Įsivaizduokite, kad vieną dieną „ChatGPT“ papildys „CatGPT“ – dirbtiniu intelektu paremta sistema, padedanti mums bendrauti su savo augintinėmis katėmis miauksint, murkiant ar šnypščiant, skelbia „ScienceAlert“.
Ar iš tiesų dirbtinis intelektas mums ateityje padės susikalbėti su savo augintiniais?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Du neurobiologai aptaria atsakymą į šį klausimą žurnale „Current Biology“ paskelbtame straipsnyje.
Yossi Yovelis ir Odedas Rechavi iš Tel Avivo universiteto Izraelyje pristatė vadinamąjį „daktaro Dolitlio iššūkį“ – siekiant sukurti dirbtiniu intelektu grįstą didelį „kalbos“ modelį, kuris padėtų mums susikalbėti su gyvūnais, algoritmas turi išspręsti tris pagrindinius iššūkius:
- Jis turi naudoti paties gyvūno komunikacinius signalus.
- Šiuos signalus jis turi naudoti įvairiuose kontekstuose.
- Be to, jis turi iššaukti išmatuojamą gyvūno reakciją, „tarsi jis bendrautų ne su mašina, o su į jį panašiu gyvūnu“.
Paimkime, pavyzdžiui, medunešę bitę. Ji atlieka specifines šokio figūras, kad bičių šeimai praneštų apie galimą maitinimosi vietą. Mokslininkams pavyko „nulaužti“ bičių šokių sistemą ir sukurti bitę robotą, kuri savo judesiais gali patraukti kitų bičių dėmesį ir nuvesti jas į tam tikrą vietą.
Tai atitinka pirmąjį ir trečiąjį „daktaro Dolitlio iššūkio“ punktus. Tačiau šokis tinka tik šiam vienam kontekstui. Mokslininkai vis dar negali paklausti robotės-bitės, ko ji nori arba kaip ji jaučiasi.
Be to, net jei visi trys minėti punktai bus įgyvendinti, galbūt niekada nesugebėsime bendrauti su gyvūnais tokiu lygiu, koks būtų priimtinas daugeliui gyvūnų savininkų ar mylėtojų.
Nors vieną dieną algoritmas galbūt galės pasakyti, kad mūsų augintinė katė išreiškia meilę ar nusivylimą, greičiausiai nebus galimybės paklausti, kaip ji jaučiasi. Žmonių kalba yra unikali, daugeliu atžvilgių nebūdinga kitiems gyvūnams.
O kaip tas bičių šokis, kurį manėme įvaldę? Y. Yovelis ir O. Rechavi pažymi, kad jame tikriausiai yra kur kas daugiau informacijos, nei pastebėjome, „įskaitant subtilius lytėjimo ir akustinius signalus apie maisto kokybę“.
„Šiuos duomenis taip pat reikėtų surinkti ir įtraukti į dirbtinio intelekto algoritmą, tačiau kol kas mes net nesame tikri, kokius dar duomenis reikėtų įvesti“, – aiškino idėjos autoriai.
Kita vertus, įvaldyti primatų bendravimą gali būti lengviau, nes jis yra artimas mūsų bendravimui. Tačiau ir šiuo atveju dirbtinio intelekto modeliams reikėtų pateikti didžiulį kiekį duomenų, todėl prireiktų ilgalaikio primatų stebėjimo laukinėje gamtoje.
Net jei minimą informaciją galima būtų surinkti ir panaudoti, mokslininkai turėtų gebėti išmatuoti „natūralią primatų reakciją“, kuri rodytų, kad jie girdėjo ir suprato mašinos bandymą su jais bendrauti.
Šioje vietoje galėtų pasitarnauti nervinių signalų registravimas, tačiau kai kuriais atvejais įrodyti objektyvų supratimą gali būti visiškai neįmanoma.
Y. Yovelio ir O. Rechavi mano, kad ateityje dirbtinį intelektą bus galima panaudoti siekiant geriau suprasti gyvūnų bendravimą, tačiau pripažįsta, kad pasiekti daktaro „daktaro Dolitlio“ lygį algoritmas mums greičiausiai nepadės.