Nauji Jameso Webbo kosminio teleskopo stebėjimai atskleidė, kad netoli Jupiterio pusiaujo susiformavo niekada anksčiau nematytas reaktyvinis srautas, judantis dvigubai greičiau nei 5 kategorijos uraganas.
Nauji Jameso Webbo kosminio teleskopo stebėjimai atskleidė, kad netoli Jupiterio pusiaujo susiformavo niekada anksčiau nematytas reaktyvinis srautas, judantis dvigubai greičiau nei 5 kategorijos uraganas, skelbia „Live Science“.
Jupiteris / NASA, ESA, CSA, STScI, R. Hueso, I. de Pater, T. Fouchet, L. Fletcher, M. H. Wong, J. DePasquale nuotr.
Nors NASA Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) iš pradžių buvo pristatomas kaip galintis atskleisti tolimiausius mūsų visatos horizontus – ir tai neabejotinai yra tiesa – kai kurie įspūdingiausi jo užfiksuoti vaizdai yra iš mūsų pačių Saulės sistemos.
Spalio 19 d. mokslininkai paskelbė, kad JWST darytos mūsų kosmoso apylinkių nuotraukos ne tik leidžia naujai pažvelgti į Saulės sistemą, bet ir pateikia naujų duomenų apie planetą, kurią manėmės gerai pažįstą, – Jupiterį.
Išanalizavę JWST 2022 m. užfiksuotus Jupiterio vaizdus, tyrėjai suprato, kad planetoje siaučia daugiau nei 4800 km pločio greitaeigis reaktyvinis srautas, judantis maždaug 515 km per valandą greičiu.
Jupiteris / NASA, ESA, CSA, STScI, R. Hueso, I. de Pater, T. Fouchet, L. Fletcher, M. H. Wong, J. DePasquale nuotr.
Ką tai galėtų reikšti?
Mokslininkų teigimu, šis naujai atrastas Jupiterio reaktyvinis srautas, esantis maždaug ties planetos pusiauju ir skriejantis veik dvigubai greičiau nei penktos kategorijos uraganas Žemėje, gali liudyti apie neramią Jupiterio atmosferą. Tiesą sakant, visos 2022 m. darytos Jupiterio nuotraukos gali padėti mokslininkams nustatyti, kas vyksta abrikoso spalvos dryžuotos planetos danguje.
„Tai, ką Jupiterio atmosferoje iki šiol stebėjome kaip neryškias miglas, dabar atrodo kaip ryškūs bruožai, kuriuos galime analizuoti kartu su greitu planetos sukimusi“, – sakė pagrindinis straipsnio, kuriame aprašomi tyrimo rezultatai, autorius, Bilbao mieste (Ispanijoje) įsikūrusio Baskų krašto universiteto mokslininkas Ricardo Hueso.
Jupiteris garsėja ekstremaliais orais, pavyzdžiui, galbūt esate girdėję apie Jupiterio Didžiąją raudonąją dėmę – nesibaigiančią milžinišką audrą, kuri yra tokia didžiulė, kad ją iš Žemės galima stebėti senu optiniu teleskopu.
Moksliniams tyrimams svarbu tai, kad Jupiterio atmosfera, kaip ir Žemės, yra daugiasluoksnė. Tai reiškia, kad skirtingas vėjo greitis skirtinguose sluoksniuose tikriausiai lemia audringą milžiniškos planetos klimatą.
Todėl R. Hueso ir kiti tyrėjai tikisi palyginti tai, ką JWST infraraudonųjų spindulių pagalba užfiksavo dideliame aukštyje esančiuose Jupiterio atmosferos sluoksniuose, įsikaitant per tam tikras debesų savybes nustatytą reaktyvinį srautą, su tuo, ką Hubblo kosminis teleskopas įžvelgė gilesniuose jos sluoksniuose. Tikėkimės, kad tai leis susidaryti pakankamai aiškų laukinių Jupiterio vėjų vaizdą.
Tiesą sakant, Hubblo vaizdai, kurie daugiausia susiję su regimąja ir ultravioletine elektromagnetinio spektro dalimis, jau puikiai pasitarnavo – jie suteikė informacijos apie tai, kaip paprastai atrodo sritis aplink Jupiterio pusiaują ir apie kitas, su reaktyviniu srautu nesusijusias audras regione.
Kitaip tariant, mokslininkai aiškina, kad šis palyginimas gali padėti suprasti, kaip vėjo greitis Jupiteryje keičiasi, priklausomai nuo aukščio, ir kaip susidaro vadinamieji „vėjo poslinkiai“, kurie yra tarsi vėjo greičio gradientai nedideliais atstumais. Pati greičiausia srovė yra maždaug 40 km aukštyje virš planetos debesų, todėl žemesniems vėjams pasižymint daug mažesniu greičiu, tikėtini vėjo poslinkiai.
