia net jokios magijos“, – dėstė specialistė iš Fizinių ir technologijos mokslų centro.
Kitas, atrodo, realybėje neįtikėtinas objektas „Hario Poterio“ filmuose yra nematomumo apsiaustas. Juo apsisiautęs Haris tarsi pradingsta. Visgi, kaip pažymėjo M. Mackoit-Sinkevičienė, mokslininkai jau yra išsiaiškinę, kaip pasiekti tokį efektą.
„Pagal fizikos prizmę, (...) šviesa yra tiesiog užlenkiama už objekto, ir jis tarsi tampa nematomas. Tam reikia dirbtinai sukurtų medžiagų – (...) metamedžiagų. Nesvarbu, ar jos sukurtos iš plastiko, ar iš metalo, ar iš bet kokios kitos medžiagos, – svarbu yra forma ir geometrija, išdėstymas, kad būtų atsikartojamumas.
Tos medžiagos siūlo mums gamtoje neaptinkamas, nenatūralias savybes. Mes galime arba sustiprinti šviesą, arba ją sugerti, ar netgi užlenkti taip už objekto, kad jis taptų nematomas. Aišku, visam šviesos diapazonui to padaryti negalime, bet jau pavyko pademonstruoti ir paslėpti objektą nuo mikrobangų, nuo terahercų, nuo infraraudonųjų spindulių“, – pasakojo ekspertė.
Pasitaiko ir visiškai nerealistiškų scenų
Kita puikia žinoma „Hario Poterio“ filmų scena, kuomet jaunieji burtininkai traukinių stotyje į devintą su trimis ketvirčiais peroną patenka kiaurai kirsdami sieną, pašnekovei pasirodė keblesnė. Jos teigimu, tą padaryti įmanoma būtų nebent tuo atveju, jei tą akimirką filmo veikėjai pavirstų kvantinėmis dalelėmis.
„Šita akimirka tikrai daug klaustukų kelia. O kaipgi elektromagnetinių jėgų laukai? Jie gi saugo kiekvieną atomą, kad branduoliai nesusidurtų tarpusavyje. Mes, kaip žmonės, bandome sudurti atomus, branduolius, bandydami atkartoti tą sintezę, kuri vyksta žvaigždėse, statome didelius tokamako reaktorius, įgreitiname juos, padarome dideles temperatūras ir bandome nugalėti tą Kulono elektrostatinę blokadą. Čia tarsi to nėra.
Bet jeigu mes pagalvotume: o gal Haris Poteris tą akimirką virsta kokia kvantine dalele? Tada jau įsijungia kvantinės mechanikos efektas, kad jis pralenda pro kliūtį, pro barjerą. Tą patį mes matome filmuose apie Žmogų skruzdę ir Vapsvą. Jie tampa labai maži, kvantinių dalelių dydžio“, – teigė M. Mackoit-Sinkevičienė.
Visgi, kalbėdama apie kitą kalėdiniu metu populiarų filmą „Vienas namuose“, mokslininkė nurodė vieną sceną, kur tikroviškumo iš fizikos pusės nerastume nė su žiburiu. Tai akimirka, kuomet Kevinas, bandydamas savo namus apsaugoti nuo plėšikų, įkaitina vieną iš durų rankenų.
„Jis įkaitino durų rankeną iki tokios temperatūros, kad ji pradėjo švytėti raudonai. Mes suprantame, kad tas švytėjimas yra tiesiogiai susijęs su temperatūra. (...) Raudona šviesa sako, kad ji buvo įkaitinta iki 400 laipsnių Celsijaus. Nuo tokios temperatūros ir durys galėtų užsidegti. (...) Plėšikui, palietusiam tą rankeną, (...) suanglėtų ranka“, – sakė laidos „Laba diena, Lietuva“ viešnia.
Viso pokalbio klausykitės LRT televizijos laidos „Laba diena, Lietuva“ įraše. Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
