Kai Saulė pasiekia savo aktyvumo piką, Žemės atmosferoje įvyksta geomagnetinės audros. Tuomet stebime šiaurės arba pietų pašvaistes. Visgi Saulės plazmos pliūpsniai taip pat gali lemti ir radijo signalų sutrikimus bei neigiamai veikti palydovus.
Kai Saulė pasiekia savo aktyvumo piką, Žemės atmosferoje įvyksta geomagnetinės audros. Tuomet stebime šiaurės arba pietų pašvaistes. Visgi Saulės plazmos pliūpsniai taip pat gali lemti ir radijo signalų sutrikimus bei neigiamai veikti palydovus, rašo „ScienceAlert“.
Saulės plazmos pliūpsnis / NASA
Aurora, dar vadinama šiaurės arba pietų pašvaiste, yra šviesa, kurią skleidžia viršutinių atmosferos sluoksnių dalelės, sąveikaujančios su energijos įgavusiomis magnetosferos (aplink planetą esančios srities, kurioje vyrauja planetos magnetinis laukas) dalelėmis.
Tai kvapą gniaužiantis, nežemiškas reiškinys, kurį šiaurinėse ir pietinėse platumose gyvenantys žmonės gali matyti pakankamai dažnai.
Mokslininkų supratimu, aurora yra be galo sudėtinga jonosferos (vietos, kur žemės atmosfera susijungia su kosmosu) dinamikos sankaupa, liudijanti vidinį Žemės ryšį su Saule.
„Starlink“ sunaikinimo įvykis
2022 m. vasarį į žemąją Žemės orbitą (angl. low-Earth orbit) „SpaceX“ paleido 49 „Starlink“ interneto palydovus.
Starto dieną įvyko Saulės vainiko masės išmetimas – didelis plazmos pliūpsnis. Jis pasiekė Žemę ir atmosferoje, maždaug 100–500 km aukštyje, t. y. „Starlink“ tikslo zonoje, sukėlė geomagnetinę audrą.
Dėl to buvo galima stebėti gražius aurorinius reiškinius. Tačiau iš Saulės mus pasiekusi energija padidino oro tankį.
38 iš 49 palydovų buvo prarasti dėl tankios atmosferos pasipriešinimo, traukiančio juos atgal į Žemę.
Netikėtas Saulės ciklas
Reiškiniai Saulėje vyksta cikliškai – stebimas 11 metų ciklas, kurio metu saulės aktyvumas periodiškai didėja ir mažėja.
Aukščiausiame ciklo taške Saulės paviršiuje pastebima daugiau dėmių, daugiau spinduliuotės ir daugiau Saulės žybsnių.
Geomagnetinės audros, panašios į tą, kuri sunaikino „Starlink“ palydovus, yra pakankamai dažnas reiškinys, ypač kai Saulė pasiekia savo veiklos stiprėjimo ir silpnėjimo viršūnes.
 Saulės plazmos pliūpsnis / NASA |
|---|
Ankstesniame cikle, pasibaigusiame 2019 m., priskaičiuota 927 vidutinio stiprumo bei silpnų audrų.
Šiuo metu jau ketverius metus tęsiasi 25-asis ciklas. Maksimalus Saulės aktyvumas buvo numatytas 2025 m., tačiau šiuo metu artimiausios mums žvaigždės aktyvumas jį jau viršijo.
Oras kosmose – nematyta gamtos jėga
Geomagnetinės audros, turinčios įtakos jonosferos sudėčiai, gali sukelti karinėse, jūrinėse bei aviacijos sistemose naudojamų radijo signalų sutrikimus.
Be to, ekstremalios audros gali sukelti valandų valandas trunkančius radijo ryšio sutrikimus visame Žemės pusrutulyje.
Tokio masto audros taip pat gali pridaryti labiau pastebimų problemų, pavyzdžiui, devynias valandas trukusį elektros energijos tiekimo sutrikimą, kurį 1989 m. patyrė bendrovė „Hydro-Québec“.
Įspėjimo apie kosminius orus sistemos
Šiandien galime nustatyti, kada Saulės žybsnis atitrūksta nuo Saulės paviršiaus, ir apytiksliai nuspėti, kada jis paveiks Žemę. Todėl įmanoma iš anksto įspėti apie tam tikro tipo audras ir galimybę pamatyti pašvaistę.
Tačiau daugelio audrų atveju prognozavimo galimybės yra labai menkos arba jų visai nėra, nes tai priklauso nuo Žemės magnetinio lauko sąveikos su sunkiai detektuojamu Saulės vėju (įkrautų dalelių srautu, išsiskiriantis iš viršutinių Saulės atmosferos sluoksnių).
