Profesorius J. Žmuidzinas – garsus fizikas, prisidėjęs prie įvairių pasauliui reikšmingų projektų. Šiuo metu jis dirba Kalifornijos technologijų institute („Caltech“), vadovauja optinėms observatorijoms ir toliau atlieka tyrimus. 
„Jei namuose pradėdavome kalbėti angliškai, tėvas labai supykdavo – pakeldavo ranką ir rodydavo „L“ raidę, tai reikšdavo, kad namie galime kalbėti tik lietuviškai“, – sako JAV lietuvis, fizikos mokslų daktaras Jonas Žmuidzinas. Gimęs ir augęs Kalifornijoje, su pasaulinės reikšmės projektais dirbęs mokslininkas kilo iš patriotų šeimos ir niekada neprarado ryšio su Lietuva.
Jonas Žmuidzinas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Profesorius J. Žmuidzinas – garsus fizikas, prisidėjęs prie įvairių pasauliui reikšmingų projektų. Šiuo metu jis dirba Kalifornijos technologijų institute („Caltech“), vadovauja optinėms observatorijoms ir toliau atlieka tyrimus. Mokslininkas taip pat prisidėjo ir prie garsiosios „Voyager“ misijos, per kurią pasiųsti zondai jau skrieja tarpžvaigždinėje erdvėje. Be to, J. Žmuidzinas – vienas laimingųjų garsiojo fiziko Richardo Feynmano studentų, studijų metais jis susidūrė ir su pačiu Stephenu Hawkingu. Lietuvoje profesorius lankėsi konferencijoje „Open Readings 2023“, pasakojo apie „Caltech“ pasiekimus ir ateities planus.
LRT.lt mokslininkas papasakojo apie mokslinį kelią, kaip atrado fiziką ir matematiką, ką veikė NASA ir kaip visą gyvenimą pavyko išlaikyti ryšį su Lietuva, kur niekada negyveno.
LRT.lt publikuoja interviu iš straipsnių ciklo „Mokslo spektras“ su užsienio mokslininkais, kuriame pristatysime ne tik mokslo bendruomenei, bet ir kiekvienam mūsų skaitytojui aktualias temas.
– Buvote garsiojo R. Feynmano studentas, ko galėjote išmokti?
– Buvau paskutinių metų bakalaurantas, studijavau fiziką Kalifornijos technologijų institute („Caltech“). Man teko turėti vieną kursą pas R. Feynmaną. Studijavome Einsteino teoriją apie gravitaciją – bendrąjį reliatyvumą. Man buvo 20 metų, į paskaitas ateidavo ir doktorantūros studentai, ir profesoriai. Retkarčiais žiemą paklausyti R. Feynmano atvykdavo S. Hawkingas.
Man visa tai buvo labai įspūdinga. Jaučiausi toks mažas tarp visų tų garsių žmonių, o aš tik studentas, neturiu laipsnio. R. Feynmano paskaitos buvo ypač įdomios. Kai pradėdavo kalbėti, ką nors aiškinti, diskutuoti, galvodavau, kad galbūt įdomu, bet ką jis nori pasakyti? Kodėl kalba būtent apie tai, o ne ką nors kita? Buvo visiškai neaišku, kodėl kalba apie vieną ar kitą temą, bet viskas po truputį – daugiau aiškindavo, labiau sudomindavo. Po geros valandos lyg žaibas trenkdavo per galvą – suprasdavau, kodėl jis nuo to pradėjo.
Jis buvo pasakotojas – tą tikrai mokėjo. Kalbėdavo ir įtraukdavo, visuomet būdavo tik įdomiau. Paskui sustodavo ir pareikšdavo: štai, jūsų uždavinys, dabar turite įrodyti, kad toks rezultatas įmanomas. Bėgdavau namo po paskaitų ir bandydavau tuos uždavinius užbaigti.
Man tai buvo didelis įkvėpimas. Dėl R. Feynmano fizika ir vėl pasidarė baisiai įdomi.
– Dirbote ir su NASA. Prie kokių projektų teko prisidėti?
– Studijų metais „Caltech“ beveik visą laiką dirbau grupėje, kuri studijavo kosminius spindulius. Jai vadovavo Edas Stone`as ir Robbie Vogtas, abu – labai žymūs mokslininkai. Turėjau ten dirbti su vienu instrumentu, skridusiu „Voyager“. Tai buvo du erdvėlaiviai, kurie 1977-aisiais pakilo į kosmosą ir perskrido beveik visas planetas. Abu turėjo kosminių spindulių instrumentą, mano užduotis buvo suprasti, kaip jį būtų galima kalibruoti.
Tačiau, žinoma, „Voyager“ buvo ir yra NASA projektas, todėl gana anksti pradėjau dirbti kartu. Kai „Voyager 2“ praskrido Jupiterį, 1979–1980 metais, man reikėjo atvykti į „Jet Propulsion Laboratory“ (JPL) ir kuo nors padėti. Pasakė: nueik ten, duosime darbo, kol „Voyager“ perskris, mums reikia darbininkų. Atėjau, nuvedė prie stalo, pasodino, įvairūs popieriai, kompiuteriai, liniuotės, pieštukai. Galvojau, reikės į visus tuos duomenis žiūrėti, ką nors apskaičiuoti, gal kokį grafiką padaryti. Man buvo baisiai įdomu, paklausiau, ką daryti. Atsakė: atrodyk užsiėmęs. Pasirodo, šalia vaikščiojo reporteriai ir norėjo parodyti, kad žmonės labai susikaupę ir stipriai dirba. Tai buvo beveik kaip filmas – atrodė, kad esu aktorius, ne mokslininkas.
– „Voyager“ turėjo romantišką detalę – užkoduotą žinią kitoms civilizacijoms. Kaip manote, ar ji galėtų pasiekti nežemišką gyvybę?
– Tai buvo įdomi idėja. Sakyčiau, tas auksinis diskas skirtas ne kitoms civilizacijoms, o žmonijai. Suteikti įkvėpimo, kad civilizacijos egzistuoja ir nesame vieni. Tikimybė, kad kas nors tą diską suras, labai menka. Manau, neturėtume galvoti apie tai, kada ir ar apskritai tai atsitiks.
– Turbūt visi mokslininkai sutinka, kad gyvybė vis dėlto yra. Ar turėtume tos nežemiškos gyvybės ieškoti? Kas bus, jei rasime ją?
– Tai velniškai sunkus uždavinys. Žinoma, daug kas apie tai galvoja. Yra įvairių metodų, kaip prieiti prie tos problemos. Egzoplanetų tyrimai labai greitai vystomi, tai nauja astronomijos sritis. Randame vis daugiau planetų. Įdomu, kai surandi naują planetą, tačiau dabar jau reikėtų ką nors apie jas suprasti. Norėtume daugiau žinoti apie atmosferas, kokios ten molekulės, išsiaiškinti, galbūt ten gali būti gyvybė. Tačiau padaryti tokią išvadą bus labai sunku.
Manau, egzoplanetų tyrimai eis į tą pusę, tačiau užtruks labai ilgai, kol galėsime prieiti prie to taško, kai žinosime apie gyvybės egzistavimą.
Kitas metodas, ankstesnis, yra SETI (angl. Search for Extra-Terrestrial Intelligence – nežemiško intelekto paieška). Pagal knygą, kurią parašė Carlas Saganas, netgi sukurtas filmas „Contact“. Jodie Foster ten vaidina radijo astronomę ir ieško signalų iš kitų civilizacijų. Tokie eksperimentai vyksta jau ilgai. Ne tik naudojant radijo bangas – vienas kolega ieškojo tokių signalų naudodamas šviesą. Yra įvairių idėjų, kaip ieškoti, tačiau beprotiškai sunku įrodyti, kad pagautas signalas yra iš nežemiškos civilizacijos, o ne kas nors pravažiavo mašina ar virtuvėje įjungė mikrobangų krosnelę.
– Dabar dirbate „Caltech“, ten esate ir profesorius, ir vadovaujate observatorijai. Kokiomis veiklomis užsiimate?
– 33 metus esu profesorius ir turėjau įvairių atsakomybių. JPL 10 metų užsiėmiau įvairia veikla, pastaruosius 5 metus dirbu kaip observatorijos direktorius. Tai yra „Caltech Optical Observatories“, turime observatoriją Kalifornijoje (Palomaro observatorija), ji labai žymi. Taip pat „Caltech“ kartu su Kalifornijos universitetu Havajuose turi labai garsią Kecko observatoriją. Norėtume statyti dar didesnį 30 metrų teleskopą. Esu direktorius, privalau prižiūrėti visas observatorijas.
– Daugiau užsiimate moksliniais tyrimais ar vadybiniu darbu?
– Esu profesorius, tad užsiimu tyrinėjimais. Tačiau esu ir direktorius, tad užsiimu ir administracija, buhalterija, mokslinėmis kryptimis. Kiti žmonės dirba arba instrumentų statyboje, arba su astronominių duomenų studijavimu.
– Ką tyrinėjate šiuo metu?
– Daugiausia esu eksperimentinis fizikas, dirbantis prie naujų technologijų astronomijai, naujų instrumentų. Esu dalyvavęs įvairiuose projektuose. Darbas „Caltech“ užima labai daug laiko, negali daug tyrinėti. Bet mano grupė dar vis veikia, turiu 5 doktorantus, jie vis dar dirba su kolegomis JPL. Viena didesnių ambicijų – įvykdyti kosminio teleskopo, veikiančio ilgųjų infraraudonųjų spindulių spektre, projektą, panaudoti prieš 20 metų išrastą detektorių. Tai būtų labai įdomu ir darbas tęsiasi, jis jau gana pažengęs. Jie visi labai gerai dirba, nebereikia daug pagalbos, prisidedu tik kartais.
– Tai, ką nuveikėte, atrodo labai įspūdingai. Koks buvo jūsų mokslinis kelias? Kaip atsiradote ten, kur esate dabar?
– Kai buvau jaunas, mokslas buvo visiškai neįdomus. Tėvas buvo fizikas teoretikas, po vakarienės prisėsdavo prie stalo ir su plunksna ant popieriaus rašydavo labai ilgas lygtis, valandą po valandos. Pripildydavo daug lapų, o aš nežinodavau, kodėl jam taip įdomu sėdėti ir lygtis rašyti. Mieliau išeidavau į lauką, važinėdavau dviračiu, ką nors veikdavau su draugais. Galvojau, kad jis gaišta laiką.
Devintoje klasėje pasitaikė labai įdomus matematikos mokytojas. Jis mokėjo išaiškinti algebrą. Man pradėjo sektis, matematika tapo įdomi. Supratau, ką mokytojas sako, galėjau išspręsti įvairias problemas. Pradėjau save truputį stumti, norėjau studijuoti matematiką, mokslą. Truputį supykau ant tėvo, kad anksčiau neišaiškino, kaip įdomu rašyti lygtis.
Į universitetą ėjau metais anksčiau, praleidau metus gimnazijoje. Atsiradau „Caltech“ kaip studentas. Taip viskas ir prasidėjo.
– Jūs užaugote Jungtinėse Valstijose, tiesa?
– Mano tėvas gimė Kaune, su tėvais pabėgo iš Lietuvos prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Jie buvo Vokietijos pabėgėlių stovykloje, paskui Anglijoje, tada Kanadoje, o tada pabėgo į Jungtines Valstijas. Jis baigė „Caltech“, įgijo fizikos daktaro laipsnį. Gimiau, kai jis dar studijavo, man buvo pora metų, kai baigė doktorantūrą. Gimiau ir užaugau Kalifornijoje, beveik visą gyvenimą čia praleidau. Baigęs doktorantūrą Berklyje, porai metų persikėliau į Ilinojų, podoktorantūrai. Vieną dieną suskambo telefonas, gavau pasiūlymą kandidatuoti į profesoriaus vietą „Caltech“. Taip ir grįžau.
– Iš tikrųjų, puikiai kalbate lietuviškai. Kaip išlaikėte lietuviškumą?
– Mano senelis (tėvo tėvas) nepriklausomybės laikais dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Dirbo diplomatu Londone, paskui, prasidėjus karui, reikėjo grįžti, vėliau persikėlė į Kanadą, kur jį paskyrė garbės konsulu. Vakarų kraštai nepripažino Lietuvos okupacijos. Mano senelis labai daug dirbo kaip konsulas – vis kėlė klausimą dėl okupacijos, kad Vakarų šalių valdžios institucijos nepamirštų apie Lietuvą, nesustotų apie ją galvoti.
Tėvas taip pat buvo didelis patriotas. Visą gyvenimą nepriėmė JAV pilietybės, laikė lietuvišką pasą. Senelis jį nuolat atnaujindavo, jei reikėtų keliauti. Jam reikėjo lietuviškos pilietybės, tai buvo labai svarbu.
Man, kaip vaikui, buvo labai sunku suprasti, kodėl jis atsisakė Jungtinių Valstijų pilietybės. Bet jam tai buvo labai svarbu, kaip ir tai, kad mes, vaikai, išmoktume kalbėti lietuviškai. Gyvenome šalia lietuviškos parapijos Los Andžele, reikėdavo lankyti šeštadieninę mokyklą, mokytis lietuvių kalbos ir istorijos, lankyti tautinius šokius ir pan. Vasarą siųsdavo į stovyklą. Daug mano draugų buvo lietuviai. Vienas mano draugas – Arvydas Raulinaitis. Esame kartu nuo 3–4 metų, neprisimenu laiko, kai buvome atskirai. Mūsų tėvai buvo draugai, vienas kitą nuolat matydavome. Neseniai susitikome Vilniuje, išėjome pavakarieniauti. Jis prieš penkerius metus išvyko iš Kalifornijos, susituokė su lietuvaite.
Gyvenome tokioje vietoje, kur nuolat galvojome apie Lietuvą, kalbėjome lietuviškai. Jei namuose pradėdavome kalbėti angliškai, tėvas labai supykdavo – pakeldavo ranką ir rodydavo „L“ raidę, tai reikšdavo, kad namie galime kalbėti tik lietuviškai.
– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvai?
– Lietuviai labai gabūs, turi daug įvairių galimybių. Matau, kaip žmonės dirba ir kuria, kokių sėkmės istorijų turi. Girdėjau apie „NanoAvionics“, atsimenu, kai prieš 10 metų paleisti pirmieji palydovai, kaip jie dabar išaugo. Ir broliai Vizbarai sukūrė kompaniją. Atsimenu, kai 2012 metais buvau čia, dar tik steigė ją, nuvedė aprodyti. Kaip puikiai jiems šiandien sekasi.
Visi lietuviai gali tikėti, jei nori ir dirba, jei bando, gali sulaukti sėkmės. Mano palinkėjimas: nesustokite svajoti, dirbti, esate beprotiškai gabūs, galite daug pasiekti.
