Kai kurie mokslininkai teigia, kad gyvendami šiuolaikiniame medijų pasaulyje nustojome suvokti ir gilintis, kokią įtaką tai turi mūsų kasdienybei. „Šiam pasauliui žmonija yra tapusi aptarnaujančiu personalu“, – sako medijų tyrinėtojas Šarūnas Paunksnis.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad gyvendami šiuolaikiniame medijų pasaulyje nustojome suvokti ir gilintis, kokią įtaką tai turi mūsų kasdienybei. „Šiam pasauliui žmonija yra tapusi aptarnaujančiu personalu“, – sako medijų tyrinėtojas Šarūnas Paunksnis. LRT RADIJUI ekspertas pasakoja, kad gyvendami skaitmeninėje kasdienybėje turime tik tariamą pasirinkimo laisvę – tai, ką matome, mums iš tiesų diktuoja algoritmai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tarnaujame medijoms, nes nežinotume, ką daryti be jų
Kaip aiškina Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, šiuo metu išgyvename trečią, jei ne ketvirtą, mediatizacijos bangą. Mediatizaciją ekspertas apibūdina kaip procesą, kuomet „medijos betarpiškai susipina su mūsų socialine ir kultūrine realybe bei kasdienybe“.
Tai anaiptol nėra šių laikų fenomenas, pabrėžia medijų tyrinėtojas. Pirmąją mediatizacijos bangą žmonija patyrė dar 15 amžiuje, kuomet buvo išrastas knygų spausdinimas. Antroji banga prasidėjo keliais šimtmečiais vėliau, 19 amžiuje, kartu su elektrifikacija. Tuomet atsirado įvairiausių prietaisų, gimė kinematografija.
„Sekanti banga jau yra skaitmenizacija. Čia jau 20 a. vidurys. (...) Šios bangos esminis katalizatorius buvo kompiuterio išradimas (...) ir jo tapsmas masiniu produktu pačioje 20 a. pabaigoje“, – dabartinį mediatizacijos etapą apibūdina Š. Paunksnis.
Nors medijos visiškai transformavo mūsų kasdienybę, anot mokslininko, neretai apie tai mes net nesusimąstome – tai mums patapę tam tikra duotybe, kurios nekvestionuojame.
„Viena filosofijos kryptis, materialumo teorija, teigia, jog daiktai mums turi didžiausią įtaką tada, jeigu mes jų nepastebime, kai jie yra tapę savaime suprantamais dalykais. Tai su skaitmeninėmis medijomis yra labai panašus dalykas. Mes tiesiog nepastebime didžiosios dalies šių medijų, jos yra tapusios integralia mūsų gyvenimo dalimi“, – teigia medijų tyrinėtojas.
Kad gyvename skaitmeninėje kasdienybėje, kur iš esmės esame priklausomi nuo medijų, pasak Š. Paunksnio, įsitikiname iš karto, kuomet tam tikram laikui esame nuo tų medijų atribojami.
„Jeigu staiga vieną dieną ta nepastebima medija, kuri tarsi yra kažkur šešėlyje, nustos veikti, suges, iš karto mes atkreipsime dėmesį į tai. Sakykime, internetas nustojo veikti – daugeliui žmonių tai yra tragedija.
(...) Įsivaizduokime, jeigu internetas dingtų visame pasaulyje vienu metu ir ganėtinai ilgam laikui. Na, kartais juokaujama, kad realiai ateitų pasaulio pabaiga, nes mes nebesugebame be jo gyventi“, – pasakoja LRT RADIJO pašnekovas.
Taip yra todėl, aiškina jis, kad šiuolaikinėje visuomenėje medijos persismelkusios į visus žmonių gyvenimo aspektus – nuo pramogų ir komunikacijos iki bankininkystės ir skrydžių valdymo.
„Tos medijos yra taip stipriai integravęsi į mūsų kasdienybę, kad mes esame toms medijoms kaip savotiškas aptarnaujantis personalas. Mes stengiamės, kad jos veiktų, nes jeigu jos nustos veikti, mes tiesiog nebežinosime, ką daryti“, – tvirtina Š. Paunksnis.
Gyvendami algoritmų kultūroje, tampame vienmatiški
Begyvendami skaitmeninėje kasdienybėje, pasak KTU profesoriaus, susiduriame ir su dar vienu reiškiniu – algoritmine kultūra, skaitmenine aplinka, kurią mums suformuoja algoritmai.
Algoritmų pagrindinis tikslas, dėsto Š. Paunksnis, yra „atrinkti ir siūlyti tam tikrą turinį, kuris, algoritmo „manymu“, geriausiai atitinka žmogaus interesus“. Tai atliekama renkant duomenis apie vartotoją (jo lytį, gyvenamąją vietą, amžių), taip pat nuolat stebint jo elgesį. Pagal tai algoritmas nusprendžia, koks turinys socialinių medijų platformose mums būtų įdomus.
„Algoritmas mums siūlo turinį pagal mūsų praeities pasirinkimus. Kitaip sakant, algoritmas žmogų suvokia kaip tokią linijinę būtybę. Suvokiama, jog jeigu man vieną dieną patiko tam tikras filmas, naujiena ar produktas, (...) tai man visa tai patiks ir toliau, realiai iki begalybės. Man nuolatos bus siūlomas būtent tas atrinktas turinys“, – teigia LRT RADIJO pašnekovas.
Bėda tame, pažymi jis, kad taip veikdamas algoritmas mums nepasiūlo jokių alternatyvų, uždaro mus į savotišką informacijos burbulą, kur matome tik tai, kas mums patinka.
„Mes nematome alternatyvų, mes nežinome, kad tos alternatyvos egzistuoja. Mūsų pasaulėžiūra tiesiog siaurėja. Tas potencialiai yra problema – žmonės tampa pakankamai vienmatiški“, – tvirtina ekspertas.
Visgi, anot medijų tyrinėtojo, kad vartotojai nesijaustų įsprausti į kampą, jiems sukuriama iliuzija, jog jie turi pasirinkimo laisvę. „Mums atrodo, kad mes pasirenkame, bet realiai parenka algoritmas“, – sako Š. Paunksnis ir priduria, kad tai puikiai galima iliustruoti platformos „Netlix“ pavyzdžiu.
„Platformos, ypač „Netflix“, save nuo pat pradžių reklamavo kaip savotišką laisvės erdvę ir nuolatos lygindavo save su televizija. „Netflix“ oficiliai save laiko televizija, jie teigia: mes esam televizija, bet mes – kitokia televizija, kur nėra tinklelio, kur žmogus gali pats pasirinkti, ką žiūrėti, kaip žiūrėti, kuriuo laiku, kuriuo dienos metu, ar žiūrėti vieną seriją, ar visas iš karto. Tai yra, na, totali laisvė.
(...) Tačiau statistika byloja, kad, kalbant apie „Netflix“, daugiau nei 70 proc. žiūrovų nenaršo katalogo. Jie tiesiog žiūri tai, kas yra jiems iškart pasiūloma. (...) Daugiau nei 70 proc. žmonių nenaršo, nesinaudoja ta laisve, kuri tarsi teoriškai egzistuoja.
(...) Mes esame užbombarduojami (algoritmų pasiūlytu – LRT.lt) turiniu ir mes tiesiog klausome to. [Sukuriama] iliuzija, kad, atrodytų, mes turime laisvę rinktis iš tų tūkstančių pavadinimų, bet realiai tos laisvės nėra“, – tikina KTU mokslininkas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
