Naujos sistemos leis žmonėms įrašyti viską, ką jie mato, girdi ir net tai, ko nejaučia. Visi šie duomenys bus laikomi jų asmeniniame skaitmeniniame archyve.
Mes dažnai pamirštame svarbius dalykus. Atminties sutrikimus pastebime kiekvieną dieną – neprisimename draugo telefono numerio, verslo partnerio vardo ar mėgstamiausios knygos pavadinimo. Nors su užmaršumu kovojame įvairiais būdais (užsirašome svarbius dalykus ant lipnių lapelių, adresus laikome elektroninėse užrašų knygelėse), tačiau vis tiek svarbi informacija išdyla iš atminties.
Neseniai mūsų „Microsoft Research“ padalinio komanda pradėjo skaitmeniniu būdu fiksuoti visus žmogaus gyvenimo įvykius. Tyrimams pasirinkome vieną darbuotoją Bellą. Pastaruosius šešetą metų stengėmės užfiksuoti visus jo bendravimo su kitais žmonėmis faktus, įrašyti jo matytus vaizdus, girdėtus garsus bei lankytas svetaines. Visą šią informaciją laikome skaitmeniniame archyve, kuriame patogu atlikti paiešką.
Skaitmeniniai įrašai ne tik padės prisiminti praeities įvykius, pokalbius bei projektus. Nešiojamieji jutikliai fiksuoja informaciją, kurios žmonės net nepastebi, pavyzdžiui, anglies dioksido kiekį ore. Paskui šie duomenys įkeliami į kompiuterį ir naudojami pasikartojantiems įvykiams nustatyti. Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad jūsų vaikui astma paūmėja šaltuoju metų laikotarpiu. Jutikliai taip pat gali fiksuoti širdies plakimo ritmą, kitus fiziologinius duomenis, įspėti apie gresiantį širdies smūgį. Tokia informacija padėtų gydytojams pastebėti paciento sveikatos sutrikimus ir leistų nustatyti ligas joms dar neįsisenėjus. Jeigu jūsų pediatras turėtų išsamius duomenis, jums nereikėtų laužyti galvos stengiantis prisiminti, kada pirmą kartą pasijutote prastai.
„MyLifeBits“ projekto metu sukūrėme dalį priemonių, būtinų žmogaus gyvenimo įvykiams fiksuoti. Nustatėme, kad skaitmeniniai prisiminimai padeda vaizdžiai prisiminti įvykį drauge su jį lydėjusiais garsais ir vaizdais. Kiekvienas žmogaus perskaitytas žodis (interneto svetainėje, elektroniniame laiške ar kitame dokumente) pasiekiamas spustelėjus keletą klavišų.
Kompiuteriai, analizuodami skaitmeninius prisiminimus, gali padėti planuoti laiką, pavyzdžiui, pranešti, kad nepakankamai laiko skiriate svarbiausiems darbams. Jūsų buvimo vieta gali būti fiksuojama reguliariais intervalais, o paskui iš šių duomenų gali gimti žmogaus judėjimo žemėlapiai. Skaitmeniniai prisiminimai leistų žmonėms patraukliai perpasakoti savo gyvenimo istorijas palikuonims, o tai iki šiol buvo įmanoma tik garsiems ir turtingiems.
Pedsakų tinklas
Mašinomis išplėstos atminties idėją pirmą kartą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iškėlė JAV karinių tyrimų direktorius Vannevaras Bushas. Jis pasiūlė sukurti „Memex“ įtaisą, kuris į mikrofilmo juostelę rašytų žmogaus perskaitytas knygas, pastabas bei pokalbius. „Memex“ turėjo būti montuojamas į stalą, prie jo jungiama klaviatūra ir keli vaizduokliai. Prie stalo sėdintis žmogus galėtų fotoaparatu daryti žiūrimų dokumentų ir nuotraukų kopijas arba parengti naujus dokumentus, rašydamas juos liečiamąją klaviatūra ekrane. „Memex“ savininkas, prisitvirtinęs fotoaparatą prie kaktos, galėtų fiksuoti vaizdus net būdamas toli nuo „Memex“ įtaiso.
Viena geriausių V. Busho idėjų – siūlymas sukurti tokį „Memex“, kuris gebėtų imituoti asociatyvųjį žmogaus smegenų mąstymą.
Apdorodamas vieną daiktą, jis, naudodamasis tokiais pat painiais pėdsakų tinklais, kokiais naudojasi žmogaus smegenys, akimirksniu rastų kitą susijusį daiktą.
Per penkiasdešimt metų kompiuterijos pionieriai įgyvendino dalį V. Busho idėjų, o žiniatinklio kūrėjai pasinaudojo pėdsakų tinklo koncepcija kurdami tinklalapių ryšių sistemą. Tačiau sukurti „Memex“ tipo įtaisą buvo technologiškai neįmanoma.
Didėjant laikmenų talpai, tobulėjant jutiklių ir procesorių technologijoms, atsirado galimybė kurti skaitmenines informacijos rašymo ir gavimo sistemas, gebančias daugiau nei planavo V. Bushas.
Skaitmeninio laikmenų talpa didėja įspūdingai: į 1800 litų kainuojantį diskinį kaupiklį įrašysite 1 TB duomenų, o tiek vietos užtenka visiems jūsų skaitytiems dokumentams, įsigytiems muzikos kūriniams, aštuonių valandų pokalbiams, nuotraukoms išsaugoti. Jei liks šiandieninės plėtros tendencijos, po dešimtmečio tiek informacijos nesunkiai įrašysite į mobiliojo telefono flash atmintinę. Po dvidešimties metų už 1800 litų įsigysite 250 TB diskinį kaupiklį, kuriame tilps dešimtys tūkstančių filmų ir dešimtys milijonų fotografijų. Tokios talpos pakaks vieno asmens gyvenimui 100 metų sekti.
Jau gaminami ir nebrangūs naujos kartos jutikliai, kurie netrukus bus diegiami visur. Kai kurie šių įtaisų geba fiksuoti išsamią informaciją apie žmogaus sveikatą bei judesius. Kiti gali matuoti temperatūrą, drėgmę, spaudimą, apšvietimą ir net aptikti netoliese esančius šiltus kūnus. Vieni šių jutiklių skirti dėvėti, kitus galima montuoti kambariuose ar įrengti buitiniuose prietaisuose, pavyzdžiui, šaldytuvuose. (Jutiklis šaldytuve gali stebėti jūsų užkandžiavimo įpročius pagal tai, kaip dažnai praveriate šaldytuvo duris.) Mikrofonai ir vaizdo kameros jau nėra brangūs, tad juos galima įrengti visur, ypač – mobiliuosiuose telefonuose.
Paprastame nešiojamajame kompiuteryje gali būti duomenų bazė, galingesnė ir beveik 100 kartų didesnė nei veikusi 1980 m. didžiuosiuose bankuose. Nebrangiu mobiliuoju telefonu galima naršyti internete, žiūrėti vaizdo filmus, šie įtaisai net geba suprasti paprastas balso komandas. Tobulėjant balso rašymo techninei įrangai, vis daugiau žmonių kuria savo gyvenimo skaitmeninius metraščius. Nebrangūs aukštos kokybės skaitmeniniai fotoaparatai sukėlė fotografijos bumą. Dabar daug lengviau rasti internetinius dienoraščius su nuotraukomis nei asmenines interneto svetainės. Internetinius dienoraščius ir mobiliuosius įrenginius ypač populiarina jaunimas.
Tai, kad skaitmeniniai metraščiai plinta net naudojantis tokiomis primityviomis priemonėmis, rodo išties didelį jų poreikį. Paprastėjant skaitmeninio rašymo procesui, susidomėjimas jais tik didės.
Vieno žmogaus prisiminimai
Mūsų pažintis su skaitmeniniais prisiminimais prasidėjo 1998 m., kai Bellas nusprendė nesinaudoti popieriniais dokumentais – straipsniais, knygomis, atvirukais, laiškais, užrašinėmis, plakatais, nuotraukomis. Norėdamas perkelti prisiminimus į skaitmenines laikmenas, jis užsimojo nuskaityti visus dokumentus, asmeninio gyvenimo ir verslo faktus.
Jis net nuskaitė kavos puodelių ir marškinėlių logotipus, pradėjo skaitmeninti namų kinoteką, rašyti paskaitas ir pokalbius. Bellas nebesinaudoja popieriniais dokumentais, tačiau visa tai kainavo nemažai pastangų – jo asmeninis asistentas dirbo keletą metų, kol perkėlė visą informaciją į skaitmeninę erdvę.
Nuskaitęs visą informaciją Bellas suirzo, nes to meto programine įranga jam nepavyko lengvai pasiekti informacijos. Šio nepasitenkinimo rezultatas – „MyLifeBits“ projektas.
Kai 2001 m. pradėjome šį projektą, paieškos kompiuteryje priemonės buvo labai nepatogios. Užsibrėžėme tikslą sukurti duomenų bazę, leidžiančią ieškoti ne tik dokumentų tekstuose, bet ir gauti dokumentus naudojantis metaduomenimis, pavyzdžiui, pagal tai, kada ir kur daryta nuotrauka.
„MyLifeBits“ projekto metu taip pat parengėme naujų priemonių rinkinį, leidžiantį Bellui patogiau rašyti jo bendravimo su kitais žmonėmis bei mašinomis faktus. Sistema rašo vyriškio telefono pokalbius, televizijos ir radijo laidas. Kai Bellas naudojasi savo kompiuteriu, „MyLifeBits“ automatiškai išsaugo kiekvieno jo lankyto tinklalapio kopiją, pokalbių greitosiomis žinutėmis nuorašą, užfiksuoja atverstas rinkmenas, klausomas dainas ir paieškų rezultatus. Įrašoma net tai, kuris programos langas yra pagrindinis ir kada buvo naudotasi pele bei klaviatūra. Bellui išėjus iš namų, „MyLifeBits“ nuolat fiksuoja informaciją apie jo buvimo vietą, rodomą GPS įtaiso.
Šis geografinis sekimas leidžia automatiškai priskirti vietoves Bello daromoms nuotraukoms. Dienos vaizdo įrašui daryti Bellas nešiojasi „SenseCam“ fotoaparatą, kuris automatiškai nufotografuoja, vos tik gavęs iš jutiklių informaciją, kad žmogus gali norėti užfiksuoti būtent tą momentą. Pavyzdžiui, „SenseCam“ pasyviems infraraudonųjų spindulių jutikliams aptikus netoli esantį šiltą kūną, jis nufotografuojamas. Fotografuojama ir gerokai pasikeitus apšvietimui, nes tai rodo, kad žmogus greičiau įėjo ar išėjo iš kambario, tad nauja erdvė įamžinama.
Naujas tyrimas, atliktas Kembridžo ligoninėje, parodė, kad sutrikusios atminties pacientai, žiūrėję „SenseCam“ įrašus kiekvieną vakarą, sugebėjo išsaugoti prisiminimus ilgiau nei du mėnesius, tuo tarpu dienoraščio rašymas tam neturėjo įtakos.
Neuropsichologas Martinas Conway'us mano, kad „SenseCam“ galėtų tapti pirmuoju tikrai veiksmingu XXI amžiaus atminties stimuliatoriumi.
Per šešerius metus Bellas sukaupė skaitmeninį archyvą, kuriame yra daugiau nei 300 000 įrašų, užimančių apie 150 GB. Informacija saugoma Bello nešiojamajame kompiuteryje, nuolat daromos jos kopijos (viena laikoma kompiuteryje). Daugiausia vietos tenka vaizdo įrašams – 60 GB, nuotraukoms – 25 GB, garso rinkmenoms – 18 GB. Likusią vietą užima beveik 100 000 tinklalapių, 10 000 elektroninių laiškų, 15 000 dokumentų, 2 000 „PowerPoint“ pateikčių. Bellui skaitmeninis archyvas ypač praverčia bendraujant su senais pažįstamais ir ieškant kitų asmenų. „MyLifeBits“ sistema Bellas naudojosi norėdamas pateikti gydytojams informaciją apie prieš 25 metus jam atliktą koronarinio šuntavimo operaciją ir ieškodamas draugo nuotraukos nekrologui.
Dalis „MyLifeBits“ projekto metu sukurtų funkcijų, pavyzdžiui, paieška visame dokumento tekste, įdiegtos ir į komercinius gaminius, tačiau apskritai sistemą reikia tobulinti, kad būtų lengviau valdyti duomenis. Sukūrus geresnę programinę įrangą balsui tekstu versti, žmonės galėtų žodžių bei frazių ieškoti garso įrašuose.
Automatinis veido atpažinimas leistų atsikratyti rankinio nuotraukų aprašymo. Informaciją būtų galima gauti daug paprasčiau, jei sistema automatiškai gebėtų nustatyti kiekvieno iš šimtų dokumentų tipą, galbūt analizuodama jų pavidalą ir turinį.
Jeigu kompiuteriai keisis, tai pirmiausia jie taps dar asmeniškesni. Technologiškai jie virs skaičiuojamosiomis ekosistemomis, kuriose veiks ne tik kompiuteriai, bet ir žiniatinklio paslaugos, nauji prieigos aparatai (tokie kaip mobilieji telefonai ir pramogų centrai), jutikliai. Greičiausiai „MyLifeBits“ taps namų tarnybine stotimi, gebančia prisijungti prie įvairių žiniatinklio paslaugų.
Vizijos Įgyvendinimas
Skaitmeninio gyvenimo dienaŽvilgsnis į išgalvotos Skaitmenių šeimos gyvenimą padės atskleisti skaitmeninių prisiminimų privalumus. Chemijos profesorė Ona Skaitmenienė nori peržvelgti kolegos parašytą straipsnį, tačiau negali prisiminti autoriaus pavardės. Ji tik prisimena skaičiusi tą dokumentą vasarą, pokalbio su vienu studentu metu. Moteris susiaurina paiešką – ieško tik tarp dokumentų, peržiūrėtų pokalbių su tuo studentų metu (jie buvo užfiksuoti automatiškai), ir tuojau pat randa ko ieškojusi. Biržos brokeris Donatas Skaitmenis archyvuoja visus darbe peržiūrėtus dokumentus, elektroninius laiškus, atsakytus skambučius, aplankytas interneto svetaines. Donatui rašant laišką, jo laiko valdymo programa perspėja, kad vyriškis gaišta per daug laiko bendraudamas su nesvarbiu klientu. Donatas nebedailina laiško ir išsiunčia jį tokį, kokį parašė, bei pereina prie laiškų svarbesniems klientams. Norėdamas įvertinti neigiamą paskutinių įtemptų dienų poveikį, vyras peržiūri naujausią informaciją apie savo svorį, pulsą, išeikvotas kalorijas. Donatas nuveda savo septynmetę dukrą Laurą pas gydytoją. Mergaitės sveikatos analizės programa rekomendavo pasitikrinti, nes per pastaruosius šešis mėnesius Laura priaugo per mažai svorio (tai nustatė jos vonios svarstyklės). Gydytojas mano, jog visa tai yra susiję su šalutiniu Lauros vartojamų vaistų nuo astmos poveikiu. Kadangi mergaitės kvėpavimas nepablogėjo jau keletą mėnesių, gydytojas siūlo kurį laiką vaistų nevartoti. Vakarienės metu Donatas ir Ona susiginčija su keturiolikmečiu sūnumi Pauliumi. Ona pyksta, kad Paulius namų darbus daro paskutinę minutę, ir nori, kad kitą rašinėlį jis pradėtų rašyti vos gavęs užduotį. Tačiau Paulius parodo tėvams mokslo analizės programos rezultatus, kurie rodo, kad jo pažymiai dėl to nesikeičia. Pauliaus skaitmeniniai prisiminimai taip pat rodo, kad vaikinas daug išmoksta klasėje – daugiau naudos jam duoda grupinės diskusijos nei skaitymas. Onos mama Julija gyvena priežiūros namuose. Šios įstaigos darbuotojai gali pasiekti dalį Julijos skaitmeninių prisiminimų. Personalas automatiškai informuojamas sutrikus Julijos širdies ar plaučių veiklai. Ona žino, jog reikia stebėti, kaip dažnai mama naudojasi indaplove, mat pavargusi jos neįsijungia. Prieš miegą Julija mėgsta žiūrėti nuotraukas ir vaizdo filmus iš skaitmeninio archyvo. |
---|
Norėdami iliustruoti potencialų skaitmeninių prisiminimų poveikį, įsivaizdavome šeimos gyvenimą naujų technologijų namuose. Įvairūs šeimos prisiminimų fragmentai saugomi asmeniniuose prietaisuose: mobiliuosiuose telefonuose, nešiojamuosiuose kompiuteriuose, namų kompiuteriuose ir t. t. Visa ši informacija saugiai internetu siunčiama į pagrindinį kompiuterį, veikiantį hipotekos bendrovėje „LifeBits“. Ši bendrovė valdo saugomus duomenis, nuolat daro atsargines kopijas, laiko jas įvairiose vietose, kad, įvykus gamtos nelaimei ar padarius klaidą, sunaikintą informaciją būtų galima atkurti.
Didesnė dalis informacijos pasiekiama per saugią žiniatinklio prieigą, todėl šeimos nariai ją gali visur pasiekti. Ypač asmeniška informacija, galinti kelti teisinių problemų, saugoma ofšorinėje duomenų saugykloje („šveicariškojo banko“ atitikmenyje), nepasiekiamoje duomenų savininko šalies teisėtvarkos.
Vaikai gali užšifruoti savo įrašus, tačiau atsitikus nelaimei „LifeBits“ suteiktų tėvams prieigą prie duomenų. Dalis skaitmeninių prisiminimų pagal darbo sutartį gali priklausyti darbdaviui. Darbuotojui išeinant iš darbo, tektų atsikratyti dalies jo prisiminimų – tų, kurie laikomi bendrovės nuosavybe.
Ne visi mūsų aprašyti scenarijai yra futuristiniai. Nešiojamuosius jutiklius, renkančius pacientų medicininę informaciją (širdies plakimas, kvėpavimas, išeikvotos kalorijos), komerciniu būdu jau platina bendrovės „Vivo-Metrics“, „BodyMedia“. Kompanija „Dust Networks“ sukūrė bevielio ryšio šakotuvą jutiklių signalams siųsti. Masačusetso technologijų institutas fiksuoja beveik kiekvieną vaiko iki trejų metų amžiaus valandą – taip stengiamasi nustatyti, kaip žmonės išmoksta kalbėti.
K. Aizawas iš Tokijo universiteto kuria dėvimąją vaizdo kamerą, nustatančią, kurie įvykiai įdomūs žmogui pagal jo smegenų alfa bangas. „Microsoft Research“ projektą remia 14 universitetų, tyrinėjančių skaitmeninių prisiminimų sritį. Vieno tokių projektų „MyHealtBits“ tikslas – rasti patogų būdą įrašyti daugybę sveikatos duomenų ir veiksmingai juos apdoroti. Toks progresas drąsina, tačiau prieš išauštant skaitmeninių prisiminimų erai kils daug kliūčių. Kai kuriose šalyse ribojamos galimybės rašyti pokalbius ir fotografuoti žmones.
Skaitmeniniai prisiminimai, kitaip nei likę smegenyse, leistų priimti objektyvius sprendimus teismo proceso metu. Siekiant išvengti nelegalaus rašymo, pašnekovo veidą ar balsą būtų galima užmaskuoti.
Ypač bus svarbu apsaugoti skaitmeninių prisiminimų privatumą. Gąsdina mintis, jog tokia informacija galėtų pasinaudoti tapatybės vagys, teisėtvarka arba paskalų skleidėjai.
Kitas technologinis iššūkis – suteikti galimybę žmonėms pažiūrėti savo skaitmenines rinkmenas praėjus dešimtmečiams. Tam tikrų nepatogumų teko patirti ir mums, nepavykus atversti dokumento, nes tokio tipo dokumentai jau nenaudojami. Skaitmeniniai archyvarai turi nuolat konvertuoti rinkmenas, o tam tikrais atvejais ir simuliuoti senesnę programą duomenims išgauti. Tikėtina, jog susiformuos nedidelė pramonės šaka, kurios vienintelis tikslas ir bus užtikrinti, kad žmonės neprarastų informacijos keičiantis rinkmenų formatams.
Dar didesnis iššūkis – sukurti programinę įrangą, leidžiančią atlikti naudingus veiksmus kompiuteriu, prisijungus prie didžiulės žinių saugyklos. Siektinas tikslas – sukurti mašiną, besielgiančią kaip asmeninis pagalbininkas ir gebančią nuspėti žmogaus poreikius. Blogiausiu atveju kompiuteriai tiesiog galėtų išmokti geriau tvarkyti informaciją. Dabartinės paieškos funkcijos tinka tik nedidelei bibliotekai. Dauguma mūsų nenori būti skaitmeninių archyvų bibliotekininkai. Mes norime, kad bibliotekininkas būtų kompiuteris.
Skaitmeninių prisiminimų eros išvengti nepavyks. Net tie, kuriems mūsų požiūris nepriimtinas, per ateinančius metus sukaups daugiau duomenų ir tikėsis patogesnės programinės įrangos duomenims valdyti. Nors kai kuriuos gąsdina mintis apie visur esančius rašymo įtaisus, tačiau jaudulys nusveria baimę.
Skaitmeniniai prisiminimai pravers įvairiose srityse, ypač daug informacijos suteikdami apie tai, kaip žmonės mąsto ir jaučia. Nuolat stebėdami pacientų sveikatos būklę, gydytojai galės skirti veiksmingesnius gydymo metodus. Mokslininkai galės žvilgtelėti į protėvių mąstymo procesus, o būsimieji istorikai praeitį nagrinės ypač detaliai. Galimybes riboja tik jūsų vaizduotė.