Mūsų laikais sunkiai atrastume žmogų, kuris visai nesinaudotų šiuolaikinėmis technologijomis – paskutiniais dešimtmečiais apsistatėme save išmaniaisiais telefonais, laikrodžiais, automobiliais, net namais, o dalis žmonių technologijas integruoja ir į savo kūną. Vis dėlto technologijos į mūsų gyvenimus atneša ne tik patogumą, bet ir nerimą bei įtampą.
Mūsų laikais sunkiai atrastume žmogų, kuris visai nesinaudotų šiuolaikinėmis technologijomis – paskutiniais dešimtmečiais apsistatėme save išmaniaisiais telefonais, laikrodžiais, automobiliais, net namais, o dalis žmonių technologijas integruoja ir į savo kūną.
Vis dėlto technologijos į mūsų gyvenimus atneša ne tik patogumą, bet ir nerimą bei įtampą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujausiame Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode su VU Filosofijos fakulteto docente, psichologe Ieva Urbanavičiūte kalbame apie technologijų sukeliamą stresą ir kaip jį suvaldyti.
Kas yra technostresas?
Psichologė pasakoja, kad technostreso terminas atsirado maždaug devintajame dešimtmetyje, kai technologijų pažanga pasidarė akivaizdi ir jos tapo reikšminga tiek mūsų asmeninio gyvenimo, tiek ir darbo aplinkos dalimi.
„Paprastais žodžiais tariant, technostresas yra tam tikras nerimas ar įtampa, kuriuos žmonės išgyvena naudodami technologijas – toks nerimas atsiranda tuomet, kai pajaučiame, kad ne technologijos tarnauja mums, o mes pradedame tarnauti technologijoms. Tai yra kai negalime tų technologijų naudoti sveiku ir mums priimtinu būdu“, – aiškina doc. I. Urbanavičiūtė.
Norėdama apibrėžti, kas tai yra paprastas stresas, psichologė sako, kad jis – tam tikras procesas, kuris apibūdina santykį tarp žmogaus ir jo aplinkos. Stresas niekada nekyla vien tiktai žmoguje arba vien tiktai aplinkoje.
„Pagrindinis simptomas, kurį mes išgyvename, kai jaučiame stresą, yra įtampa, kuri gali transformuotis į įvairius fiziologinius ar psichologinius simptomus, pavyzdžiui, sveikatos, miego sutrikimus, sumažėjusį pasitenkinimą darbu ar gyvenimu ir panašiai“, – sako ekspertė.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad technologijos neturi vienareikšmiško poveikio žmogui: jos turi ir teigiamą, ir neigiamą poveikį, todėl labai svarbu surasti tam tikrą pusiausvyrą.
„Kaip ir bet kuris stresas, technostresas turi dvi puses. Pirmoji jų, vadinamasis eustresas, kelia mums iššūkį, bet nebūtinai pasireiškia negatyviomis emocijomis. Toks stresas mus mobilizuoja, skatina išmokti naujų dalykų, – pasakoja doc. I. Urbanavičiūtė. – Antroji pusė – distresas, kelia mums neigiamas emocijas ir su tuo susijusias pasekmes.“
Kontrolė ir pasitikėjimas savimi
Pasak psichologės, žmonės yra labai skirtingi ir net atsidūrę toje pačioje aplinkoje ją gali vertinti visiškai skirtingai. Kaip pavyzdį ji pateikia du žmones, naudojančius tas pačias technologijas. Vienam tai gali būti iššūkis ir malonumas, o kitam – kelti labai didelį stresą. Kodėl taip yra?
„Tai priklauso nuo kelių dalykų. Pirmiausia – nuo mūsų patirties, kiek mes esame susipažinę su tam tikromis naujovėmis. Antras faktorius – mūsų požiūris į naujus dalykus, kiek mes esame atviri naujovėms. Ir trečiasis – pasirinkimas. Ar mes galime rinktis, kaip ir kiek naudoti tas technologijas?“ – aiškina ji.
Pašnekovė sako, kad šioje vietoje atsiranda skirtumas tarp technologijų naudojimo darbo aplinkoje ir asmeniniame gyvenime. Būtent darbo aplinkoje technologijos turi produktyvumo didinimo funkciją ir dažnai mes neturime laisvės rinktis, ką naudoti, o ko ne. Čia kaip pavyzdį ji pateikia pandemijos laikotarpį, kai daugelis mūsų turėjome dirbti nuotoliu, nes tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Tai, galima sakyti, buvo privalomas, primestas technologijų naudojimas.
„Tuo tarpu asmeniniame gyvenime mes labai dažnai naudojame savo malonumui – tai yra hedonistinė funkcija ir mes tokiu atveju turime laisvę rinktis. Tarkime, man per sudėtinga ar tiesiog nusibodo, taigi aš galiu nuspręsti vienų ar kitų technologijų nebenaudoti, ir čia atsiranda tas kontrolės momentas“, – teigia doc I. Urbanavičiūtė.
Psichologijoje gana dažnai nagrinėjami įvairūs tarpasmeniniai skirtumai, o temoms, susijusioms su technologijomis, psichologai netgi turi terminą – saviveiksmingumas.
„Saviveiksmingumas, paprastai tariant, yra žmogaus įsitikinimas, kad jis gali sėkmingai įvaldyti naujas technologijas ir pritaikyti jas įvairiose savo gyvenimo situacijose. Iš esmės tai yra pasitikėjimas savimi – aš tikrai galiu, man tai bus įdomu, aš tikrai tai išmoksiu. Šis veiksnys yra labai svarbus“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ji priduria, kad tai, kaip mes matysime technologijas, kaip mes jas priimsime, nulems mūsų pažeidžiamumą technostreso atžvilgiu.
Nežinomybė mums labai dažnai kelia nerimą. Tačiau nuspėti, kokios bus technologijos ateityje, pavyzdžiui, kokias naudosime darbo aplinkoje, mes negalime. Psichologė aiškina, kad kai sumažėja nuspėjamumo jausmas, atsiranda baimė, nors ir nepagrįsta, kad nebesusitvarkysime. Pradėjus pamažu pažindintis su naujomis technologijomis, baimė pamažu išnyksta.
Kaip technologijos tenkina psichologinius poreikius?
Kadangi gyvename tokiame pasaulyje, kur technologijos labai sparčiai įsiveržė į mūsų gyvenimą ir tikrai neketina iš jo pasitraukti, technostreso visiškai išvengti tikriausiai nėra įmanoma. Vis dėlto I. Urbanavičiūtė įsitikinusi, kad galime išmokti gyventi taip, kad technologijos mums tarnautų, o ne keltų nerimą.
„Asmeniniame gyvenime yra rekomenduojamas vadinamasis sąmoningas technologijų naudojimas – čia galime nuspręsti, kiek, kaip ir kokiems tikslams skirsime tam laiko. Darbo aplinkoje labai sveikintinos darbdavio iniciatyvos – smalsumo skatinimas, mokymai tomis technologijomis naudotis. Tuomet tai sukels darbuotojams daug mažiau streso“, – būdus išvengti technostreso vardija docentė.
Ji pasakoja, kad psichologai dažnai technologijų poveikį nagrinėja pagal tai, kiek jos padeda mums patenkinti pamatinius psichologinius poreikius – autonomijos arba laisvės poreikį, susietumo arba priklausymo kitiems poreikį ir gebėjimą parodyti savo kompetenciją. Technologijas galima panaudoti taip, kad jos padėtų mums tuos poreikius kuo geriau patenkinti.
„Pavyzdžiui, naudodami įvairias technologijas, mes galime savo darbą arba kokias nors kitas veiklas gyvenime atlikti greičiau, geriau, kūrybiškiau. Mes galime bendrauti su draugais ar šeimos nariais, kurie yra kitame pasaulio krašte. Mes galime įtvirtinti savo kompetenciją. Žinoma, gali būti ir visiškai atvirkščiai, jeigu mes nesame pasiruošę tas technologijas naudoti“, – svarsto psichologė.
Ar technologijų atsisakymas – geras būdas tvarkytis su technostresu?
Dalis žmonių į technologijas žvelgia įtariai – kaip į priemonę, kuri galbūt seka, įrašinėja, kontroliuoja. Privačiame gyvenime vienas iš technostreso veiksnių yra įvardijamas kaip privatumo pažeidimas arba nerimas, kad bus pažeistas žmogaus privatumas – tai dažniausiai siejama su įvairių socialinių tinklų naudojimu.
„Socialiniuose tinkluose mes esame linkę prisitaikyti prie bendravimo būdo, kurį demonstruoja kiti socialinių tinklų dalyviai, pavyzdžiui, kiek aš turiu informacijos apie save atskleisti, kaip dažnai turiu pasireikšti, kokią nuotrauką įkelti ir kiek patiktukų surinkti – tai dažnai yra galimas technostreso šaltinis“, – teigia pašnekovė.
Viena iš žmonių protesto formų – absoliutus socialinių tinklų atsisakymas – savaitgalį, savaitę, mėnesį ar net visą gyvenimą.
„Manau, kad pokyčiai visada yra gerai, tam tikra higiena – taip pat. Visiškai ekstremalus atsiribojimas, ko gero, yra vienas iš variantų, kai žmonės bando nusibrėžti ribas, vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje tikrai nedaug kam pavyktų tai padaryti – mūsų gyvenimas yra tiesiog susipynęs su technologijomis. Bet jeigu mums pavyksta ir galime sau leisti dienai ar kelioms išjungti telefoną ir kompiuterį, pailsėti nuo informacinio triukšmo ir nerimo, kodėl gi to nepadarius?“
