„Skaitmeninius įpročius mes priimame kaip orą. Tu negalvoji, kokios kokybės oru kvėpuoji, kol nepradedi kosėti“, – sako Skaitmeninės etikos centro ekspertė, psichologė Lina Žemaitytė-Kirkman. Nors specialistė neneigia socialinių tinklų nešamos naudos, jos teigimu, neretai apie jų padarinius net nesusimąstome. 
„Skaitmeninius įpročius mes priimame kaip orą. Tu negalvoji, kokios kokybės oru kvėpuoji, kol nepradedi kosėti“, – sako Skaitmeninės etikos centro ekspertė, psichologė Lina Žemaitytė-Kirkman. Nors specialistė neneigia socialinių tinklų nešamos naudos, jos teigimu, neretai apie jų padarinius net nesusimąstome. Vienas iš jų – tai, jog nuobodulio, būtino žmogui, mūsų gyvenimuose tiesiog nebeliko.
Nuobodulys / „Pixabay“ nuotr.
„Esame įdomūs – patys susikuriame sau įrankius, be kurių po to negalime gyventi. Ir tada jau nebeaišku, kas ką valdo – ar mes valdome ekranus, ar ekranai valdo mus“, – apie šiuolaikinį gyvenimą, kurio vis didesnė dalis tampa skaitmenine, LRT radijui kalba L. Žemaitytė-Kirkman.
Psichologė aiškina, kad socialinių tinklų atsiradimas kardinaliai mūsų gyvenimus pakeitė ta prasme, kad tapome „visą laiką visiems prieinami“. Net ir užsidarius namuose, mus bet kuriuo momentu per „Facebook“ ar „WhatsApp“ gali pasiekti bendradarbiai ar draugai, o šiems neatsakydami greitai, jaučiame savotišką kaltę.
„Mūsų smegenys neskiria, ar tai yra tikroji realybė, ar tai yra skaitmeninė realybė. Tai tarsi visi tie žmonės subėga pas mane į miegamąjį ir nėra kur pasislėpti ar pailsėti. (...) Mes esame nuolatos bombarduojami informacija, mes neturime tylos akimirkų“, – pasakoja skaitmeninės etikos ekspertė.
Kaip pažymi specialistė, nuolat besisukdami tokioje aplinkoje, mes susiduriame su įdomiu fenomenu – mažėjančia tolerancija nuoboduliui. L. Žemaitytės-Kirkman teigimu, nuolat gaudami įvairių išorės stimulų, pavyzdžiui, pranešimų iš „Instagram“, mes ilgainiui tiesiog nebežinome, kur dėtis, jei jų nebūna, ir einame jų ieškoti patys.
„Nuobodulio mechanizmas yra sukurtas tam, kad mes eitume iš kažkokios veiklos, kuri nėra vertinga, ir darytume kitą vertingą veiklą, tarkime, kažką mokytumėmės. Smegenys, deja, nesupranta skirtumo tarp mokymosi, naujo hobio ar įgūdžio (...) ir tarp naujo trumpo vaizdo įrašo „TikTok“, – tvirtina specialistė.
Pasak LRT radijo pašnekovės, idėją, kad ramiai sėdėti ir nuobodžiauti žmogui negalima, skatina ir visuomenėje paplitusi nuostata, jog nuolat turi daryti kažką naudingo.
„Mūsų visuomenėje yra toks produktyvumo kultas, kuris sako, kad kiekvieną sekundę turi veikti kažką produktyvaus. Neduok Dieve, tu dabar važiuosi mašina ir neklausysi tinklalaidės – laiko švaistymas!
Tai irgi prisideda prie to, kad mes tiesiog nebeleidžiame sau nieko neveikti. Šitiek visko galima nuveikti, šitiek visko vyksta, šitiek visokios informacijos, o aš čia sėdėsiu ir pro langą žiūrėsiu“, – sako L. Žemaitytė-Kirkman.
Kaip pažymi psichologė, galima sakyti, jog anksčiau žmonės nieko neveikimą laikė būdu atsigauti, o šiais laikais nuo to norima tik pabėgti.
„Tai, ką mūsų tėvai vadino poilsiu, mes vadiname nuoboduliu“, – pabrėžia ji.
Poilsis, anot ekspertės, ir yra esminė nuobodulio nešama nauda žmogaus smegenims, todėl, jo negaudami, mes daug prarandame.
„(Mums reikia – LRT.lt) suprasti, kad nuobodulio akimirkos smegenims yra poilsis. Kuomet mūsų smegenys pailsi, mes galime būti kūrybiškesni. Nuobodulys yra labai gerai mokymuisi, nes kuomet vyksta kažkokios pamokos gyvenime, turime laiko pareflektuoti ir pagalvoti apie tai, kas įvyko.
Jeigu mūsų smegenys nuolatos užkištos kažkokia nauja informacija, tinklalaidėmis ir kačiukų vaizdo įrašais, nėra kada reflektuoti ir pagalvoti“, – aiškina Skaitmeninės etikos centro ekspertė.
Ekspertė viliasi, jog ateityje vis daugiau žmonių supras tokią gilaus įsitraukimo į socialinius tinklus žalą. Visgi, pripažįsta ji, net ir žinodami apie galimus padarinius, žmonės yra linkę į juos numoti ranka.
„Kalbėdama apie skaitmeninius įpročius, labai mėgstu vesti paralelę su maistu, nes tada visiems pasidaro daug aiškiau. (...) Aš galiu viską žinoti apie, tarkime, saldainį: aš žinau, kokia jo sudėtis, kaip jis pagamintas, (...) kas vyksta mano kūne, kai aš tą saldainį suvalgau, (...) kas bus, kai aš per daug jų suvalgysiu.
(...) Aš visa tai puikiai galiu žinoti, bet nuo to saldainis nepasidaro mažiau skanus, jis vis tiek vilioja tuo savo popierėliu ir traukia tave. Tas pats yra ir su visomis socialinėmis medijomis, su skaitmeniniu pasauliu“, – teigia L. Žemaitytė-Kirkman.
Viso pokalbio klausykitės LRT radijo laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
