Apie gyvenimą Mėnulyje greičiausiai svarstė dar Leonardas da Vinčis, tokią idėją aprašė ne vienas literatūros klasikas, tarp jų ir Žiulis Vernas. Realūs Žemės palydovo tyrimai prasidėjo 1959 m., o, po 10 metų pirmąkart jame išsilaipinus žmonėms, vizijos apie Mėnulio kolonizavimą, atrodo, įgavo pamatus.
Apie gyvenimą Mėnulyje greičiausiai svarstė dar Leonardas da Vinčis, tokią idėją aprašė ne vienas literatūros klasikas, tarp jų ir Žiulis Vernas. Realūs Žemės palydovo tyrimai prasidėjo 1959 m., o, po 10 metų pirmąkart jame išsilaipinus žmonėms, vizijos apie Mėnulio kolonizavimą, atrodo, įgavo pamatus.
„Apollo 11“ / „Wikimedia Commons“ nuotr.
Visgi, kaip teigia Fizinių ir technologijos mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, astrofizikas dr. Kastytis Zubovas, gyvenimas Mėnulyje nebūtų toks gražus, kaip gali atrodyti – dėl neįprastų sąlygų reikėtų gyventi užsidarius po storais gaubtais, o paties Mėnulio paviršiaus turbūt net nematytume.
Gyvenimas Mėnulyje padėtų žmonijai išlikti
Mokslininkai sako, kad šiandien Mėnulį pasiekti yra gerokai lengviau nei anksčiau. Žmonių sugrąžinimas į Mėnulį planuojamas artimiausiais metais ir vis garsiau svarstoma apie tai, kaip atrodytų jo kolonizavimas.
Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto docentas, dr. K. Zubovas, kalbėdamas su LRT KLASIKA, išskiria kelias priežastis, kodėl tyrėjus taip domina gyvenimas šiame Žemės palydove. Pirmoji iš jų – elementarus smalsumas.
„Tai yra, galima sakyti, natūralus žmonių smalsumas ir noras ištirti neištirtą, pažinti nepažintą erdvę, užkariauti neužkariautą. Tas pats troškimas vedė daugelį ankstesnių amžių tyrinėtojų ir kolonistų“, – sako astrofizikas.
Antroji priežastis, anot eksperto, yra prestižas – kuriai valstybei pavyks greičiau užkariauti naujus plotus, taip parodant savo pranašumą prieš konkurentes.
„Kaip pirmieji žmonių skrydžiai į Mėnulį, „Apollo“ programa, buvo akivaizdi pasekmė Šaltojo karo kosminių lenktynių tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos, taip ir dabar nemaža dalimi įvairios žmonių ir ne tik žmonių misijos į kosmosą yra vedamos varžymosi tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos bei kažkiek varžymosi privačiame sektoriuje, kuris dabar atsiranda“, – aiškina laidos „Šviesi ateitis“ svečias.
Pasak jo, kitas svarbus aspektas, kodėl taip norima kolonizuoti Mėnulį, yra toks: jeigu žmonija nori išlikti dar milijonus metų, reikia neužsilikti tik Žemėje.
„Tai tiesiog be galo padidins šansus žmonijai išgyventi, jeigu kiltų kokia kosminė katastrofa. Na, didžiulis asteroidas pataiko į Žemę, Žemėje civilizacija sunaikinama. Jeigu civilizacija egzistuoja ir Marse arba Mėnulyje, tai tada daug paprasčiau ir lengviau būtų atsistoti žmonijai atgal iš naujo, negu egzistuojant vien Žemėje“, – tvirtina dr. K. Zubovas.
Mėnulyje įsikurti reikėtų lavos tuneliuose
Vis dėlto, kaip pažymi pašnekovas, bent jau artimiausius kelis šimtus metų gyvenimas Mėnulyje toli gražu neprimintų romantizuotų vaizdų ar futuristinių scenarijų.
„Gyvenimas Mėnulyje bent jau iš pradžių, ir greičiausiai labai ilgą laiką, bus, tiesą sakant, nelabai žavingas“, – sako astrofizikas.
Pasak eksperto, kadangi Mėnulyje nėra atmosferos ir niekas paviršiuje žmonių neapsaugotų nuo saulės spindulių, mikrometeoritų ir kosminių spindulių, gyventi ten reikėtų po storais gaubtais.
„Tie gaubtai galėtų būti kokie nors pastatyti pastatai (ar iš metalo, ar iš betono, ar iš dar ko nors), arba, kas, manau, labiau tikėtina, tai būtų gyvenimas urvuose. Mėnulyje yra daug lavos tunelių, t.y. ertmių, kuriose kadaise tekėjo lava. Vėliau ta lava sudūlėjo, o aplinkinės kietesnės uolienos išliko, ir dėl to dabar turime milžiniškas ertmes. Kai kur į jas įmanoma patekti iš paviršiaus per įvairias skyles.
Tuose lavos tuneliuose reikėtų įsirengti kažkokią gyvenamąją [erdvę], bet tai būtų gyvenamoji erdvė praktiškai be tiesioginio vaizdo į lauką. Tai reiškia, kad gyvenimas būtų visiškai uždaroje, ribotoje erdvėje, ir į lauką, į paviršių būtų išeinama tiktai specialioms misijoms vykdyti“, – pasakoja VU docentas.
Problemų norint gyventi Mėnulyje, tęsia jis, keltų ir tai, jog šio Žemės palydovo paviršiuje temperatūra labai svyruoja: naktį nukrenta žemiau -100 laipsnių, o dieną pakyla iki daugiau nei +100.
„Tas skirtumas egzistuotų net ir, tarkime, nuėjus į šešėlį kokios nors uolienos stambesnės: iš karto ten paviršius būtų labai labai šaltas, tuo tarpu greta, kur saulė tiesiai šviečia, paviršius būtų labai labai įkaitęs. Prisitaikymas prie tokių temperatūros skirtumų būtų vienas iš didžiausių iššūkių“, – pabrėžia mokslininkas.
Regolitas galėtų sukelti kvėpavimo takų sutrikimus
Dar vienas pavojus gyvenant Mėnulyje būtų regolitas – Mėnulio paviršinis purus sluoksnis, dirvos Žemėje atitikmuo. Pasak eksperto, jis yra labai kibus, todėl gali ir sugadinti įvairius prietaisus, ir žmonėms pažeisti kvėpavimo takus.
„Priešingai negu Žemėje esanti dirva, kuri yra dažniausiai drėgna ir sudaryta iš įvairių organinių medžiagų, Mėnulio regolitas yra maždaug miltų konsistencijos dulkių sluoksnis, kuris sudarytas iš įvairiausių uolienų nuoplaišų. (...) Jos yra daug aštresnės negu mums įprastas smėlis, nes jų niekas nenugludina, kadangi Mėnulyje nėra vandens.
Jos labai lengvai įsielektrina, dėl to pradeda kibti prie visko. Tai buvo viena iš problemų „Apollo“ astronautams: prie jų skafandrų labai kibo regolitas. Jį buvo lengva įnešti į nusileidimo modulį, kosminį aparatą, bet pašalinti jį labai sudėtinga.
Tai irgi yra problematiška, nes regolitas, smulkios dalelės, vėliau patekusios žmonėms į plaučius, gali sukelti kvėpavimo takų sutrikimų, taip pat patekusios į bet kokius prietaisus, gali sugadinti tiek mikroschemas, tiek įvairias mechanines jų dalis“, – kalba LRT KLASIKOS pašnekovas.
Visgi, priduria astrofizikas, šią medžiagą būtų galima panaudoti Mėnulyje statant pastatus, mat šiam tikslui skraidintis reikiamų komponentų iš Žemės būtų labai brangu ir nepatogu.
„Pirmosios idėjos gal buvo tokios, kad pasistatyti kažkokius pastatus būtų galima atsigabenant jų dalis iš Žemės ir ten juos surenkant iš kokio nors modulio, bloko. Iš principo tai įmanoma, tačiau reikalauja labai daug medžiagų gabenti į Mėnulį. Aišku, skrydžiai yra brangūs, kiekviename skrydyje tiktai ribotą kiekį masės galima gabenti. Taigi kuo daugiau norime nugabenti į Mėnulį, tuo brangesnė mūsų misija.
Paprasčiau būtų panaudoti kuo daugiau vietinių žaliavų kaip statybinės medžiagos. Yra dabar vystomos technologijos, kaip būtų galima tą patį minėtą Mėnulio regolitą panaudoti faktiškai kaip cementą ir gaminti kaip nors betoną. Tada jau iš tokio betono [būtų galima] statyti pastatus, į kuriuos būtų tiktai įnešami, įstatomi kokie nors iš Žemės atgabenti šliuzai, taip pat visokie prietaisai, kurių žmonėms reikės, ir smulkūs daiktai, kurių taip sau lengvai nepagaminsi“, – dėsto dr. K. Zubovas.
Viso pasakojimo klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Šviesi ateitis“ įraše. Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
